Smilgų derlius

O paskutinės naujienos iš Japonijos skelbia, kad Fukušimos branduolinės elektrinės avarija vis tik įvyko dėl žmogaus klaidų ir tai galutinai patvirtina taisyklę, kad visos branduolinių elektrinių avarijos vyko dėl žmogiško faktoriaus veiksmų, nors technika veikė savo galimybių ribose. Absurdas yra tai, kad siekiant didžiosios branduolinės energetikos efektyvumo, kuriamos grandiozinės apsaugos sistemos (gal čia ir Olkiliuoto reaktoriaus įrengimo vėlavimo priežastis), o visa tai veda prie tų sistemų nestabilumo ir priklausomybės nuo žmogiškojo faktoriaus. Jeigu avarija įvyktų būsimoje VAE, Lietuva akivaizdžiai prarastų savo paskutinę istorinę teritoriją ir ko gero tautai reiktų ieškoti naujų teritorijų – gal Sibire, o gal Madagaskare. Černobylio avarijos likvidavime dalyvavo virš 800 tūkst. kariškių, nekalbant apie sutelktus milžiniškus materialinius resursus. Ar Lietuva bus pajėgi susitvarkyti su tokiais iššūkiais – akivaizdu, kad ne.

Niekas sklandžiai negali paaiškinti ir dėl šiuo metu veikiančios BRELL sutarties, pagal kurią Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva elektros energetikoje paklūsta centrinės dispečerinės, esančios Maskvoje, nurodymams. Prie šios sutarties Lietuva prisijungė 2001 metais, nors tuo metu jau galiojo konstitucinis įstatymas, draudžiantis jungtis į posovietinės erdvės bet kokias sutartis. Visuomenei nėra žinoma kokiomis sąlygomis Lietuva galėtų tą sutartį nutraukti. Manoma kad šia sutartimi sumaniai manipuliuoja Maskva, planuodama per Lietuvos teritoriją, naudojantis visa elektros energetikos infrastruktūra (įskaitant ir Kruonio HAE) persiųsti savo būsimos Baltyjsko AE elektrą jiems norimomis kryptimis. Keistai atrodo ir planuojamas statyti Alytuje nuolatinės srovės intarpas Lenkijos-Lietuvos elektros energijos jungčiai, tarsi nenorima sinchronizuoti sistemų darbo su kontinentine Europa, o paklūstama rusų valiai išlikti Rusijos šiaurės vakarų energetiniame žiede. Visa tai sukelia dar didesnių abejonių, ar net pastatę VAE galėsime išeiti iš minėto energetinio žiedo, ar BRELL sutartis nenumato nepakeliamų reparacijų? Ką tik Lietuvą lankę europarlamentarai, nagrinėję Ignalinos AE uždarymo finansavimo klausimus, aiškiai parodė, kad Briuselyje ko gero rusiškas lobizmas veikia puikiai – rusiško kapitalo įmonės NUKEM interesai buvo apginti, lietuviai buvo priversti nusileisti. Kaip NUKEM tapo rusiška – atskira tema, tačiau kas gali paneigti, kad dalis VAE „komercinio“ projekto akcijų kada nors neatsidurs rusų rankose?

Aiškėja, kad laikyti VAE projektą komerciniu yra nerealu – kas beskaičiuotų būsimos VAE elektros kainą, ji gaunasi apie 30 ct/kWh, tuo tarpu Skandinavijos elektros rinkoje, į kurią ir mes orientuojamės, laikosi 12-18 ct/kWh kaina. Vidutinė elektros kaina biržoje Lietuvoje 2011 m. buvo 15,62 ct/kWh. Taigi, be valdžios dotacijų, kurias kaip visada apmoka mokesčių mokėtojas, neapsieisime. Taip pat painiojami keli dalykai – skelbiama, kad būsimos branduolinės jėgainės kaina bus ypač pigi, net referendume siūloma pateikti tokį klausimą: „Ar norite pigios elektros?“. Be to dažnai kalbama, kad dabar dar sunku paskaičiuoti būsimos VAE elektros kainą, nes nežinomas nei kapitalo, nei palūkanų dydis. Papraščiausiai siūloma tikėti (kaip kažkada buvo siūloma tikėti, kad gyvensime komunizme). Tačiau realybė galėtų būti tokia – po 12 metų VAE statybos (remiantis kad ir Suomijos pavyzdžiu) ir 18 metų kapitalo atsipirkimo, tai yra 2042 m., susiklosčius palankioms aplinkybėms (pavyzdžiui, jei nebus jokio ryškaus progreso vystant alternatyviąją energetiką) mes turėsime pigią branduolinę elektrą ir galbūt dar šiuolaikinė 30-mečių karta tą pajus. Tačiau patys kūrybiškiausi tos kartos metai jau bus praėję naudojant ne tik brangiausią mūsų regione elektrą, bet ir brangiausią regione šilumą, kurą automobiliams ar vandenį.

Daug kas nustemba, kai sužino, kad dabar energetikos ūkio vystymui kiekvienas iš mūsų papildomai mokame 7,04 ct už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę – tai jau įtraukta į elektros energijos kainą. Šie centai tai visuomenės interesus atitinkančių paslaugų išlaidų dengimas, sutrumpintai vadinamas VIAP. Daugelyje šalių tai taip pat daroma, tačiau šis mokestis dažniausiai laikomas akcizu, bei biudžeto pajamomis ir kaip taisyklė panaudojamas tik tikslams, patvirtintiems metiniuose valstybių biudžetuose, tai yra absoliučiai skaidriai. Pas mus šio VIAP mokesčio per metus surenkama apie 700 mln. litų ir visa tai prižiūri bei paskirsto Energetikos ministerija. Pagal elektros biržos BaltPool duomenis 1,12 ct/kWh, arba 15,9 % viso surinkto VIAP, skiriama atsinaujinančiai energetikai remti, 0,86 ct/kWh (12 %) strateginiams objektams, o likusi surinkto VIAP dalis skiriama Lietuvos elektrinei ir termofikacinėms elektrinėms ekonominio stabilumo parametrų palaikymui (visi tie objektai naudoja gamtines dujas). Strateginiams objektams pagal šį paskirstymą lieka apie 84 mln. litų, matomai iš šios sumos nemažai yra skiriama popieriui, ant kurio braižomi VAE planai. Iš visa tai kas pateikta, matosi, kad iš esmės didžioji VIAP lėšų dalis, nors ir netiesiogiai, bet atitenka dujų tiekėjui, todėl biokuro naudojimo propaguotojai ir pyksta, kad vietoj to, kad remti vietinių energetinių resursų plėtrą ir jų naudojimą, mes visi, VIAP mokesčio mokėtojai, remiame GASPROM.

Kita vertus, kaip buvo paminėta aukščiau, per VIAP mes visi, naudojant tarifų sistemą, remiame vėjo ar saulės pagrindu pagamintą elektros energiją. Tačiau, lyginant su VAE projektu, atsinaujinančios energetikos objektams nereikia valstybinių investicijų ir po 12 metų visos tos elektrinės nustos gauti dotacijas per tarifą ir savo elektrą pardavinės rinkoje. Palyginus prognozuojamą 30 metų VAE statybos ir atsipirkimo laiką ir dar naudojant mokesčių mokėtojų lėšas (ar valstybės garantijas) su 12 metų atsipirkimu ir dotacijomis per tarifą, naudojant tik privatų kapitalą, akivaizdu kam reikia teikti pirmenybę.

Kalbant su Latvijos ar Estijos energetikos specialistais jie iš esmės remia VAE projektą – tereikia įnešti sutartą sumą ir be jokių rūpesčių, ar gyventojų įtikinėjimo, gauni sutartą elektros energijos kiekį. Tačiau pasiūlius dalintis ne tik elektros energijos kiekiais, bet ir projekto rizika (ypač avarijų likvidavimo problemomis ar panaudoto kuro saugojimu), pasigirsta ir abejonių dėl dalyvavimo VAE projekte. O kaimynų abejonės ypač padidėjo priėmus Seime VAE koncesijos įstatymą, kuriame yra leista strateginiam investuotojui branduolinės jėgainės teritorijoje turėti zoną, kurioje nebus Lietuvos Respublikos jurisdikcijos. Investavai pinigus, o kur ir kaip jie ten sukasi patikrinti bus galima tik per Londono arbitražą. Tikra „juodoji skylė“…

Tiek latviai, tiek ir estai atvirai kalba apie galimas alternatyvas VAE, pavyzdžiui planuojamą termofikacinę elektrinę Ventspilyje, kuri naudotų lenkišką akmens anglį, tačiau taikytų jau naujas, žymiai mažiau teršiančias gamtą, technologijas, arba elektrinių, naudojančių vietinius skalūnus, pertvarką Estijoje. O ar tikrai, kaip tvirtina valdžios atstovai, Lietuva neturi jokių savo alternatyvų VAE?

Bendra Lietuvos elektrinėse instaliuota galia, pastačius naują kombinuoto ciklo 455 MW energetinį bloką Elektrėnuose, yra 4476 MW, tai yra daugiau nei pakankama. Taip pat turime neblogai sutvarkytus elektros energijos tinklus, leidžiančius taikyti decentralizuotą energijos tiekimą, tuo užtikrinant ir energetinį saugumą. Tačiau problema yra tai, kad nemaža dalis elektrinių kaip pagrindinį kurą naudoja gamtines dujas. Taigi ši turima instaliuota galia būtų pilnavertė turint dujų tiekimo alternatyvą – suskystintų dujų terminalą. Nors yra bandymų supriešinti šio terminalo statybą su biokuro naudojimo plėtra – būk tai mažėjančios, ar stabilesnės dujų kainos neskatins naudoti biokuro, vien Būtingės naftos terminalo pavyzdys rodo, kad einame teisingu keliu. O įrengus energetines jungtis su Švedija ir Lenkija, modernizavus Kruonio HAE bei įrengus  kitas modernias energijos kaupimo technologijas , kartu su įrengtomis Latvijos ir Estijos elektros energijos alternatyvinėmis jėgainėmis, galime drąsiai prašytis sinchronizavimo su kontinentinės Europos energetiniais tinklais.

Tvirtinama, kad statant VAE, atsiras apie 6000 darbo vietų. Tai yra tiesa, bet ar tai bus darbo vietos tik Lietuvos piliečiams? Priminsiu neseniai per vieną Lietuvos komercinę televiziją parodytą interviu su Hitachi atstovu. Paklaustas, kaip bus organizuojami darbai, pasakė, kad objekte dirbs per 2000 iš Japonijos atsiųstų specialistų, o pagrindiniai mazgai, agregatai bus surinkinėjami Japonijos gamyklose, taigi pagrindinė problema bus jų transportavimas. Seimo priimtuose dokumentuose Lietuva įsipareigojo įrengti specialius kelius, sustiprintus tiltus ir kita, kas leis į VAE gabenti ypač sunkius ir didelių gabaritų krovinius. Deja ši suma (artima 1 mlrd. litų) yra net neįtraukta į VAE statybų sąmatą. Specialių bet laikinų privažiavimų įrengimas iš tiesų sukurs nemažai laikinų darbo vietų, tačiau išlaidos, nesukuriančios apčiuopiamos pridėtinės vertės, negali duoti teigiamų poslinkių krašto ekonomikai. Tikėti, kad vietiniai statybininkai, ar energetikai laimės konkursus VAE objekte irgi darosi sunku, matant koks kiekis tarptautinių stiprių firmų tuo domisi.

Žinant koks Lietuvai yra aktualus šilumos gamybos klausimas, belieka tikėti, kad biokurą naudojančių jėgainių statybos bumas yra neišvengiamas, o be šilumos gamybos ir elektros energijos gamyba jose didės. Kartu su paties biokuro gamyba tai realios ir ilgalaikės darbo vietos. Specialistai tvirtina, kad biokuro panaudojimo plėtra sukurtų apie 10 tūkst. naujų nuolatinių darbo vietų, o išvysčius ir energetikos įrenginių gamybą galima būtų prognozuoti dar 2-5 tūkst. darbo vietų. Naujai įrengtų biokuro jėgainių atsipirkimo laikas gana įvairus – svyruoja nuo 2 metų (Utena) iki 9 metų (Šiauliai). Tai gana patrauklios investicijos, o jei bus pakankamai patirties ir skaidrumo, atsipirkimo laikas bus palankiai optimizuotas.

Nors mūsų žemdirbiai giriasi, kad šiais metais bus geras grūdų derlius, važiuojant per mūsų mielą kraštą matosi, kad, kaip ir visada, mes vis tik užauginame didžiausią smilgų derlių – tiek daug dirvonų laukia nesulaukia žemdirbio rankos. Galime tvirtinti, kad rezervų ir maisto produktų gamybos plėtrai ir energetiniams augalams turime į valias! Taigi, turime viską ko reikia – puikų kraštovaizdį, derlingą žemę, miškus, ežerus, upelius, o taip pat gerai išvystytą elektros energetikos sistemą su pakankamomis galiomis ir… „apsvaigusius“ branduolinėmis svajonėmis politikus, su 17 mlrd. litų VAE projektu. Perspektyvoje matyti prasiskolinusią, o gal net savo teritoriją praradusią tautą būtų be galo nemalonu. Be to, tik atsisakius ar bent nukėlus šio kontraversiško VAE projekto vykdymą vėlesniam laikui, atsiranda reali ir ko gero net ES palaikoma pozicija dėl branduolinių elektrinių šalia Lietuvos statybų stabdymo.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *