Tamsūs ir grasinantys debesys virš Baltijos kraštų

Sutrumpintas ir parafrazuotas Startfor  straipsnis:

Lenkijai, esančiai šiaurės-vidurio Europos lygumos plotmėje, galingos Vokietijos ir Rusijos valstybės jau keliolika amžių kelia jos egzistencijai problemų. Idealus sprendimas būtų tapti buferiu, kuriam Berlynas ir Maskva teiktų tinkamą pagarbą Lenkijai kaip lygiavertei valstybei.  Kitas sprendimas būtų su viena iš jų sudaryti apsaugos sąjungą. Tačiau pastarasis sprendimas  yra labai pavojinga, nes priklausomybė nuo Rusijos ar Vokietijos skatintų lėtą abzorbaciją ir nepriklausomybės praradimą. Trečiasis Lenkijos sprendimas galėtų būti tai, Lenkija padarė 1930 m. pasirašydama pagalbos sutartis su Britanija ir Prancūzija. Tačiau šios strategijos trūkumai yra akivaizdūs.  Pirma, ji neatitiko saugumo garantijų suteikti Lenkijai reikiamą pagalbą. Antra, buvo neįmanoma, grėsmės atveju, tiesiogiai padėti Lenkijai dėl įvairių priežasčių. Trečia – trečiųjų šalių garantijos reikšmė yra tik atbaidyti ataką.  Kad ši strategija neveikė, akivaizdžiai patvirtino antras pasaulinis karas ir jo pasekmės.

Nuo 1991 m., Lenkija bando unikaliu sprendimu atsiekti to ko nebuvo galima anksčiau. Tai narystė daugiašalėse organizacijose kaip Europos Sąjunga ir NATO. Tokia narystė yra skirta suteikti didesnę apsaugą nei dvišalės sutartys gali laiduoti.  Svarbiausia, kad tokiame derinyje Lenkija ir Vokietija dalyvauja kaip lygiaverčiai politiniai partneriai. Teoretiškai tai garantuoja saugumą Lenkijai be grėsmės iš Vokietijos pusės.  Šis sprendimas buvo gana veiksmingas, kol Rusija buvo silpna ir orientavosi į vidaus reikalų sprendimą.  Tačiau, kaip rodo Lenkijos istorija, Rusijos dinamika periodiškai keičiasi ir kad Lenkija negali tikėtis, jog Rusija išliks silpna arba amžiams pasyvi.  Kaip ir visi kraštai, Lenkija siekia pagrįsti savo strategiją pagal patį blogiausią scenarijų.

Lenkijos padėtis vis dar yra abejotina, nes daroma prielaida, kad NATO ir Europos Sąjunga (ES) yra patikimos institucijos.  NATO galimybės jėga pasipriešinti, Rusijai tampant agresyviai,  mažiau priklausys nuo europiečių, nei amerikiečių. Šaltojo karo metu strategija buvo atlaikyti Rusijos invaziją per Šiaurės Europos lygumas.  Ar amerikiečiai yra pasirengę tai ir vėl padaryti? Lenkijai būtų sunku to tikėtis, ypač dabartinio NATO apsiginklavimo šiame regijone kontekste.

Mažai lauktina pagalba iš Europos Sąjungos, nes ji ne karinė o tik laisvosios prekybos zonos ekonominė organizacija.  Kaip tokia, ji turi teigiamą vertę Lenkijos ekonominės plėtros srityje. ES be Vokietijos bent šiuo metu yra abejotinos vertės ir jos ateitis yra neaiški. Pagal vieną scenarijų,  Vokietija, nenorinti prisiimti Europos Sąjungos narių skolų, gali riboti arba net nutraukti ryšius su ES ir pradėti glaudų bendravimą su Rusija. Tokio sandėrio atsiradimas būtų Lenkijai pats blogiausias scenarijus.

Lenkija vadovaujasi šiuo metu trimis strategijomis. Pirmoji yra daryti viską kad būtų galima užtikrinti gyvybingą Vokietijos dalyvavimą NATO ir Europos Sąjungos rėmuose, nors pati Lenkija negali to pilnai užtikrinti.  Antra – palaikyti gerus santykius su Vokietija ir Rusija, kurie respektuotų Lenkijos interesus.  Akivaizdu, kad to pasiekti yra ribotos galimybės. Trečioji strategija yra rasti išorine galią užtikrinančią Lenkijos interesų apgynimą.

Šiuo metu tokia galia yra Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Tačiau JAV, po skausmingos patirties islamo pasaulyje, juda  atsargiai, atsižvelgdama į jėgų balanso pasaulyje pasiskirstymą. Vistik tai nereiškia, kad JAV yra abejingos įvykiams Šiaurės Europoje, nes augant Rusijos ekspansiniams siekiams jie neigiamai paveiktų Europos jėgų pusiausvyrą.  Tačiau JAV, bręstanti kaip pasaulinio masto jėga, sieks natūralaus regionų galios balanso išsivystymo ir jeigu grėsmė atrodo suvaldoma, nesistengs forsuoti įvykių.

Lenkijos gynybos analizė parodė, kad Lenkijos vardu gynybinis įsikišimas reikalauja daugiau laiko, nei Lenkijos kariuomenė tai galėjo laiduoti 1939 m.  Nors Lenkijai būtų neįmanoma apsiginti žymiai ilgesniame laikotarpyje, būtina sudaryti ir suderinti Lenkijos minimalų pasipriešinimo laikotarpį su sajungininkais,  garantuojančiais sutartu laiku ateiti į pagalbą.  Tai galėtų reikšti kelių mėnesių laikotarpį.

Nors ekonominė situacija Lenkijoje pastaraisiais metais pagerėjo, tačiau sukurti veiksmingą karinę jėgą reikia laiko ir pinigų.  Laimei, Lenkija šiuo metu dar turi laiko.  Rusijos grėsmė dabartiniu metu yra labiau teorinė nei reali. Lenkijos ekonomika yra pakankamai tvirta paremti nemažą karinį puolimą.
Pagrindinis klausimas yra Lenkijos pilieči
ų pasiryžimas tą atsiekti . Šiandiena, net ir NATO sudėtyje, kiekvienos valstybės atsakomybė yra užtikrinti savo nacionalinį saugumą bent tam tikram laikotarpiui iki atvyks intervencinės pajėgos.

Galimi ir diplomatiniai sprendimai.  Lenkijos aktyvi veikla Ukrainos ir Baltarusijos įsijungimui į ES ir asociacijos su NATO būtų strategiškai tinkami ėjimai.  Šios dvi šalys yra buferis galintis užtikrinti Lenkijos rytinių sienų saugumą.  Lenkija greičiausiai nelaimėtų šiose šalyse varžybų su Rusija dėl įtakos, tačiau tai būtų patikimas manevravimas platesnės strategijos kontekste.

Lenkija gali lengvai priimti strategiją nuolat  derinti santykius su Vokietija, pasinaudojant laikinu Rusijos kariniu silpnumu ir Rusijos užsienio politikos pasyvumu.  Bet tai būtų avantiūra.  Lenkai žino, jog Vokietija ir Rusija gali keisti savo strategijas ir politiką stulbinančiu greičiu.

Konservatyvi Lenkijos ir kitų centro Europos valstybių strategija, paremta dvišaliais ir artimais santykiais su JAV, reikalauja supratimo, kad JAV remiasi galių balansavimo principu, o ne konfliktų sprendimo savo jėgomis  (nebent būtų prieita iki kraštutinio atvejo, reikalaujančio panaudoti jėgą). Tai reiškia, kad ir Lenkija turėtų kurį laiką išlaikyti pakankamas pajėgas atsispirti agresijai.  Toks „nupirktas“ laikas leistų JAV priimti atitinkamus sprendimus ir juos įgyvendinti.  JAV gali geriau užtikrinti Šiaurės Europos lygumos gynybą vakarinėje dalyje.  Tačiau gynyba toliau į rytus reikauja pačios Lenkijos pastangų, kurios gana daug kainuoja.  Tačiau dideles išlaidas yra sunku pateisinti, kai grėsmė „neduria tiesiai į akis“ ir gali net nerealizuotis.

Šios Stratfor įžvalgos turėtų būti svarbios ne tik Lietuvai bet ir visoms Baltijos valstybėms.  Rusijos agresija Gruzijoje, Asado rėmimas Sirijoje, Irano ginklavimas bei padėjimas išvystyti grėsmingą branduolinę technologiją, disidentų teismai ir net žudymai parodė, jog Rusija nedaug kreipia dėmesio į Vakarų nuomonę.  Neramu klausyti Lietuvoje plačiai pasklidusio galvojimo, kad Lietuva po NATO ir ES lietsargiais yra saugi.  Tačiau, reikia pastebėti, jog nenorima matyti, kad tas skėtis pradeda pleišėti.  Reikia sutikti su Nainiu, kad teoretiškai Lietuva yra saugesnė nei prieš antrą pasaulinį karą.  Kol dar Vokietijoje nėra nei Hitlerio, nei Ribentropo ir kad Rusijai dabar svarbiau užsidirbti parduodant naftą ir dujas, nei leisti pinigus karo veiksmams.  Deja, Rusija neužmiršta, jog jos tikslų įgyvendinimui, (tai yra Rusiją atstatyti į buvusias SSSR ribas) ji gali panaudoti tiek kietą karinį kumštį (hard power) tiek minkštai glostančią pirštinę (soft power).  Kietą kumštį jie smarkiai stiprina savo kariniais pajėgumais.  O minkšta pirštine veikia per diplomatiją, politinį supriešinimą, periminant savo įtakon kitų kraštų energetiką bei pramonę, kultūros ir žiniasklaidos priemones.  Rusų politikai jau kuris laikas skelbia, kad Baltijos valstybių nepriklausomybė yra tik laiko klausimas.  Rusijai Baltijos valstybės buvo ir lieka tik istorinis nesusipratimas.  Svarbiausiu uždaviniu jie, pagal CSIS mokslininką Bugajski, laiko buvusių sovietinių respublikų reintgeraciją: iš pradžių integracija ekonominiu, energetiniu lygmeniu, vėliau politiniais saitais, ir pabaigai bendru saugumo paktu.  Pirmą šio proceso fazę galima pastebėti jau dabar, tai išpirkimas pramoninių sektorių, kontroliavimas energetikos sektorių, tautų palankaus sąmoningumo nuteikimas Rusijos atžvilgiu, politinių sluogsnių manipuliavimas arba net parama sudarymui jiems palankių vyriausybių, kaip kad atsitiko Baltarusijoje ir dabar vyksta Ukrainoje.

Tačiau gal būt pati pavojingiausia situacija Baltijos kraštams yra Rusijos tranzitas per Lietuvą į Karaliaučiaus sritį.  Jis simetriškai analogiškas į buvusį Dancigo per Lenkiją tranzito koridorių iš Vokietijos į Rytprūsius.  Sufabrikuotos tranzito kliutys davė Vokietijai pretekstą užpulti Lenkiją ir taip pradėti antrą pasaulinį karą.  Vokietijai tada per Lenkiją, o rusams dabar nuvažiuoti į Karaliaučiaus kraštą reikia naudotis Lietuvos keliais bei geležinkeliais,  per Lietuvos teritorijoje esančius vamzdynus tiekti gamtines dujas.  Rusija jau kelis kartus yra viešai pakartojusi, kad gins savo ekonominius, strateginius ir rusų mažumų interesus artimame užsienyje net ir ginklu.  Ar daug reikėtų Rusijai išprovokuoti Lietuvos teritorijoje jos traukiniui nedidelę nelaimę arba kurioje nors vietovėje susprogdinti dujų vamzdį ir taip apkaltinti Lietuvą nesugebančią apsaugoti Rusijos interesus.  To pasekoje, Rusija gali ir be Lietuvos sutikimo, pasiusti karinius dalinius apsaugoti jų naudojamus geležinkelius, kelius, dujų vamzdynus, Klaipėdos uosto įrangą, ir tuo kraštą, kad ir neformaliai okupuoti, kaip kad atsitiko su Gruzijos dvejomis provincijomis. Panašūs atvejai gali iškilti ir su Rusijos tautiečių apsauga bei jų finansiniais bei prekybiniais interesais Latvijos ir Estijos teritorijose. Ar kas nors yra paskaičiavęs, kiek nekilnojamo turto ar žemių šiose Baltijos valstybėse valdo piliečiai su rusiškais pasais?

Mažutės šių kraštų karinės pajėgos aiškiai nebūtų pajėgios nei rimtai pasipriešinti aukšta technologija pagrįstai karinei invazijai, nei ją izoliuoti.  Stratfor minimas laiko klausimas gynybos suorganizavimui tikrai nėra palankus nei vienai Baltijos valstybei dėl jų siauro teritorijos pločio pagal rytinį Baltijos jūros krantą.  Neturint jokių natūralių užtvarų ar kalnynų atskiriančių Baltijos kraštus nuo Rusijos, bei efektyvaus ginkluoto pasipriešinimo, okupacinės kariuomenės pervažiavimas per šiuos kraštus galėtų būti lengvai įvykdomas per 24 val. dar prieš Vakarų politikams atsibundant iš po naktinio miego.  Duok Dieve, kad taip neatsitiktų. Tačiau nebūtų keista, jog politiniam reikalui pribrendus, Rusija, sufabrikavusi kiršinantį incidentą, galėtų tai įvykdyti.

Reikia turėti omenyje, kad JAV turi kreipti dėmesį kaip tvarkytis su Kinijos galybės iškilimu Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, kaip pasitraukti iš Afganistano. Tuo tarpu Europos dėmesys yra kuo labiau plėsti komerciją su Rusija, nei rūpintis teoretine jos agresija. JAV prezidento Obamos pradėta „perstatymo” (angl.reset) politika Rusijos atžvilgiu, reiškė sustabdytą NATO plėtrą rytų kryptimi ir žymiai sumažėjusį JAV dėmesį Europai.  Visa tai skatina Maskvą pradėti susigražinimą į savo orbitą buvusias sovietines respublikas.  Pagal Jan Jireš [6], valstybės turinčios su Rusija bendrą sieną yra labiausiai pažeidžiamos įgyvendinant šiuos Rusijos tikslus.  Iš jų nei Baltarusija, Moldova, Ukraina ar Gruzija šiuo metu Vašingtonui nėra prioritetai nei dėl demokratinės plėtros iniciatyvų, nei suvereniteto ar strateginės padėties prasme.  Baltijos kraštai, šių dienų Vašingtono politikoje, yra šiek tiek daugiau verti dėmesio, bet tik tiek kiek jie yra svarbūs Europos Sąjungos ir ypatingai Centro ir Rytiniu Europos valstybių (buvusių satelitų) kontekste. 

Reikia sutikti su Nainio mąstymu, kad išvengti Rusijos agresijos būtų geriausia sutelkti visas centro ir rytų Europos valstybes nuo Suomijos iki Turkijos į bendrą gynybinį sandėrį.  Nors NATO nominaliai būtų geras skydas, bet kaip mini Stratfor straipsnis, regijono apsigynimo iniciatyva turi kilti iš ten esančių valstybių.  Lenkija, kaip didžiausia ir stipriausia regijono valstybė gal būtų geriausia kandidatė vadovauti tokiai sąjungai.  Bet matant, jog nei vienas Lenkijos kaimynas ja nepasitiki, abejojama ar Lenkija sugebės iškilti kaip tikra lyderė, atsisakanti savo mesianistinių, Pilsudskinių ambicijų dominuoti, įsakinėti ar visus prievarta lenkinti?  Iki šiol, bent pagal Lietuvos patirtį su Lenkijos remiama lenkų mažuma ir lietuvybės slopinimu Seinų krašte, matomai tokių imperialistinių ambicijų ji dar yra neatsisakiusi. 

Kita, bet daugiau ribotų galimybių alternatyva yra Balto-Skandinavijos derinys (penkios Šiaurės ir trys Baltijos šalys-NB8).  Jis puoselėjamas daugiausiai Švedijos vyriausybės ir kelių JAV politikos formavimo institutų (Think Tanks).  Tai geras palyginamai mažų kaimyninių šalių bendradarbiavimo modelis tinkantis daugeliui gyvenimo sričių, tame tarpe net ir karinėje plotmėje.  Tačiau, be JAV užnugario, karinė vertė nepilnai 30 mln. gyventojų derinio, būtų daugiau pravarti priversti Rusiją pasverti pasekmes prieš pradedant agresyvius veiksmus, nei rimtam visųBaltijos kraštų apsigynimui.  Vis tik toks derinys sudarytų būžymiai geresnę situaciją nei ji buvo 1939 metais. 

Nors dabartinė padėtis Baltijos kraštuose dar gana rami, negalima tikėti, kad ji taip ir toliau tęsis.  Geopolitiniai pokyčiai kartais vyksta sparčiai. Centro ir Rytų Europos kai kurių vyriausybių politinės kryptys neprognozuojamai keičiasi.  Rusija ginkluojasi ir vis dažniau rodo savo agresyvius dantis Baltijos ir net Lenkijos kraštų link.  Tuo pačiu metu ji gana sėkmingai neutralizuoja Vakarų Europos ES narius įvairiais komerciniais bei energetiniais saitais.  NATO, o ypatingai ES, dėl ekonominės krizės artėja prie geroko susilpnėjimo arba net galimo iširimo.  Tuo tarpu JAV, permesdama savo politinę ir karinę koncentraciją iš Europos į Azijos regioną, siekia išvengti konfrontacinių situacijų su Rusija.  Aišku, jog Europoje susidarius jėgų tuštumai, sustiprėjusi Rusija šiame regione bandys pradėti daug agresyviau reikštis.  Tai pastebima jau dabar su žymiai padidėjusiais Rusijos karinės aviacijos skrydžiais Norvegijos Šiaurėje ir Baltijos jūros bei Lenkijos erdvės zonose, agresyviais kariniais manevrais Lietuvos-Lenkijos pašonėje, grasinimais sunaikinti Lenkijoje numatytas priešraketines bazes, bei karinių pajėgų didėjančia koncentracija prie Baltijos valstybių sienų.  Putino valdžia puikiai supranta kaip naudotis dar prieš porą tūkstančių metų išbandytu valdymo principu „skaldyk ir valdyk”.  Tai aliekama pasitelkus daugialypius mechanizmus kaip pvz. energetiką, karinę grėsmę, politinę ardomąją veiklą, žiniasklaidos priemones, kultūrinius ryšius ir tiesioginiai bei netiesioginiai įtakojant valdančiuosius sluoksnius. Šiais metais rinkimai Lietuvoje parodys kiek Rusijos įtaka pažengė ta linkme.

Išlikimo dėlei Lietuvai reikėtų kartu su kitomis Baltijos valstybėmis suderintai formuoti užsienio politiką, aktyviai įsilieti į gynybinius koordinuotus sandėrius, bendrai spręsti energetikos ir kitas ekonomines problemas, bei skatinti trišalio bendrumo išvystymą, t.y. vystyti kažką panašaus į Šveicarijos modelį.  Narystė Europos Sąjungoje ir NATO savaime negarantuoja geros gynybos prieš Rusiją nei „minkštųjų” ir nei „kietųjų” galių prasme.  Visų kraštų valdantieji sluoksniai, nors ir dažnai mirksta tik savo ambicijų liūne, turi suprasti, jog daug pasirinkimo gyvenant Rusijos pašonėje nėra, ir bendrai nesprendžiant svarbius išlikimo klausimus, pavienių Baltijos kraštų nepriklausomybė būtų tiktai laiko klausimas, ko Rusija tik ir laukia.

„Draugas“, 2012 m.rugsėjo 22 d. 

Naudotasi literatūra:

1. Bronius Nainys, Ar Molotov-Ribbentrop paktas gali pasikartoti?”, Draugas,2012 rugpiucio 23;

2. J. Bugajski, “Šiaurės Europos šviesa ir šešėliai: saugumo ir tapatybės modeliai”, Center for Stategic and International Studies (CSIS), paskaita pristatyta, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, 2012 rugsejo 4;

3. George Friedman,Poland’s Strategy”, Stratfor (Strategic Forecasting, Inc.), August 28 , 2012;

4. Kurt Volker, Ieva Kupce, “Nordic-Baltic-American Cooperation”, Center for Transatlantic Relations, Nitze School of Advanced International Studies, Washington, D.C., February 12, 2012;

5. Edward Lucas, “Off the Boil: Why Central Europe Can’t Get Excited About the U.S., Presidential Race”, Thee Economist-CEPA, Washington, D.C., September 5, 2012;

6. Jan Jireš, “Redrawing Maps: Central Europe and the European Monetary Union Crisis”,

Central European Policy Analysis, Washington, D,C., September 5, 2012;

7. Policy Paper, Central and Eastern European Coalition, Spring 2012, Washington, D.C.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *