Variacijos branduoline tema

  Nors susitarimo sąlygos neskelbiamos, tačiau vien tai, kad investuotojas parinktas pagal Koncesijos komisijos pasiūlymus, rodo kad valstybės turtas bus tam tikromis sąlygomis perduotas privatiems asmenims ar privačioms bendrovėms*. Kadangi naujai sukurta Visagino AE valdo praktiškai visą Lietuvos elektros energetikos ūkį, tik besąlygiškas skaidrumas galėtų parodyti šio susitarimo šalių tikruosius tikslus. Kita vertus per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją nei viena koncesinė sutartis energetikos srityje nepasiteisino. Galų gale vien Ignalinos AE uždarymo – likvidavimo procesas rodo, kad mūsų šalyje vis dar nėra žmonių (ar  teisėsaugos struktūrų),  sugebančių tvarkyti ar prižiūrėti ypač didelius pinigų sriautus, o statant Visagino AE laukiama net 20 mlrd. Lt investicijų!

Po Fukušimos įvykių JAV branduolinės energetikos įmonės bando įvertinti būtinus pakeitimus, galinčius užtikrinti visų šiuo metu JAV veikiančių 104 reaktorių saugumą. Ypač tai aktualu senstančioms 23 branduolinėms jėgainėms, kurios yra tokios pačios konstrukcijos, kaip ir išsilydę Fukušimos reaktoriai. Branduolinio Reguliavimo Komisija (NRC) nori greitų veiksmų, kurie veiksmingai ir efektyviai didintų reaktorių saugumą, todėl skubiai ruošia reguliavimo dokumentų pakeitimus. Numatyti net regioninai reagavimo centrai, galėsiantys operatyviai reaguoti tiek technine pagalba, tiek ir gyventojų apsaugos klausimais neįprastos situacijos atveju. Tuo tarpu reaktorių savininkai ar eksportuotojai  pradeda skaičiuoti būsimas investicijas, nuogąstaudami, kad visa tai gali padaryti branduolinę energetiką nekonkurentabilia, lyginant su vis pingančiomis gamtinėmis dujomis,  sparčiai besivystančiomis „švarios anglies“,  vėjo bei saulės energetikos technologijomis. Šiuo metu yra nemaža tikimybė, kad naujų reguliavimo taisyklių patvirtinimas ir taikymas privers uždaryti kai kurias jėgaines. Branduolinio reguliavimo sugriežtinimas saugumo sumetimais, gali būti dar viena banga (po Černobilio ir Fukušimos), galutinai užliesianti branduolinio renesanso svajonę.

Japonijos Nacionalinės politikos ministras Koichiro Gemba rugpjūčio mėnesį žurnalui The Wall Street Journal pristatė nacionalinės strategijos pakeitimus. Naujos kartos mažieji branduoliniai reaktoriai ko gero ir bus tas atsakas į šalį apėmusią energetinę bei socialinę krizę po kovo mėnesio įvykių Fukušimoje. Japonijos branduolinių reaktorių gamintojai – Hitachi Ltd., Mitsubishi Heavy Industries Ltd. ir Toshiba Corp. – aktyviai dirba mažųjų branduolinių reaktorių vystymo strityje. Manoma, kad dar šį dešimtmetį jie pasirodys rinkoje. Kita naujovė Japonijos energetinėje strategijoje yra perėjimas prie mažos ir vidutinės galios generuojančių šaltinių diegimo, juos priartinant prie vartotojų. Kitaip tariant, tai – perėjimas  prie daugiau decentralizuotos energetinės sistemos, kuri yra priešingybė dabar Japonijoje egzistuojančiai centralizuotai sistemai.

Vietnamas, planuojantis statyti rusiškos technologijos branduolinę jėganę Pietų Kinijos jūros pakrantėje, kuri nutolusi nuo tektoninio lūžio vietos tik apie 100 km, taip pat nutarė nuodugniai ištirti visas grėsmes, susijusias su branduoline energetika. Tyrimas bus baigtas 2013 m. (Reuters informacija). Pagal turimą informaciją Vietnamas  vis dar dar nėra pasirašęs sutarties su Rosatom, kuri ir ketina statyti minėtą jėgainę.

Prancūzijos Energetikos ministras Erikas Besonas (Eric Besson) neseniai paskelbė energetinės  perspektyvos studijos akcentus, kur teigiama, kad apie 2040 m. Prancūzija galimai visai nustos naudoti branduolinę energiją.  „Mes studijuosime visus pasiūlytus scenarijus ir tai bus atlikta objektyviai bei skaidriai,“ – pareiškė ministras. Nuomonių tyrimas Prancūzijoje dėl  energetinės perspektyvos jau yra nepalankus branduolinei energetikai – net du trečdaliai gyventojų norėtų, kad palaipsniui būtų atsisakyta branduolinių jėgainių paslaugų (Reuters info), nors dabar apie 74 proc. elektros energijos pagaminama kaip tik šiose jėgainėse. Energetikos perspektyvų tyrėjai mano, kad Prancūzijos energetinė politika dabar visiškai priklauso nuo artėjančių šalies prezidento rinkimų, įvyksiančių 2012 metų gegužę.

Tuo tarpu Vokietija dar šių metų gegužę pareiškė, kad 2022 metais baigs eksploatuoti savo branduolines jėgaines ir šiuo metu ruošia plačią energijos taupymo ir alternatyviosios energetikos vystymo programą. Apie branduolinės energijos atsisakymą yra pareiškusios ir kitos tankiai apgyvendintos šalys – Italija, Šveicarija, Danija ir kitos. Tokiame kontekste  Lietuvos Vyriausybės sprendimai dėl branduolinės energetikos ateities yra mažų mažiausiai kontraversiški.

Apie 2006 metus buvo pradėta taip vadinama „branduolinės energetikos renesanso“ kampanija, kuriai  pradžią davė JAV laikračio apžvalgininkas, pareiškęs, kad „branduolinė energija yra žalia!“ (angl. Nukes Are Green!). Taip gudriai buvo pradėta viešųjų ryšių kampanija, kuri jaukė ir dar ilgai jauks mūsų protus.  Vertinant jau veikiančią branduolinę jėgainę tikrai gali susidaryti įspūdis, kad tai aplinkos neteršiantis energijos šaltinis, tačiau įvertinus visų jos įrenginių gamybą ir ypač branduolinio kuro gamybą, o taip pat kylančius pavojus eksploatacijos metu, branduolinę energiją vadinti žaliąja būtų šventvagiška. O įvertinus tai, kad branduolinio kuro atliekas paliksim ateinančioms kartoms tūkstanmečiams, galėtumėme prisiminti, kaip šiuo metu mums atrodo beprasmiškos žmonių aukos, kurių buvo pareikalauta statant Egipto faraonų piramides.

Neseniai teko pavartyti „branduolinės energetikos renesanso“ tema  dar 2008 metais parašytą prof. Ričardo A. Miulerio knygą „Fizikos vadovėlis būsimiems prezidentams“ (angl. Richard A.Muller „Physics for Future Presidents“). Tai labai įtaigiai parašyta knyga, itin populiari JAV ir kitose šalyse. Atkreipiau dėmesį, kaip tikroviškai dar 2008 metais buvo aprašyta būsima Fukušimos reaktorių griūtis:

„Kinijos sindromas. Šį terminą sugalvojo kažkas turėjęs keistą humoro jausmą. Taip buvo pavadinta pati blogiausia branduolinio reaktoriaus avarija, kokią tik galėtų įsivaizduoti analitikai, turintys reikalų su šiuolaikinės konstrukcijos JAV branduolinės energijos reaktoriais. Ši hipotetinė avarija prasideda kuro išsilydymu. Prisiminkime, kad pagrindinė branduolinės energijos reaktoriaus užduotis yra gaminti šilumą ir kaitinti vandenį, kurio garai suka turbiną ir elektros generatorių. Branduolinis skilimas parūpina šilumą, o vanduo šią šilumą perduoda toliau. Sakykim, kad vanduo dingo iš sistemos – gal dėl prakiurusio vamzdyno. Kas nutiks toliau?

Vienas dalykų, šitokioje situacijoje atsitinkančių nedelsiant, nustebina daugumą žmonių: grandininė reakcija nutrūksta. Taip įvyksta todėl, kad reaktorių aušinantis vanduo yra tuo pačiu ir moderatorius; jis sulėtina neutronus. Vandeniui dingus, neutronai nebesulėtinami, jie išlieka greitais (t.y., tokiais, kokie ištrūko iš branduolio) ir, dėka ypatingų urano-238 savybių, dauguma jų sugeriami tų branduolių, kurie neišspinduliuoja pakankamai neutronų tam, kad vyktų ilgalaikė grandininė reakcija. Ir ši reakcija nutrūksta. Nedelsiant.

Nežiūrint to, kad grandininė reakcija nutrūksta, reaktoriaus viduje lieka daug radioaktyvumo, sukelto skilimo fragmentų – pakankamai daug, kad neaušinamas vandeniu reaktoriaus vidus kaistų vis labiau. Įprastinio tipo reaktoriuje šitokia situacija iššaukia avarinio aušinimo vandens injekciją. Šia sistema privalomai aprūpinami visi JAV reaktoriai.

Kai Černobylio branduoliniame reaktoriuje įvyko sprogimas, rusai paskelbė, kad grandininė reakcija sustojo – šiuo atveju taip įvyko todėl, kad sprogimas pažeidė reaktoriaus korpusą. JAV Senato Žvalgybos komiteto pirmininkas pavadino tai „akivaizdžiu melu“. Čia aš susigūžiau. Jis painiojo grandininę reakciją su likusių branduolinių fragmentų skilimu. Jis žinojo, kad radioaktyvumas nesiliovė, bet nenutuokė, kad ir sovietai buvo visiškai nuoširdūs. Tačiau faktas, kad grandininė reakcija nutrūko, buvo itin svarbus – jis reiškė, kad gaminamos energijos lygis drastiškai sumažėjo. Būkite geras ir prisiminkite tai, kai tapsite prezidentu.

Kas nutiks, jei ir avarinio aušinimo sistema nesuveiks? (Atsiminkite, mes bandome įsivaizduoti pačią įmanomai blogiausią avariją.) Jei taip atsitiks, reaktoriaus kuras dėl skilimo fragmentų liktinio poveikio kais toliau – kol galiausiai išsilydys. Dėl karščio išsilydys ir kapsulių, kuriose buvo kuras, sienelės, ir karštas išsilydęs kuras sutekės į reaktoriaus plieninio kevalo apačią, kur sudarys klaną. Išsieikvojant irstantiems branduoliams, radioaktyvumo lygis sparčiai kris. Net ir šitokiu atveju, kaip rodo apskaičiavimai, kuro klanas gali įkaisti dar labiau, gal net iki reaktoriaus kevalo plieno lydymosi temperatūros. Jei jis šitaip prasiverš iš kevalo, radioaktyvios medžiagos gali imti ardyti betonines apsauginio pastato grindis. Šios grindys yra keleto pėdų storio – bet ar galime būti tikri, kad karštas išsilydęs kuras neprasiverš ir pro jas? Jei taip atsitiks, radioaktyvumas išeis į išorę. Tada lakios branduolinių atliekų dujos pateks ir į atmosferą. O karštas suskystėjęs kuras galės ir toliau lydyti sau kelią žemyn. Jei jis liks sukoncentruotas, tai tiesiog keliaus sau toliau – „iki pat Kinijos“…

Ne, Kinijos jis vis dėlto nepasieks – be to, Kinija ir nėra kitoje Žemės rutulio pusėje nei vieno iš mūsiškių branduolinių reaktorių atžvilgiu. Nepanašu, kad kuras nukeliautų labai toli, nes jis išplis į šalis ir dėl to atvės. Bet tai menka paguoda. Reaktoriaus apsauga pažeista. Daugiausia rūpesčių pridarys radioaktyvios dujos ir lakūs elementai, kaip, pvz., jodas. Būtent tai ir buvo priežastis daugumos susirgimo vėžiu atvejų po Černobylio avarijos“.  (Richard A.Muller „Physics for Future Presidents“, 2008, Juozo Karvelio vertimas).

Retas kuris futurologas visa tai galėjo geriau aprašyti, tačiau apie vieną dalyką reikėtų pakalbėti plačiau. Dar ir dabar manoma, kad techninių avarijų tikimybė yra arba atsilikusiose šalyse, arba šalyse su neatsakingu požiūriu į žmonių, technologijų ar technikos saugumą. Tačiau tikroviškai aprašyta techninė avarija įvyko Japonijoje – aukštų technologijų, darbo kultūros šalyje, aukštų technologijų šalies gamintojo reaktoriuose.  Išvada labai paprasta – avarija gali įvykti bet kur, lemtingai sutapus gamtos įnoriams, žmonių klaidoms ar jų piktai valiai. Net Černobilio avarijos oficiali versija yra „eksperimento, skirto patikrinti reaktoriaus saugumui vykdymas“,  tai yra visa tai įvyko, kas pagal dabartinę terminologiją vadinama nepalankiausių sąlygų išbandymu (angl. Stress test).

Avarijos tai įvyksta, tai neįvyksta. Liaudies patirtis vistik tvirtina, kad ir lazda gali iššauti. Rizikuoti savo tautos istorine teritorija – ar tai ne savižudybė? Galų gale ko siekia mūsų vyriausybė – elektros vartotojų ar tik pačių energetikų „energetinės nepriklausomybės“?

—————

*koncesija [lot. concessio – leidimas, nuolaida]: 1. sutartis dėl valstybei ar savivaldybėms priklausančių gamtos turtų, įmonių ir kitų ūkinių objektų atidavimo privatiems asmenims ar jų bendrovėms eksploatuoti tam tikromis sąlygomis; 2. koncesijos pagrindais organizuota įmonė. Tarptautinių žodžių žodynas, Alma littera, 2008.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *