Sprendimų belaukiant

Ūkio ministerija taip pat įstrigusi tarp verslo kreditų ir smulkaus verslo skatinimo. Ministerijos vadovai vis dar nesugebėjo suvokti smulkaus verslo esmės ir svarbos, kaip ir nesugebėjo rasti konkrečių, bei paprastų skatinimo formų. Matomai trūksta kompetensijos, arba tiesiog pasidomėjimo, kaip tai daroma ES ar pasaulyje. Pagrindinė šios krypties veiklos taisyklė yra ta, kad valdžia turi suprasti, jog galimai  patrauklaus verslo zona, kur dar nevyksta konkretus verslas, turėtų būti skatinama mokestinėmis ir investicinėmis lengvatomis. Pagrindinis kriterijus – darbo vietų kūrimas, ypač alternatyviosios energetikos srityje, amatų vystyme ir aptarnavimo sferoje. Laikas mąstyti ir apie krizės pabaigą – reikia vystyti gamybą, ją skatinti, nes vien nekilnojamamojo turto kūrimas naudos mūsų šaliai neduos.

Biurokratinio aparato racionalizavimas taip pat kelia abejonių. Neseniai paiškėjo, kad jokio aparato mažinimo dar nebuvo, „sumažintos“  dažniausiai tik neužimtos vietos, o valdymo aparatas išaugo virš 600 valdininkų. Sunku netikėti Saulėlydžio komisijos vadovo kompetencija, tačiau spaudoje pasirodę Valentino Milaknio pasiteisinimai, kad kažkas jam trukdo realiai ir racionaliai mažinti biurokratinį aparatą – kelia nuostabą. Tokais atvejais pasirenkama – arba įvardijami trukdantieji, arba atsistatydinama. Kita įsigalėjusi tendencija – mažinant realius etatus valstybinėse įstaigose „atsikratoma“ iniciatyvių, kompetetingų jaunų darbuotojų, kurie galėtų pretenduoti į užsisėdėjusių, dar socdemų susodintų, biurokratų kėdes. Taip prarandamas ministerijų ir kitų valstybės įmonių dinamiškumas, bei pasitikėjimas esama (jau laikina!) Vyriausybe, paleidusia tokį svarbų procesą savitakai. Visi tikime, kad krizė pasibaigs, tad kas bus po krizės – valdymo krizė? Juk likę  „po valymų“ valdininkai, nemokantieji užsienio kalbų, ar dirbti su kompiuteriu, vargu ar prisidės prie valdymo krizės pabaigos.

Valstybės biudžeto  ir taupymo klausimai nors ir labai svarbūs, bet sprendžiami naudojant tik kalkuliatorius. Numatyta, kad Lietuvą  vėl išgelbės pensininkai (prisiminkime ne tai Degutienės, ne tai Blinkevičiūtės sugalvotą Sodros lėšų taupymą, nemokant arba mažinant  pensijas dirbantiems pensininkams). Būtų logiška kalbėti apie valstybinėje tarnyboje dirbančius pensininkus – ministerijų klerkai, teisėjai, valstybinių įmonių vadovai turėtų pasirinkti arba darbą, arba pensiją. Privačiame sektoriuje dirbančiam, ar individualia  veikla užsiimančiam pensininkui  pensijos atėmimą galima prilyginti nusikaltimui. Galų gale, jeigu jau tikrai prasti reikalai su valstybės biudžetu, atsisakykime taip pamėgtų seimūnų priedų už „kanceliarines prekes“. Turi veikti vienodi įstatymai ir bet kuriam UAB-ui, ir visoms savivaldybėms, ir visam Seimui. Gal tai ir neišgelbės biudžeto, ar Sodros, bet nuo to turėtų pradėti Finansų ministerija, inicijuodama vieningą fiskalinę tvarką visiems subjektams. Tuomet deklaruojamas solidarumo būtinumas įgautų realesnę prasmę. Tuomet ir Nacionalinis susitarimas, pradėtas propaguoti dabar jau laikinosios Vyriausybės, būtų supratamas daugeliui piliečių. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *