Energetinės nepriklausomybės siekiai

Kaip kertinis pamatas šiame plane figūruoja naujos atominės elektrinės statyba, nes tik ji viena pagal galingumą ir kuro ilgalaikiškumą gali užtikrinti patikimą aprūpinimą elektros energija Lietuvą  ir visą aplinkinį regioną. Naujos atominės elektrinės statyba laikoma ilgalaikiu ir kompleksiniu procesu, o šio projekto sėkmingas įgyvendinimas yra viena svarbiausių Lietuvos energetinio saugumo ir nepriklausomybės sąlygų.  Visa tam įgyvendinti buvo planuojama dar iki 2010 m. pasirinkti strateginį investuotoją ir kartu su juo spręsti atominės elektrinės reaktorių optimalios galios klausimus, atsižvelgiant tiek į elektros rinkos poreikius, rezervo užtikrinimą, tiek į naujos atominės elektrinės suderinamumą su kitais Lietuvos strateginiais energetikos tikslais.  Strategijoje sakoma, kad kol bus įgyvendintas naujos atominės elektrinės projektas, o tai pagal ENMIN numatoma 2018-20 m. laikotarpyje, Lietuvos elektros energetikos sektorius bus didžia dalimi priklausomas nuo tiesioginio elektros importo, bei elektrinių, deginančių importines dujas, darbo. Visa tai įmanoma perkant  iš Rusijos valdomų koncernų GAZPROM  ir InterRAO dujas ar elektrą.  Strategijoje numatytos naujos atominės elektrinės įgyvendinimui ENMIN prognozuoja išleisti 7 – 8 mlrd. JAV dolerių arba nuo 16 iki 20 mlrd. litų. Manoma, jog šios investicijos leistų kas metai sutaupyti netoli 2 mlrd. litų, kurie dabar išleidžiami padengti šiek tiek daugiau nei pusę išlaidų už elektros ir šilumos gamybai reikalingą žaliavų importą.  Šios išlaidos sudaro apie 2 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto.  Planuojama, kad investicijos į savą branduolinę jėgainę turėtų atsipirkti per 20 metų ir užtikrintų stabilų elektros energijos tiekimą ir stabilias jos kainas.Po įsipareigojimo Europos Sajungai uždaryti IAE 2009 m. gale, Lietuvos valdžios sluogsniuose jau nuo 2004 m. buvo kalbama apie reikalą statyti naują branduolinę elektrinę.  Tačiau sekančių keturių metų bėgyje nieko konkretaus nebuvo nuveikta, išskyrus įsteigtą nacionalinės elektros energetikos bendrovę LEO LT, kurios 38,3 proc. akcijų priklausė privačiai bendrovei „NDX energija“, o 61,7 proc.- valstybei.  Kubiliaus vyriausybei perėmus 2008 m. spalio 27 d. Lietuvos valstybės vairą į savo rankas,  2009 m. vasario 11 d. buvo suformuota ir įteisinta Lietuvos energijos reikalus spręsti Lietuvos energetikos ministerija. LEO LT buvo išformuota 2009 m. gruodžio 4 d. kaip nieko nepasiekusi ir netinkama bendrovė naujos atominės elektrinės statybos realizavimui.

Atominės jegainės statybos įgyvendinimui, Lietuvos vyriausybė paskelbė konkursą 2009 m. gruodžio 8 d. su kvietimu pateikti pirmines paraiškas iki 2010 m. sausio 29 d.  Buvo minima, jog konkurso laimėtojas taps strateginiu investuotoju.  Už atėjimą su reikiamu kapitalu ir už įsipareigojimą pastatyti VAE, bei ją valdyti, buvo planuojama strateginiam investuotojui atiduoti 51 proc. naujos jėgainės akcijų.  Lietuva pasilaikytų 34 proc. akcijų ir likusios tektų Latvijos, Estijos ir Lenkijos investuotojams. Nors neturima oficialių žinių kiek paraiškų buvo gauta, bet iš spaudoje pasitaikiusių ENMIN atstovų užuominų, susidarė įspudis, jog jų buvo apie 20.  Po paraiškų peržiūros, 2010 m. rugsėjo 10 d. Energetikos ministerija išsiuntė penkiems potencialiems VAE strateginiams investuotojams prašymus pateikti jau įpareigojančius pasiūlymus.  Pagal viceministro R.Švedo pateiktą informaciją, į kvietimą pateikti įpareigojančius pasiūlymus iki lapkričio 10 d., buvo gauti du potencialių investuotojų pasiūlymai, kurių vienas buvo pietų korėjiečių „Korea Electric Power Corporation“ (KEPCO), o kitas (neviešintas, bet atrodo prancūzų) neatitiko reikalavimų.  Tačiau, visų nuostabai, 2010 m. gruodžio 3 d. vienintelė konkurso sąlygas atitinkantį pasiūlymą pateikusi kandidatė – Pietų Korėjos kompanija – netikėtai jį atsiėmė.

Nors KEPCO pasitraukimas iššaukė Lietuvoje geroką nusivylimą, net reikalaujantį ir energetikos ministro Sekmoko atsistatydinimo, tačiau, viceministro R.Švedo teigimu, ENMIN planuoja tęsti individualias tiesiogines derybas su visais potencialiais strateginiais investuotojais, įskaitant ir KEPCO (yra gandų, kad pastaroji pakartotinai atsisakė dalyvauti VAE projekte).  Iš šio pareiškimo susidaro įspūdis jog visas investitorių ieškojimo procesas turės prasidėti iš naujo, pateikiant naujas statybos apybraižas ir naujas investavimo sąlygas, nes senasis paieškų dokumentas, kaip paaiškėjo, nepatenkino nei vieno potencialaus investuotojo. Kodėl šis VAE statybos konkursas sužlugo, būtų galima daryti daug spėliojimų.  Jų pilna Lietuvos žiniasklaidoje, pradedant  galimu Rusijos spaudimu visiems siūlytojams atsisakyti dalyvauti konkurse iki KEPCO pasitraukimo dėl galimo ginkluoto konflikto apšaudžius Šiaurės Korėjai Pietų Korėją.  Mano nuomone, šio plano sužlugimo priežastys turėjo daug gilesnes ir ilgalaikes šaknis, dėl kurių dabartinės vyriausybės net ir geriausi bei prasmingiausi užmojai negalėjo būti lengvai pasiekti.  Nesėkmė buvo salygojama daugybės vidinių ir išorinių faktorių.  Daugelį iš jų Lietuva negalėjo visa tai nei įtakoti nei kontroliuoti.  Būtų galima paminėti kelis kertinius faktorius – tai politiniai, ekonominiai, finansiniai, ir nepakankama patirtis, o gal net ir stoka pilno suvokimo kaip didžiulės tarptautinės korporacijos, bei jas paremiančios valstybės, siekia jiems palankių ir naudingų tikslų igyvendinimo ir sandorių sudarymo.

 Politiniai faktoriai  

 Nors Lietuva kaip ir kitos Baltijos šalys yra atsiekusios tam tikrą politinės nepriklausomybės laipsnį , jos iki šiol priklauso tiek elektros gamyba tiek dujų tiekimu Rusijos interesų sferai.  Matomai Rusijos intencija yra, nepanaudojant ginkluoto įsikišimo, kontroliuoti Baltijos valstybes per energetiką ir dar iš to nemažai užsidirbti.  Kaip parodė gana pavojinga patirtis su dujų tiekimu Ukrainai (ir per Ukrainą), Rusija gali gana lengvai kontroliuoti daugelio net ir Vakarų Europos valstybių gyvybingumą per dujų tiekimo „užsukimus ar atsukimus“ (apkaltinant kitus!) ir taip pat per jų kainų nustatymą.  Ypatingai sugebama manipuliuoti kainomis, kaip pvz. latviams prabilus apie suskystintų degiųjų dujų (toliau – LNG) importą visam Baltijos valstybių regionui, staiga GAZPROM pradėjo kalbėti apie dujų kainos Latvijai ir Estijai net iki 15 proc. mažinimą. Žemesnės dujų kainos mažina iniciatyvą daryti palyginimai dideles investicijas į LNG importą.  Panašiai bandoma sužlugdyti ir Lenkijos LNG importo iniciatyvą, suteikiant Lenkijai teisę perparduoti iš Rusijos persiunčiamas dujas pagal pačios Lenkijos  nustatytas kainas. Dar iki 2009 m. pradžios Lietuva turėjo gerą progą pasistatyti bendrai su Latvija ir Estija naują atominę elektrinę, tačiau tą galimybę, kaip ir laiką, išeikvojo beveik nieko nenuveikusi.  Iki to meto Kaliningrado AE (toliau Baltyjskoje AE) nebuvo įtraukta į Rusijos energetinės plėtros planus, nes Rusija atrodo akylai stebėjo ar Lietuva su savo partneriais ir ES palaiminimu pradės Visagino atominės elektrinės statybą.  Pamačiusi, kad LEO LT struktūra bei energetikos planas ir Lietuvos atominės jėgainės statybos klausimas yra abejotinas, Rusija surado progą „griebti jautį už ragų” ir pastatyti Lietuvą prieš faktą, kad iki 2016 metų Rusija jau bus pasistačiusi Karaliaučiaus krašte didžiulę dviejų reaktorių jėgainę, kuri išeliminuos VAE konkurencingumą bei jos reikalingumą. Vėliausi Rusijos vadovų pareiškimai, nors daugumos Lietuvos politikų tai buvo laikoma blefu, aiškiai sakė, kad Baltyjskoje AE yra skirta elektros energijos eksportui į Vakarų Europą ir Baltijos šalis, o ne vidiniams Karaliaučiaus srities poreikiams.  Toks Rusijos elgesys, konkurencinėse sąlygose, yra pilnai suprantamas ir normalus, nes Lietuvai uždarius Ignalinos AE ir vilkinant atominės jėgainės statybos klausimą, ji matė ir pasinaudojo proga susidariusią energetinę tuštumą užpildyti sava nauja atomine elektrine. 

Iškilus šiai Rusijos valstybės pinigais pastatytai jėgainei, VAE turėtų su ja konkuruoti, siūlydama patrauklią elektros kainą.  Kadangi VAE būtų pastatyta privačių investuotojų, reikalaujančių paskolintos statybai milžiniskos pinigų sumos bei pelno „atmokėjimo” maždaug per 20 metų, VAE elektros kaina jokiu būdu nepajėgtų konkuruoti su Baltyjskoje AE, kuri statoma Rusijos valstybės biudžeto pinigais be privalomų kam nors “atmokų”.  Tuo pačiu, tiek Lenkija tiek Latvija šiuo metu yra Rusijos „gundomos“ dalyvauti partneriais Baltyjskoje AE statyboje, raginant jas atsisakyti dalyvavimo Lietuvos VAE projekte.  Dar toliau, Lenkija viliojama ne tik pigiomis elektros energijos kainomis, bet ir galimybe užsidirbti už elektros perdavimą į Vakarų Europą, pasinaudojant esamais Lenkijos elektros tinklais.  Nors Baltyjskoje AE atrodo bus pilnai Rusijos kontroliuojama, yra įdomu pastebėti, kad Rusijos valdomos ir į Lietuvą elektrą importuojančios įmonės “Lietuvos InterRAO” direktorius, kaunietis Dangiras Mikalajūnas, 2010 m. gruodžio mėn., buvo paskirtas visos “InterRAO Ru” vicedirektoriumi ir visos Šiaurės Vakarų RAO sistemos valdytoju, su atsakomybe organizuoti Baltyjskoje AE elektros tiekimą į vakarų Europą (Dangiras Milalajūnas 2003 metais R.Pakso buvo paskirtas „Lietuvos energija“ generaliniu direktoriumi, vėliau dirbo rusams Gruzijoje, ir kituose Rusijos regionuose).Reikia pažymėti, jog tuo pačiu metu kai Baltijos valstybės stengiasi atsikratyti Rusijos energetinės “globos”, EU vakarų valstybės noriai mezga vis glaudesnius sandorius su Rusija kuo didesniems dujų ir elektros importams. Jau šiuo metu EU importuoja is Rusijos daugiau nei 50% dujų savo poreikiams, o pastačius Karaliaučiuje Baltyjskoje AE, prasidės ir masinis elektros eksportas į Vakarus. 

Tad Lietuvos siekis uždarius Ignalinos AE visiškai pasprukti iš Rusijos energetinės priklausomybės pasistatant Visagine naują AE, yra taurus ir labai pageidaujamas tikslas, bet šių dienų politinių realybių prasme yra per daug idealistiškas, nebent EU sutiktų pakankamai finansiškai paremti šio tikslo pasiekimą.  Šiuo metu nėra ženklų, išskyrus deklaracijų skelbimą, apie energetinės nepriklausomybės svarbą, kad EU suteiks finansinę paramą VAE statybai, ypač žinant, kad Rusija neužilgo žada tiekti tai pačiai vakarų Europai elektros energiją be jokių kapitalinių investicijų.  Taip pat iki šiol nėra aišku, ar Latvija ir Estija tikrai siekia pilno atsiribojimo nuo BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) elektros tinklo, ar tik nominalaus užsitikrinimo, kad esant reikalui jie VAE turės kaip alternatyvų elektros energijos šaltinį.  Nors nuo IAE pirmojo bloko sustabdymo 2004 m. Lietuvos ūkio ministerija kartas nuo karto prasitardavo  apie naujos atominės jėgainės statybą ir sandorių sudarymą su Latvija ir Estija, vėliau ir su Lenkija, praktiškai viskas liko, dėl neaiškių priežasčių, tik gražiai apdailintų ir gana miglotų komunikatų lygyje, be jokių formalių ir visoms šalims įsipareigojančių sutarčių.  Normaliai tokio didžiulio masto efektyvių tarpvalstybinių sandorių sudarymui ir investicijų pritraukimui visi partneriai sutarčių pagrindu sutaria projekto reikalingumą, jo apimtis ir pagrindines dalis, nustatant ir veiklos sekas. Formaliai sutariamas ir dalininkų finansinis indėlis, pasidalinimas darbų, atsakomybės ribos ir t.t.  Kad toks projektas būtų visų lygiaverčiai remiamas, visi partneriai turėtų būti nuo pat pradžios įtraukti į jo planavimą ir visus darbus, apimančius nuo derybų ir finansų sutelkimo iki elektrinės statybos, elektros tinklų sutvarkymo, pasirūpinimo šios imonės efektyvia veikla ir pagamintos elektros paskirstymu tarp partnerių.  Net ir po Kirkilo vyriausybės „keturių užuominų metų“ ir neaiškių pažadų, nieko konkretaus šia linkme nebuvo padaryta.  Tačiau ir Kubiliaus suformuota Energetikos ministerija matomai nepasinaudojo proga įtraukti galimus partnerius aktyviai dalyvauti numatomo projekto apimties ir aiškaus ir teisiniai įpareigojančio sandorio sudaryme. Mūsų manymu, tai žymiai sumažino projekto reikšmę, bei svarbą konkurso dalyvių akyse, nes tiek Latvija, tiek Estija jau atvirai kalba apie artėjančią būtinybę  jiems patiems pradėti atominių elektrinių statybą, ar būtinybę ieškoti kitų alternatyvų. 

Ekonominiai faktoriai 

Nuo Ignalinos pirmojo bloko uždarymo iki maždaug 2007 m. atominių jėgainių statyba pasaulyje buvo merdėjimo stadijoje.  Užklupus ekonominei krizei ir smarkiai pradėjus kilti naftos ir dujų kainoms, prasidėjo domėjimasis elektros gamyba, naudojant  branduolinį kurą, ypač Kinijai ir Indijai pradėjus smarkiai plėsti savo industrinį potencialą. Trijų paskutinių metų laikotarpyje pasaulyje pradėta statyti daugiau nei 60 branduolinių jėgainių.  Padidėjus branduolinių jėgainių įrangos poreikiui ir esant pasaulyje tik keliolikai firmų, galinčių įrengti reikiamas konstrukcijas ir pagaminti tinkamus agregatus, statybos ne tik sparčiai pabrango, bet ir pagrindinių agregatų pagaminimo ir pateikimo nuo užsakymo laikas žymiai pailgėjo.  Pakitusios sąlygos yra ypač nepalankios mažiems kraštams, siekiantiems pastatyti tik vieną jėgainę ir dar skolintais pinigais. Tai ypatingai nepatrauklus uždavinys giliai prasiskolinusiai mažai valstybei, prisimenant, kad dauguma valstybių, ketinančių statyti branduolines jėgaines yra ne tik pajėgios finansuoti didesnę dalį reikiamų išlaidų, bet ir gali pateikti mokėjimo garantijas “strateginiam investuotojui” už jo investicijas. Matant Lietuvos didžiulius finansinius nepriteklius, bei Rusijos įtaką pasaulio energetikos reikaluose, nestebina ir vakarų Europos firmų menkas susidomėjimas šiuo VAE projektu.  Rusijos bandymą dominuoti „atominiame versle” galima pailiustruoti neseniai viename vakarų verslo laikraštyje pasirodžiusia žinute, kur siūloma Čekijai prisidėti prie  Rusijos branduolinių elektrinių projektų, panaudojant kompanijos Škoda įrangą, bei diegiant ir Čekijos jėgainėse rusų gamybos reaktorius.  Už tai Čekijai siūloma garantuota ilgalaikė paskola, branduolinio kuro tiekimas ir atliekų atsiėmimas, bei Čekijos įmonių įtraukimas į didžiųjų atominės jėgainės agregatų gamybą, pagal  Rusijos sutartis statomiems įvairiose pasaulio valstybėse.Dažnai diskutuojama ar VAE pagamintos elektros kaina galėtų būti konkurencinga.  Čia iškyla keletas esminių klausimų – kiek finansų prireiks pastatyti Visagine branduolinę jėgainę, kokios bus paskolos sąlygos, koks bus elektros gamybos poreikis, kiek kainuos elektros gamybinių rezervų palaikymas (ir ar tai bus daroma BRELL sistemoje), bei kokie bus kaštai susiję su atominių atliekų apdorojimu ir sauga. 

 Bendrai paėmus, urano ir darbo jėgos kaštai pagaminti 1 kWh elektros energijos yra palyginimai maži. Jie siekia apie 2,2 JAV centus (Lietuvoje IAE gamybos kaštai buvo vertinami apie 7 LT centus). Tačiau, pridėjus visas kitas operacines ir elektros energijos perdavimo išlaidas, Lietuvos vartotojui 1kWh elektros energijos, dar veikiant IAE, kainavo apie 30 LT centų.  Kiek kainuotų pagaminti vieną kilovatvalandę elektros užsieniečių pastatytoje ir valdomoje VAE šiuo metu niekas nežino.  Spėjama, kad VAE pagaminta elektra galėtų kaštuoti apie 34 ct/kWh.  Neseniai pasirašytoje naujos branduolinės jėgainės statybos sutartyje Turkija garantavo Rusijai  mokėti 35 LT centus už kiekvieną pagamintą kilovatvalandę.  Tad būtų galima vertinti, kad 35 centai ir būtų minimali VAE jėgainės elektros energijos pardavimo kaina Lietuvoje.  Ar VAE gamintojas sugebėtų įtikinti Baltijos elektros biržos “perkupčius” pirkti jų elektrą tokiomis kainomis, kai Baltyjskoje AE galėtų ją, dar ir ir su pelnu, parduoti keliolika arba net 10 centų pigiau? Sunku tai patikėti, nebent vyriausybė apsiimtų subsidijuoti kainų skirtumą.  Elektros kaina vartotojui dar priklauso ir nuo perdavimo tinklų amotizacijos, elektros energijos nuostolių perdavimo tinkluose ir paskirstyme, bei ją vagiant (Lietuvoje ir tai gali nutikti).  Tačiau dar net ir prieš pradedant elektros gamybą, už suteiktas paskolas jau reikės pradėti mokėti palūkanas.  Kadangi Lietuva yra valstybė, turinti pakankamai skolų, prognozuojama kad palūkanų lygis bus apie 10-12 proc.  Įvertinant, kad jėgainės statybiniai kaštai bus 18 – 20 mlrd. litų, tai reikštų jog palūkanų pinigų kiekis statybos laikotarpyje kas metais didės ir paleidžiant objektą (apytikriai po dešimties metų) bus pakankamai didelis. Tai būtų apie 2 mlrd. litų per metus ir tai net nepagaminus nei vieno vato energijos!  Įvertinant, jog šie kaštai būtų padalinti visiems elektros vartotojams pagal sunaudotą elektros kiekį, priemoka vien už palūkanas gali siekti 15 – 20 centų už kiekvieną kilovatvalandę.  Tokią permoką būtų sunku pateisinti perkant elektrą iš VAE, kai ją būtų galima gauti iš Baltyjskoje AE be šių ką tik išvardintų pridėtinių tarifų.

  Finansų sutelkimas

 Lietuva sukurdama LEO LT siekė sudaryti stambią energetikos įmonę galinčią sutelkti finansiškai pajėgius partnerius pastatyti net ir visą atominę jegainę.  Tačiau įsteigus LEO LT paaiškėjo, jog ji sudaryta tik iš dvejų dalyvių – valstybės ir vieno privataus investuotojo, kurių interesai buvo visiškai skirtingi.  Valstybės interesas buvo užtikrinti energetinį saugumą, o privataus investuotojo interesas buvo pelnas.  Toks interesų neatitikimas nesudarė sąlygų vykdyti atominės jegainės projektą, juo labiau, kad „NDX energijos“ atstovai pripažino, jog kompetencijų patiems statyti VAE trūksta, ir jie galų gale prisipažino, jog tai tai sunkiai įgyvendinamas dalykas.Stambaus masto vakarų investuotojams Baltijos kraštų ar Lietuvos energetikos iniciatyvos jau nuo nepriklausomybės pradžios buvo komerciškai neįdomios ir nepatrauklios.  Tą teko patirti pokalbiuose su keliais stambiais tarptautinio masto investuotojais ir su vienos didžiulės kompanijos, statančios branduolines jėgaines, viceprezidentu. Jie mato šį regioną kaip mažą rinką, apsuptą pigios energijos šaltinių, su galingais kaimynais ir grėsmingais jų tikslais. Tokia šalis, kaip Lietuva, net ir kartu su kaimyninėmis šalimis, nėra pajėgi pastatyti milijardus kainuojančios  branduolinės jėgainės, nei garantuoti išorinių investicijų atsipirkimą be ES garantijų.  Ypatingai šios finansinės krizės laikotarpyje būtų be galo sunku rasti bankus, norinčius ir galinčius rizikuoti kreipiant dideles investijas į valstybes, turinčias pakankamai dideles skolas ir konkuruoti tokioje rinkoje, kur kaimynystėje gaminama žymiai pigesnė elektra.Paskelbus VAE statybos konkursą, kiek mums žinoma, Lietuva nebuvo ir dar nėra pasirašiusi jokių detalių įsipareigojančių sutarčių su kaimyninėmis valstybėmis – Lenkija, Latvija ir Estija, kad šios šalys prisideda tam tikromis finansinėmis sumomis ir tikrai pirks elektros energiją pagal indėlių didumą. 

 Surasti rimtą investuotoją, jeigu nėra pasirašytos sutartys su kitomis partnerėmis būtų labai sunku, nes investuotojui aptarnauti vien Lietuvą būtų netikslinga ir net neprotinga. Vistik konkurso sąlygas atitinkantį ir įpareigojantį pasiūlymą 2010 m. gruodžio 3 d. pateikė KEPCO. Jo esmė – investuoti į projektą ir patvirtintomis „fiksuotos kainos sandorio” sąlygomis pastatyti atominę elektrinę iki 2020 metų. Su jos pasiūlymu, pagal viceministro R.Švedo pateiktą informaciją, buvo supažindinti regioniniai partneriai Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje.  Tačiau, paprašius pateikti patikslintą galutinį pasiūlymą, po dviejų savaičių KEPCO netikėtai pareiškė jį atsiimanti. Pasitraukus is konkurso paskutiniam kandidatui, aišku tik viena, kad antro etapo derybose galimas investuotojas savo rankose turės visus kozirius ir galės išsireikalauti itin palankių sau sąlygų. Bet jos jau bus nenaudingos valstybei. Vyriausybė, nenorėdama „likti ant ledo“, turės su jomis sutikti arba iš viso atsisakyti VAE statybos.  Kitaip tariant, galima sutartis reikalaus papildomų milijardinių investicijų.

Ribota patirtis didžiulių tarptautinių korporacijų politikoje ir sandorių sudaryme

Nors Lietuva paveldėjo po nepriklausomybės atgavimo keletą didžiulių (net pasauliniu mastu) gamybinių Įmonių, tarp jų Ignalinos AE, Mažeikių Naftą ar Lietuvos Dujas, tačiau nesugebėjo jų nei suvaldyti, nei tinkamai panaudoti savo reikmėms.  Žvelgiant į įvairių vyriausybių bandymus organizuoti ir perorganizuoti energetikos valdymą, sunku įsivaizduoti, ypač dabartinių Lietuvos energetikos problemų akivaizdoje, kuri kryptis būtų buvusi teisingiausia ilgalaikiam Lietuvos energetikos saugos užtikrinimui. Tačiau akivaizdu, kad turėtas didžiulis potencialas buvo prarastas dėl partijų savanaudiškumo, buvusių ar esančių valdžioje politikų asmeninių  tikslų, visiškai neatsižvelgiant į valstybės interesus, bei galimai paklustant  kaimyninės valstybės manipuliacijoms. Nekalbant net apie pasirašytą įsipareigojimą uždaryti IAE, yra visiškai neaišku, ką galvojo ankstenės Lietuvos vyriausybės energetikos ateities klausimais uždarius 2004 m. pirmąjį IAE bloką. Žiūrint iš šalies matėsi aiškus nepriklausomos energetinės ateities klausimo vilkinimas ir nenoras pradėti spręsti susidariusias problemas. Atrodė, kad viskas išsispręs savaime, nieko nekeičiant arba laukiant Briuselio pasiūlymų. Taip buvo „pravilkintas“ keturių metų laikotarpis, nemąstant ko Lietuvai reikės ateityje ir kaip to atsiekti.  Nors 2006 m. buvo padarytas neformalus susitarimas su Latvija ir Estija pastatyti Lietuvoje naują atominę, stebėtina, kad tokiame svarbiame dokumente, kaip  „Nacionalinė Energetikos Strategija 2007“ (NES 2007) tik vienu sakiniu užsimenama „kad uždarius antrąjį Ignalinos AE bloką, kol bus pastatyta nauja atominė elektrinė, pagrindiniu energijos gamybos šaltiniu taps Lietuvos Elektrinė“.  Tuo tarpu NES 2007 dokumente gana plačiai kalbama apie Lietuvos energetikos plėtrą spartinant energetikos šaltinių diversifikavimą pagal ES nustatytas kryptis, konkurencingumą, energetinį saugumą, ir pasiūlymų rengimą dėl bendros ES energetikos strategijos palaikant dialogą su Rusija.  Nors nenurodoma, kaip bus apsirūpinama elektra be IAE,  gana akivaizdu, jog neturint kitų prieinamų žaliavų šaltinių, ja apsirūpinti bus galima tik importuojant dujas iš Rusijos, arba tiesiog perkant elektrą iš Rusijos.

A.Kubiliui perėmus vyriausybę ir įsteigus ENMIN, valdžios lygmenyje buvo pradėta bandyti giliau apmąstyti Lietuvos energijos ateitį, bandoma aiškiau nustatyti tolimesnes gaires į energetinę nepriklausomybę.  2010 spalio 6 d. buvo paskelbta nauja Nacionalinė Energetikos Strategija (NES 2010).  Pora mėnesių vėliau buvo išardyta LEO LT, bei vėl atskirtos dar tik prieš metus sujungtos Lietuvos vakarų ir rytų elektros tinklų sistemos.  Tačiau šiuo atveju, vyriausybė naudojo buldozerio taktiką, mažai ką viešindama ir nesitardama nei su visuomene, nei su nepriklausomomis technologinėmis organizacijomis, aiškinantis ko Lietuvai reikės ateityje ir kaip būtų galima norimus tikslus geriausiai pasiekti.Po KEPCO pasitraukimo atrodytų, kad sekantis derybų etapas bus tikrai nelengvas ir galintis Lietuvai daug daugiau kaštuoti nei ji ir jos partneriai galėtų pakelti net ir su didžiausiomis paskolomis.  Ypatingai svarbu būtų ENMIN ir plačiai lietuvių visuomenei artimiausiu laiku susėsti prie bendro stalo ir nutarti ar Lietuva turi likti atomine valstybe ir ar yra kitų alternatyvų, ypatingai pasikeitusios situacijos akivaizdoje, kai išsibėgiojo „strateginiai partneriai“, artėja Rusijos ir Gudijos atominių elektrinių konkurencija, sparčiai mažėja gyventojų skaičius, atsiranda kitų technologijų elektros energijai gaminti ar esamų technologijų spartus tobulėjimas, bei galimos visos kitos įmanomos alternatyvos. 

Lietuvai labiausiai trūksta tokių viešų diskusijų, per kurias visuomenė turėtų galimybę įsiklausyti ne vien į valstybės sektoriaus nuolat deklaruojamą šviesesnės energetinės ateities viziją (kuri pagal siūlomas priemones iš tiesų yra labai miglota), o išgirsti ir nepriklausomų energetikos ekspertų, bei įvairaus lygio vartotojų pozicijas, galinčias pateikti gal ir labiau realybę atitinkančius pasiūlymu, bei padėti drauge ieškoti racionalių sprendimų.  Klaida buvo (ir dabar dar daroma) aklai pasitikint samdytų užsienio konsultantų išvadomis ir neįvertinant saviškių analizės ir nuomonių.  Atrodo Vyriausybės sluoksniuose vis dar nesuvokiama, kad pirktos – užsakytos studijos, ar įvairios analizės, dažniausiai daromos pataikaujant užsakovui, nes taip galima tikėtis ir daugiau užsakymų.  Šiuo atveju keliolika milijonų kainavusios Rothchild studijos atrodo pateikė ENMIN „labai pelningą” naujos branduolinės jėgainės finansinę analizę ir viziją.  Pastačius jėgainę, Lietuvai ji būtų kaipvišta, dedanti aukso kiaušinius”.  Deja to pirmojo auksinio kiaušinio reikėtų laukti mažiausiai trisdešimt metų, vis tikint kad ta višta per tiek laiko „nepakratys kojų” naujų technologijų akivaizdyje.  Iš tikrųjų, kaip jau buvo minėta aukščiau, kita alternatyvi studija, įvertinusi visus kaštus, susijusius su elektrinės statybos paskolų ir palūkanų „atmokėjimu“, rezervinių galių palaikymu, bei panaudoto kuro sandėliavimu, parodytų visai kitą vaizdą ir vietoj „aukso kiaušinių“ gal matytume „suskilusią geldą“. Pagal šio straipsnio autoriaus patirtį analizuojant didžiulio masto valstybinių projektų įgyvendinimą, valstybė darydama sprendimus turi apsvarstyti ir įvertinti ne vieną, bet bent kelias, oponuojančias su „oficialiomis“, studijas, kad būtų galima pasiekti objektyvų ir geriausią sprendimą.

Pabaigai

Matant kaip Rusija gudriai įpina visos vakarų Europos energetikos tiekimą bei paskirstymą į savo tinklus, tikėtis ją aplenkti, pastatant VAE, būtų naivu. Tik visų trijų Baltijos valstybių ir jos piliečių bendrų pastangų dėka, bei palaikant ES, dar yra įmanoma pasiekti maksimaliai įmanomus energetinės nepriklausomybės tikslus. Būtina sąlyga – mąstymo pasikeitimai, skaidriai ir atvirai valdžioms bendraujant su savo piliečiais, priimant energetinės perspektyvos planus.Prisiminkime, kokiais apokalipsiniais vaizdais buvome gąsdinami žmonės, artėjant Ignalinos AE uždarymui. Dabar matome, kad elektros energijos pakanka, tik jos kaina pakilo. Jei Lietuvoje realiai veiktų elektros energijos rinkos dėsniai, elektros kaina tikrai būtų žemesnė.

Situacija  tampa vis keblesnė, turint omenyje, kad mes formaliai tarsi esame apsisprendę dėl strateginių energetikos krypčių (tai yra statome naują atominę), bet, de facto, sutarimo nepasiekėme. Kokia čia nepriklausomybė, jeigu VAE bus pastatyta už svetimus pinigus – tuo pačiu ji bus ne Lietuvos, o ir pelnas bus išvežamas iš Lietuvos. Dėl branduolinio kuro taip pat didelės laisvės nėra – Rusijoje ir Kazachstane išgaunama 60 proc. pasaulio urano, šios šalys daro didelę įtaką ir likusiems branduolinio kuro gamintojams. Urano įsodrinimas taip pat labai sukoncentruotas ir apskritai visa branduolinės energijos rinka yra labiai monopolizuota.

Seime taip pat akivaizdžiai konfliktuoja santykis tarp NES 2010 ir atsinaujinančių išteklių energetikos. Logiška būtų iš pradžių naujai aptarti energetinę strategiją apskritai, o paskui priiminėti (ar atšaukti) atitinkamų sričių įstatymus (nors jie yra be galo persipynę su įvairiais, o kartais net korumpuotais, interesais). O svarbiausia yra nepamiršti savo šalies ir jos gyventojų interesų, tad gal geriau nestatyti tos branduolinės, bet statyti biokuro, kogeneracines, hidro, vėjo elektrines, diegti išmaniųjų tinklų technologijas, sustiprinti ir modernizuoti vidaus elektros energijos perdavimo tinklus, įsirengti LNG terminalą.  Šioms alternatyvoms įvertinti reiktų ir studijų, tačiau akivaizdu, kad artimai perspektyvai (20 – 30 metų) tai yra daug patrauklesnis dalykas – ir kainuos bent dešimt kartų mažiau nei VAE, ir sukursime tikrai labai daug pastovių darbo vietų. Kita vertus, jeigu net valstybės vadovė pradeda abejoti, ar  nepražiopsotas palankus laikas atominės elektrinės projektui, reikia nuo ambicijų kurstymo pereiti prie realių darbų ir įgyvendinamų strategijų. 

Autorius yra Amerikos Lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams.

Sutrumpinta versija – „Lietuvos Žinios“, 2011 02 07

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *