Sudarykime sąlygas proveržiui

Visuomenei reikėtų atvirai pateikti visus planus ir aiškiai įvardinti, kad Lietuvos prioritetas yra vidaus energetinių resursų paieška, įtraukiant tiek alternatyviosios energetikos resursus, tiek ir inžinerinius bei išmaniųjų tinklų sprendimus, leidžiančius racionaliai ir taupiai naudoti energetinius resursus. Vyriausybė galų gale turėtų apsispręsti ir visuomenei pareikšti, kad šiuo metu būtina remti tiek alternatyviąją energetiką, tiek ir visų energetikos sistemų perorientavimą, kuris leistų naudotis ne tik įprastiniais resursais, bet ir alternatyviosios energetikos resursais. Be abejo, reikėtų įvardinti ir konkretų paramos terminą alternatyviąjai  energetikai, pavyzdžiui 10-12 metų.

Lėšos, sukauptos per elektros energijos akcizo mokesčius, turi būti aiškiai ir skaidriai apskaitytos ir visuomenė turi žinoti kokiems objektams vystyti jos skiriamos. Šiuo metu Lietuvoje taikoma VIAP (visuomenės interesus atitinkančios paslaugos) priemoka prie elektros energijos kainos tarifo (4,73 ct/kWh) nėra apskaitoma kaip visi kiti mokesčiai ir nepapuola į valstybės biudžetą.  2010 metais planuojama surinkti iš šios priemokos per 450 mln. litų, o nuo šios sumos apie  86 proc. atiteks Lietuvos elektrinei, (kuri šiuo metu jau priklauso naujajam deriniui – VAE) ir tik 10 proc. – atsinaujinančiai energetikai. Milžiniška VIAP dalis Lietuvos elektrinei Elektrėnuose skiriama dėl to, kad ji užtikrina sistemos rezervą ir elektros energijos tiekimo saugumą. Tai būtini dalykai, tačiau niekas nėra paskaičiavęs ar visa tai atliekama mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis. Taigi visuomenė turi teisę aiškiai žinoti, kam naudojamos jų mokamos VIAP priemokos lėšos. Prieš kelis metus jau buvo skelbta, kad elektros energijos kaina brangsta 2 ct/kWh vien dėl to, kad numatoma kaupti lėšas energetinių tinklų su Švedija ir Lenkija įrengimui, bet kaip jau buvo minėta –  VIAP lėšos valstybės biudžete neapskaitomos, tad ir lieka neaišku, kur tos surinktos lėšos (virš 2 mlrd. litų) buvo panaudotos.

Su visuomenės parama pasitvirtinę neatidėliotinų darbų planus energetikos sektoriuje, galima pradėti energetinės strategijos planavimą po 2020 metų. Mokslininkai vieningai tvirtina, kad dėl techologijų tobulėjimo apie 2015 metus vėjo energetika jau bus konkurentabili, o fotovoltinė energija konkurentabilumą turėtų pasiekti iki 2020 m. Tikimasi, kad apie 2020 metus jau bus ir veikiančių modulinių branduolinių reaktorių. Tikimasi proveržio ir išmaniųjų matavimų bei tinklų diegime, kas taip pat leis racionaliau naudoti atsinaujinančios energetikos resursus.

Galų gale galime pradėti derybas su Rusija. Kaliningrado srityje planuojama statyti Baltijos atominė elektrinė (BAE)  be Lietuvos ar Lenkijos energetinės sistemos praktiškai negalės egzistuoti. Jeigu politinių derybų keliu būtų pasiekta, kad naujoji rusų atominė dirbs sinchroniniu režimu su UCTE ir atviros rinkos sąlygomis, visoms Baltijos šalims ir Lenkijai iš to būtų tik nauda. Vienintelis klausimas, kur negalima nusileisti – BAE reiktų statyti prie Aistmarių, arčiau vartojimo šaltinių, o ne prie Nemuno, kur atominės elektrinės statyba sukeltų daug gamtosaugos problemų visam Nemuno deltos regionui. Keista, kad apie tai vis dar mažai kalbama.

Taigi visiems suprantamų ir reikalingų darbų, priartinančių mus prie energetinės nepriklausomybės, yra daug, bet jie įveikiami ir žymiai pigesni už visokias VAE.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *