Bronius A. Rasimas. Susipainioję tinkluose

Artėja ketvirtoji industrijos revoliucija. Mažmeninė prekyba keliasi į internetą, prognozuojama, kad greitai sunyks didžiausios prekybos tinklų parduotuvės, tūkstančiai žmonių (kasininkų ir klerkų) neteks darbo. Žemės ūkį užkariaus robotai – vėl rasis begalė bedarbių, autotransportas judės be vairuotojų, sandėliuose visus darbus irgi atliks robotai. Erdviniai (trijų dimensijų – 3D) spausdintuvai taip paplis, kad kokių nors reikmenų fabriką galėsite įsikurti net savo bute. Net medicinoje įsigalės robotai – išmaniajam diagnostikos aparatui nustačius supūliavusį apendicitą, operaciją tuoj pat atliks robotas! O kas bus, kai 3D spausdintuvai išmoks gaminti tokius pačius spausdintuvus – čia net ir prognozuoti baisu! Visiška verslo ir energetikos koncentracija ir decentralizacija vienu metu.Išsigandote? Gal kiek ir per anksti baimintis, bet suklusti jau laikas – bet kuriuo atveju turime nusiteikti mokytis visą gyvenimą, nes persikvalifikuoti, kol sulauksime pensijos, ko gero, teks bent kelis kartus. Ateina naujos gamybos technologijos, paremtos sparčiai besivystančiomis skaitmeninėmis technologijomis, atsiranda nauji gamybos įrankiai ir medžiagos, nauji verslo modeliai bei naujas požiūris į energetiką, energetinius resursus ir gamtos apsaugą.  Deja, naujovės vis dar stringa (gal mūsų laimei?), nes technologijos, joms pritaikytos medžiagos vis dar vystosi netolygiai. Vis dėlto labiausiai naujovės stringa dėl kitų priežasčių.
Dabartinis globalaus verslo modelis grindžiamas tinkline ekonomika. Kalbant paprasčiau, esmė tokia – pagaminai prekę, išbandei vietos rinkoje. Jei pavyko – ieškai prekybos tinklų, jiems įperši savo prekę ir jei prekė paklausi, pats „įlendi į paspęstą tinklą“, tai yra paklūsti visiems tinklo keliamiems reikalavimams, dažniausiai sumažindamas savo pelną ir savo darbuotojų atlyginimus. Jeigu nesiseka, neužtenka pajamų mokėti padorius atlyginimus – bankrutuoji, nes tokie jau „laisvos rinkos“ dėsniai. Tuo tarpu galimos ketvirtosios industrinės revoliucijos mažmeninės prekybos tinklai Lietuvoje dar nebijo. Jie plečiasi – užimami vis didesni prestižiniai miestų plotai, statomos milžiniško ploto prekybos salės, kuriose iš kokių 20 paruoštų kasų nuolat dirba trys ar keturios, tuo pačiu metu valdžia džiaugiasi naujomis investicijomis. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad visos naujos tinklinės parduotuvės jau dabar diegia ir skaitmenizuotas kasas (savitarnos kasas), kurioms nereikia pardavėjų.

Ekonomikos vystymuisi labai svarbus aspektas yra energetika. Pramonei būtina užsitikrinti patikimą energijos tiekimą. Atrodo, kad atsinaujinančios, gamtai draugiškos energetikos sparti plėtra, kurios vystymuisi ypač padeda išsiplėtusios skaitmeninių technologijų galimybės, leidžia jau dabar šiuolaikinei pramonei pasinaudoti šia švaria energija, tačiau vėl iškyla tinklo problema. Energetikos tinklai kategoriški – kas nutiks su visa energijos gamybos įranga, aptarnaujančiu personalu, infrastruktūra ir jos išlaikymu, jei „kas nori“ gaminsis sau elektrą ar šilumą. Kas bus, jeigu ir visi daugiabučiai ar vienbučiai pradės diegti šilumos siurblius, saulės kolektorius vandeniui šildyti ir gaminančius elektrą saulės elementus? Kas bus, jeigu kam nors energijos  pritrūks arba kur dėti atsirandančius energijos perteklius? Tikriausiai šie tinklai, gindami savo interesus ir visiems įprastą tinklinę tvarką, stengsis tramdyti visus ne tinkle esančius (angl. off grid) subjektus. Neseniai Turkijoje vykęs Pasaulio energetikos tarybos metinis susirinkimas, be kita ko konstatavo, kad nafta ir dujos dar 40-50 metų bus pagrindinis ekonomikos variklis. Tai dar vienas signalas, kad ištrūkti iš tinklų nebus lengva. Tarp kitko, minėtame susirinkime dalyvavo ir Rusijos prezidentas, o tai irgi daug ką pasako (kaip ir jo noras įrengti antrąją „NordStreem“ liniją ir Europą pririšti prie rusiško tinklo).

Ar blogai gyventi tinklų apsuptyje? Ten atrandami mėgstami prekių ženklai, mėgstami tinklų vardai, prie naujai atidaromų tinklinių parduotuvių nusidriekia didžiausios eilės, o po profesionaliai išreklamuotų naujų išmaniųjų telefonų prie jų pardavimo taškų žmonės eilėse laukia ir kelias paras! Kur pasaulyje benuvažiuotum, visur rasi žinomų firmų prekes (ir, deja, visur jos kainuoja vienodai brangiai). Jau tampa norma pasirodyti cool, jei jau „seki“ biržų akcijų kursus ar net domiesi valstybių reitingais. Net institutai, propaguojantieji laisvosios rinkos idealus yra susijungę į tinklus, o tinklus valdantieji ideologai (o neretai ir mecenatai) reikalauja klusniai propaguoti tinklinę ekonomiką. Tačiau, ar tai vis dar ta pati laisvoji rinka, neblogai veikusi XX amžiaus viduryje? Abejoju.

Interneto tinklai mums leidžia pasijusti visa žinančiais ir viską matančiais pasaulio piliečiais, bet kartu ir tapti priklausomais nuo įvairios, profesionaliai paruoštos propagandos ar gandų, trolių tendencingo svaičiojimo, patyčių ar net nuo sociologinių tyrinėjimų. Aš nuoširdžiai tikiu, kad sociologai tiek svetur, tiek ir Lietuvoje profesionaliai atlieka tyrimus, prognozes, bet objektyvumo dėlei reikia pripažinti, jog jie jau seniai tiesiogiai dalyvauja socialinių nuomonių formavimo, net politinių rinkimų procese. Manipuliatoriams jų pateikti duomenys yra puikus instrumentas pasiekti norimus tikslus – mobilizuoti oponuojančius. Mes tai akivaizdžiai matėme tiek Brexit, tiek Trump kampanijose, o gal net ir sužaliavusioje Lietuvoje. Sociologams belieka tik vaidinti nustebusius (deja, puikiai suprantančius tikrąsias šio žaidimo taisykles).

Net ir mūsų lietuviškuose turguose vyrauja tinklo principai – pradedant daržovių ryšulėliais ir baigiant … medumi viskas parduodama vienodomis „suderintomis“ kainomis, o kokiam nors pardavėjui išsišokus su kitokiomis (nesuderintomis) kainomis, visada atsiranda „cerberiai“ primygtinai siūlantys sulyginti kainas.

Išrinktasis JAV prezidentas yra pareiškęs – amerikonizmas nėra globalizmas, tuo norėdamas pabrėžti, kad jo šalis norėtų būti labiau izoliuota nuo pasaulio reikalų. Tačiau jau matome tendencijas, kad respublikonų elitas į jo komandą stumia personas, nepalaikančias izoliavimosi nuotaikų, nes tarptautinės korporacijos veikia ne vien tik JAV, o jų įdiegta „pasaulio tvarka“ ir yra paremta tinklo ekonomika, prekių ir paslaugų keitimusi. Kita vertus, izoliavimo(si) padarinius matome Rusijoje, kur vien garsusis šūkis „importo pakeitimas sava produkcija“ patiria fiasko (objektyvumo dėlei ir dėl to, kad į ateitį žiūrima tik per „tanko vamzdį“).

Visgi tinklo ekonomika turi esminį trūkumą, apie kurį užsiminiau šio straipsnio pradžioje. Efektyvinant verslo valdymą, diegiant skaitmenines technologijas atsiranda vis daugiau bedarbių, o ir dirbantiesiems galima mokėti vis mažiau ir mažiau. Dar kurį laiką bus galima viską suversti imigrantams, užėmusiems vietinių gyventojų darbo vietas, nes jie sutinka dirbti už mažesnius atlyginimus (pavyzdys – Brexit), bet esmė yra ta, kad tinklų valdytojai susižeria vis didesnius pelnus, kurių nenori dalintis su dirbančiaisiais. Kokio dydžio turtuolius užsiauginome čia Lietuvoje sužinome tik tuomet, kai jie susipyksta ir turtinius reikalus pradeda aiškintis teismuose – tuomet suprantame, kokioje socialinėje atskirtyje mes gyvename. Kita vertus, lyginant Lietuvos ir kaimyninių šalių BVP ir vidutinį darbo užmokestį, matome, kad darbdaviai nenoriai dalijasi pelnu su darbuotojais, štai kur slypi priežastis dėl ko mūsų vidutinis atlyginimas yra mažesnis nei Lenkijoje ir Estijoje. Vis didėjantys emigracijos tempai rodo, kad darbo rinkoje tikrai veikia laisvos rinkos dėsniai – vykstama ten, kur už tą patį darbą moka daugiau, taigi tvirtinti, kad mūsų verslininkai „ne prie ko“ – nevertėtų.

Apie 180 tūkst. žmonių Lietuvoje, dirbančių 40 tūkst. įmonių vis dar gauna mažesnį už nustatytą minimalų atlyginimą (nes formaliai dirba nepilną darbo dieną), nors minėtų įmonių pelningumas yra pakankamas. Gal tai irgi tinklo ekonomikos padariniai – nes tik mokėdami ypač mažus atlyginimus įmonių savininkai gali sau leisti gyventi „padoriai“. Tačiau praeito amžiaus pabaigoje Lietuvoje aktyviai propaguotą socialiai atsakingą verslą buvo norėta pakeisti „moderniu“ darbo kodeksu. Pažįstu vieną verslininką, kuris per 9 savo „sėkmingo“ verslo metus, mokėdamas minimalius atlyginimus,  pasistatė tris namus ir kas antrą savaitgalį skrenda į Kanarų salas pasimėgauti banglentėmis.

Socialinė atskirtis didėja visame pasaulyje. Keliama net savotiška „idea fix“, siūlant visiems naujai atsirandantiems bedarbiams mokėti rentas, tačiau vėl, bandant gvildenti kaip tai padaryti, didžiosios korporacijos gręžiasi į valstybę – tai ne jų, o valstybių problemos.

Taigi, problemas reikia spęsti. Mokslininkai ir ekonomistai siūlo naujus verslo modelius – mainų idėją (gaminti mažiau, o dažniau keistis gamybos ir buities įrankiais bei ilginti gamybos ir buities įrankių panaudojimo laiką juos remontuojant), žiedinę ekonomiką  (pakartotinas žaliavų, atliekų panaudojimas, atsinaujinančios energetikos diegimas, gamtos resursų tausojimas), mokesčių optimizavimą (palaipsniui pereinant tik prie vartojimo mokesčių, pvz. PVM arba akcizų), gamybos, energetikos, prekybos dalinį decentralizavimą. O kai kurios valstybės jau yra pradėjusios apmokestinti mažmeninės prekybos tinklus (pvz. Lenkija). Visa tai rodo, kad tinklo ekonomiką būtina įstatymiškai prižiūrėti ir skatinti verslus, kurie nenori būti tinkle. Taip, čia kalbama apie smulkųjį verslą, ypač jei jis stengiasi būti išskirtinis ir nekelia sau reikalavimų kuo greičiau dvigubinti ar trigubinti savo apyvartas.

Norėčiau pacituoti mano bičiulio, Amerikos lietuvių visuomenės veikėjo dr. Stasio Bačkaičio laiško ištrauką, kuriame mes diskutavome apie kapitalizmo dilemą –„kas toliau“:

Aš manau, kad tai svarbi tema ateičiai. Jūsų pokalbyje išreikštos mintys yra labai reikšmingos, kaip mažas biznis gali atsilaikyti prieš didžiuosius, jeigu sugeba būti unikalus. Turiu du pavyzdžius.

1. JAV lietuvių antroji banga, atvykus į Ameriką 1950 dešimtmetyje, pradėjo gaminti labai gerą ir unikalų alų. Jiems sekėsi ir pamažėliu plėtėsi, iki pradėjo tapti konkurentais didžiosioms alaus darykloms. Viena iš daryklų pradėjo užsisakinėti pas juos alų vis didesniais kiekiais, bet jau su šiek tiek pataisytomis etiketėmis, kad alus pagamintas pagal jų užsakymą. Užsakymai vis didėjo. Firmelė turėjo plėstis, kad galėtų patenkinti vis didėjančius didžiojo kliento užsakymus.  Užsakymai pasiekė net 80 proc. lietuvių bravoro gamybos. Po kokio laiko užsakymai staiga nutrūko. Lietuvių bravoras, įlindęs į skolas, bankrutavo ir tuo pasibaigė lietuviško alaus gamyba JAV.

2.  Kitas pavyzdys: mano apylinkėje yra gera kepyklėlė: duonos, bulkos, įvairių bandelių ir pyragaičių. Turkų kilmės savininkas. Vieną dieną teko su juo plačiau išsikalbėti.  Sako, šalutinėje gatvėje buvusi didžiulė maisto parduotuvė prašiusi jo kepti jiems duonos gaminius didžiuliais mastais, taip, kad jo biznis patrigubėtų. Jis padėkojo ir pasakė, kad neturi tam jokio intereso. Jis dar ir po desėtko metų yra toje pačioje vietoje ir gana gerai verčiasi, kai tuo tarpu didžioji krautuvė buvo ten uždaryta ir persikėlė į šalutinį rajoną.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį ir iš savo patirties. Keliaujant po Vokietiją išsikalbėjome su vienu pakelės užeigos (smuklės) savininku, kuris pareiškė, kad jo smuklė veikia jau beveik 70 metų, joje dirba jau trečioji jo šeimos karta ir, kas įdomiausia, kad šios smuklės pastatai priklauso kitam savininkui, kurio šeima smuklės reikmėms nuomoja pastatą taip pat apie 70 metų. Smuklės savininkui svarbiausia turėti stabilų ir pastovų verslą, o visas investicijas jis darė į savo vaikų išsilavinimą ir, žinoma,  į savo verslo optimizavimą ir modernizavimą.

Taigi, „kas toliau“ lyg ir aišku ir neaišku vienu metu. Mūsų verslo startuoliams nuolat  aiškinamos „masto ekonomikos tiesos“ (gaminti kuo daugiau!), tuo tarpu valstybei svarbu turėti kuo daugiau stabilių ir ilgalaikių darbo vietų bei skatinti vidaus vartojimą. Jauni, išsilavinę vyrai Pasaulio lietuvių ekonomikos forume kalba apie ketvirtąją industrijos revoliuciją ir jos pasekmę – gausybę bedarbių, kai tuo tarpu mums čia Lietuvoje rūpi ramios evoliucijos keliu didinti darbo vietas ir stabdyti emigraciją. Mes vis dar nesugebame sukurti tokios mokslo grandinės, kurioje jaunuoliai galėtų nuosekliai mokytis verslų, o padirbėję ir panorę siekti aukštesnio išsilavinimo, be trukdžių nemokamai galėtų tęsti mokslus aukštesnės pakopos mokslo įstaigose. Praėję šią grandinę galėtų pirmumo teise tęsti mokslus ir universitetuose. Dabar turime atvirkštinį procesą – baigę universitetus grįžtama mokytis į profesines mokyklas.

Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad pasaulyje daugelis čia aptartų procesų taip pat trikdo žmones – todėl atsiranda daug populistų, siūlančių savo „paslaugas“. O ką gali Lietuva? Manau, kad mūsų nedidelė šalis greičiau ir lengviau už didžiąsias valstybes galėtų pradėti įgyvendinti „tinklo“ ir „ne tinklo“ sąveikos problemas.

Viską galima pradėti nuo mažų žingsnelių. Smulkaus verslo plėtrą galėtume pradėti nuo žemdirbių ir smulkių amatininkų. Prie kiekvienos kryžkelės galėtų būti turgeliai, kur nustatytomis dienomis (jau pamirštas terminas – turgaus diena), būtų prekiaujama išskirtine (ne tinklo) žemės ūkio produkcija, ar amatininkų dirbiniais. Žinoma, reikia aiškiai ir griežtai nustatyti galimų mokesčių apskaitą.  Savaitgalio turgūs  galėtų vykti daugelyje miestų, ypač išlaikiusių turgaus ar rotušės aikštes. O juk tai primišta „ūkininkų turgelių“ judėjimo idėja.

Įmonėms, vis dar besilaikančioms atsakingo verslo principų, turėtų būti taikomos tam tikros paslaugos (pvz. pirmaeilis aptarnavimas darbo biržoje, gal net nekilnojamo turto mokesčio lengvatiniai procentai). Svarbu tik, kad būtų surasti supaprastinti  kriterijai, ką laikyti atsakingo verslo įmone. Pavyzdžiui, tai galėtų būti įmonės, mokančios 30 proc.  didesnį atlyginimą, lyginant su šalies vidutiniu atlyginimu. O naujai įsikūrusios smulkiojo verslo įmonės bent pusmetį turėtų mokėti sumažintus kai kuriuos mokesčius. Visos čia paliestos temos, deja, yra seniai visiems žinomos.

O dabar pora minčių dienos aktualijų tema. Vilniaus miesto savivaldybei plečiant gatvėse  parkuojamų apmokėjimą, vėl neatsižvelgiama į smulkiojo verslo interesus, ypač gyvenamuose rajonuose. Kam reikia apmokestinti automobilių parkavimą po 17 val. arba apmokestinti parkavimą savaitgaliais – juk tai dar vienas trikdis galimai smulkaus verslo plėtrai. Deja, tai aktualu ir kitiems miestams.

Ir dar vienas pastebėjimas, kuris atsiranda, apsilankius savivaldybių  ar valstybinių įmonių tinklalapiuose. Tai dar viena tema apie tinklus. Dauguma minėtų tinklalapių programų (ypač paslaugų) yra sudarytos taip, kad yra palikta vietų, kur turi įsikišti ir tarnautojas. Peršasi išvada, kad taip bandoma išlaikyti kuo didesnį darbuotojų skaičių. Žvelgiant plačiau, gal tai yra visos šalies problema ir kodėl nemažėja valdininkų skaičius, stringa programos, o jų išlaikymas vis brangsta?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *