Energetinio saugumo problemos ir jų spendimo būdai

Lietuvos energetika tebėra  visiškai priklausoma nuo dujų tiekimo. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę ši priklausomybė padidės maždaug dvigubai. Dujos energetikos reikmėms Lietuvai tegali būti tiekiamos iš vienintelio tiekėjo  (Gazprom) ir vieninteliu,  jau gerokai susidėvėjusiu vamzdžiu per Baltarusiją. Lietuvos dujotakiai nesujungti su Lenkijos-Europos dujų tiekimo tinklais. Lietuva neturi nei suskystintų dujų terminalo, nei požeminės dujų saugyklos.  Patikimam dujų tiekimui,  kartu su tarpsisteminių jungčių projektais, reikalinga įgyvendinti ir požeminės dujų saugyklos Syderiuose projektą,  bei alternatyvaus tiekimo galimybę galinčio suteikti suskystintų dujų terminalo projektą. Kartu su tiekimo infrastruktūros plėtra, reikia sukurti efektyviai  funkcionuojančias regioninės ir tarp-regioninės  elektros energijos ir dujų prekybos rinkas.  

Kita Lietuvos energetinio nesaugumo problema – tebesantis elektros energetikos sistemos, jos perdavimo tinklų, energijos srautų  ir generavimo dažnių valdymo, integruotumas  į Rusijos elektros energetikos sistemą. Todėl energetinis saugumas elektros energetikos sektoriuje tegali būti išspręstas tik kryptingos sisteminės  integracijos pagrindais, o ne daliniais sprendimais.  Strateginis uždavinys – elektros energetikos sistemą integruoti į žemyninės Europos elektros energijos perdavimo koordinavimo  sistemą (sutrumpinai vadinamą UCTE) sinchroniniam veikimui joje ir visaverčiam dalyvavimui  Europos perdavimo sistemų operatorių sąjungos (sutrumpintai vadinamos ENTSO-E) veikloje.  Nemažiau svarbus strateginis uždavinys Lietuvos energetiniam saugumui – užtikrinti dujų naudojimo poreikio elektros ir šilumos gamybos reikmėms sumažinim1 apie 2,5 karto, per realiai įmanomos trukmės (tarkime dešimties  metų)  laikotarpį. Šio uždavinio įgyvendinimui reikalinga išnaudoti atsinaujinančių ir vietinių energijos šaltinių potencialą, taip pat atkurti ir branduolinę energetiką. 

Dar vienas strateginis uždavinys – energijos naudojimo efektyvumo ir energijos taupymo potencialo išnaudojimas. Lietuva yra viena iš labiausiai Europos Sąjungoje šilumą švaistančių šalių – kasmet Lietuvoje pro “kiauras” daugiabučių gyvenamųjų sienas gyventojai vėjais išleidžiama apie  pusę milijardo litų. Todėl pagrindines pastangas valstybė turi nukreipti žymiai spartesniam masinio pastatų, ypač daugiabučių gyvenamųjų namų, energetinio modernizavimo programos įgyvendinimui.  Minėto uždavinio įgyvendinimo aptarimas būtų atskiro straipsnio tema.

Būtina spartesnė atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtra

 Europos parlamento ir ES Tarybos direktyva 2008/0016 dėl atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtros nustato užduotį Lietuvai padidinti atsinaujinančių šaltinių energiją nuo 15 proc. 2005 metais  iki 23 proc. 2020 metais. Tam, kad ši  užduotis būtų įvykdyta,  atsinaujinančių šaltinių naudojimą transporto, šilumos ir elektros energijos sektoriuose reikia padidinti bent 1,5 karto. Centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje šilumos gamybai šiuo metu naudojama apie  77 proc. dujų,  5 proc.  mazuto ir tik  18 proc. šilumos pagaminama naudojant biokurą. 2001-2008 m. biokuro naudojimo šilumos sektoriuje didėjimo tempas buvo labai menkas –  vidutiniškai vos 2 proc. per metus (bet ne 2 proc. punktai!). Lietuvos atsinaujinančių šaltinių panaudojimo užduočiai įvykdyti kasmetinį biokuro panaudojimo prieaugį reikia padidinti apie 2,5 karto.  Tai leistų iki 2020 metų biomasės panaudojimo apimtį padidinti  nuo 157 ktne iki bendro turimų  šio kuro  išteklių  – 570 ktne, t.y. 3,5 karto.  Biokurą deginančiose katilinėse  vidutinė  šilumos kaina apie  49 proc. mažesnė už dujas deginančiose katilinėse. Panaudojus dabar neišnaudojamą  biokuro potencialą centralizuoto  šilumos teikimo sektoriuje atsinaujinančių šaltinių dalį nuo 18 iki 70 proc. (atitinkamai dujų kuro dalį  sumažinus iki 28 proc.), šilumos gamintojų išlaidos kurui ir vartotojų išlaido šildymui būtų mažesnės 20 procentų. Be to, dabar kasmet Gazprom‘ui už šilumai gaminti sunaudotas dujas sumokamą apie 1 mlrd. Lt. Išnaudojus turimą biokuro potencialą šią sumą būtų galima sumažinti perpus. Tie pinigai liktų Lietuvoje. Gaminant daugiau šilumos biokurą deginančiose kogeneracinėse  katilinėse, kartu  būtų pagaminama ir daugiau  elektros energijos nenaudojant dujų.    

Elektros energijos gamybos sektoriuje panaudojamų pagrindinių  generavimo pajėgumų panaudojimas šiuo metu pasiskirsto taip: Ignalinos atominėje elektrinėje – 74 proc.,  dujomis ir mazutu kūrenamose šiluminėse elektrinėse    21 proc., atsinaujinančius šaltinius naudojančiose jėgainėse  – 5 proc. Apie 2/3 atsinaujinančių šaltinių energijos pagamina hidroelektrinės, mažiau kaip ketvirtadalį  – vėjo jėgainės ir dešimtadalį – biomasę naudojančios jėgainės. Iškastinio kuro naudojimą elektros energijos gamyboje palaipsniui mažinti padės vėjo energetikos plėtra. Tačiau  esminį iškastinio kuro naudojimo elektros energijos  gamybai Lietuvoje sumažinimą  iki 2020 m. įmanoma pasiekti  tik panaudojus branduolinę energiją.   

Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, 2010 metais didesnį importinio iškastinio kuro poreikį teįmanoma kompensuoti elektros energijos importu. 2010 m. mažiau kaip  pusę viso šaliai reikalingo metinio elektros energijos kiekio (apie 5,1 GWh) numatoma pagaminti įvairiose Lietuvos elektrinėse, o kitą pusę (apie 6 GWh) importuoti iš Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Estijos ir Suomijos. Pusę visos  Lietuvoje planuojamos pagaminti elektros energijos (2,5 GWh) numatoma pagaminti dujas ir mazutą galinčioje deginti Lietuvos elektrinėje  Elektrėnuose. Joje, kaip ir vėjo jėgainėse pagamintos  perdavimo į  tinklus kaina bus didžiausia – apie 30 ct/kWh.  Ši kaina sumažės tik 2012 m. su Europos Sąjungos finansine parama pastačius Lietuvos elektrinėje  naują 400 MW galios kombinuoto ciklo turbinos bloką. Kitose Lietuvos elektrinėse (išskyrus Panevėžio)  gaminamos energijos kaina 2010 m. bus nuo  16 ir 20 ct/kWh, o numatoma iš užsienio importuojamos energijos  kaina apie – 15 ct/kWh.  Skaičiuojama, kad nuo naujųjų metų elektros energija gyventojams pabrangs vidutiniškai 11-12  ct/kWh.   

Pagrindinės branduolinės energetikos plėtros problemos 

 Lietuva planuoja statyti atominę elektrinę, tačiau  tokiai investicijai stokoja nuosavo kapitalo. Todėl naująją elektrinę gali pastatyti tik  užsienio investuotojas, kurio konkursą skelbia  Vyriausybė. Kaip jau minėjome, atominė elektrinė leistų labai ženkliai sumažinti elektros energijos generavimo priklausomybę nuo brangaus dujinio kuro. Tačiau atominės elektrinės projektas turi būti vystomas taip, kad užtikrintų strategiškai svarbų elektros perdavimo sistemos  (EPS) perjungimą iš sinchroninio veikimo Rusijos sistemoje į sinchroninį veikimą  UCTE sistemoje. Tai ne tik energetinio, bet ir nacionalinio saugumo interesas. Lietuvos-Baltijos valstybių EPS prisijungimui prie UCTE sistemos sinchroniniam darbui būtina  ne tik įrengti sinchroniškai su pastarąja veikiančias jungtis, bet ir užtikrinti, kad naujo didelės  galios generavimo šaltinio (branduolinio reaktoriaus bloko) galia būtų proporcinga  sistemos pajėgumui ir kad būtų užtikrintos galios rezervavimo galimybės toje pačioje sinchronišku dažniu veikiančioje energijos perdavimo sistemoje. Todėl nerimta, neatsakinga ir nesąžininga kalbėti apie naująją atominę elektrinę atsietai nuo maksimalios vienetinio bloko galios,  nutylint kurioje sinchroniškai  funkcionuojančioje energijos perdavimo sistemoje elektrinė veiks, iš kur ir kokiu būdu bus užtikrinti pirminiai  galios rezervai, bei dinaminis sistemos pastovumas.Lietuvos atominės elektrinės maksimalią vienetinio bloko (reaktoriaus) galią riboja nedidelė  Baltijos valstybių (net ir kartu su Karaliaučiaus sritimi) EPS maksimali galia (maksimalus  suminis apkrovimas), kuri artimiausioje ateityje neviršys 6 GW. Todėl ir vieno reaktoriaus bloko didžiausias galingumas turės neviršyti Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje nustatytą 800 MW dydį. Priešingu atveju Baltijos EPS prisijungti  prie UCTE sinchroniškam veikimui negalėtų.

Ligšioliniai   „Lietuvos energijos“ planai pasirinkti iki 1300 MW galios reaktorių ir statyti asinchroniškai veiksiančią  jungtį su Lenkija (su pastoviosios srovės intarpu – dažnių keitikliu Alytuje) prieštarauja Lietuvos įstatymuose įtvirtintai strateginei Lietuvos EPS sinchroninio prisijungimo prie UCTE dažnių valdymo sistemos sąlygai.  Taigi, esminis  klausimas dėl galimo naujosios atominės elektrinės projekto indėlio į energetinį saugumą yra šis: kurioje sinchroniškai veikiančioje sistemoje – Europos ar Rusijos –  sistemoje naujoji atominė elektrinė galės veikti? Kitaip tariant, ar Lietuvos elektros energetikos sistema su naująja elektrine bus integruota į žemyninės Europos elektros perdavimo valdymo sistemą, ar bus priversta pasilikti Rusijos sistemoje. Kitaip tariant, klausimas kyla dėl to ar naujosios atominės elektrinės statyba sustiprins Lietuvos nacionalinį saugumą, ar priešingai – nacionalinio  saugumo interesams padarys nepataisomą žalą. Todėl sprendimai dėl naujosios atominės elektrinės parametrų turi būti priimti kompleksiškai, perdavimo  sistemos europinės integracijos techninių sprendimų kontekste ir aiškiai atsakyti į šiuos klausimus.  

Turint visa tai omenyje, Lietuvai reikia tokio potencialaus strateginio Vakarų investuotojo, kuris būtų suinteresuotas ne tik statyti Lietuvoje atominę elektrinę, bet ir dalyvauti įgyvendinant Baltijos EPS sinchronizaciją su UCTE, padėti užtikrinti tinkamus naujosios elektrinės pirminius galios  rezervus, bei elektrinės veikimą Europos dažnių sistemoje. Strateginiam investuotojui kontrolinis akcijų paketas galėtų būti perleistas tik prisiimant minėtas sąlygas tenkinančius įsipareigojimus.   Dabar Baltijos regione realiai planuojamos jau dvi – Lietuvos ir Karaliaučiaus srities atominės elektrinės. Vadinamąjį Baltijos elektrinės Karaliaučiaus srityje projektą reikėtų laikyti gana realiu, kadangi Rusija pati gamina reaktorių, pati gali sutelkti 51 proc. kontroliniam  investiciniam paketui reikalingas nuosavas lėšas.  Abiejų elektrinių pagamintą energiją numatyta tiekti Europos Sąjungos elektros energijos rinkai. Elektros energijos poreikiai šioje rinkoje yra pakankami, kad abi elektrinės galėtų sėkmingai veikti. Tačiau Baltijos elektrinė gali kelti Lietuvai ekologinę grėsmę, kadangi ją ketinama statyti prie pat  sienos su Lietuva, kur reaktoriaus aušinimo vandenys gali greitai patekti į Šešupę ar Nemuną.  Rusijos gaminamo reaktoriaus galia yra 1150 MW. Tokios galios reaktorius keliolika kartų   viršytų regiono EPS pajėgumui proporcingą galią. Jo pirminiai galios  rezervai  gali būti užtikrinti tik jėgainę integravus į daug kartų didesnės galios sistemą. Todėl dėl didelės vienetinės galios reaktoriaus Baltijos elektrinė susiduria su didesne nei Lietuvos atveju elektros perdavimo sistemos stabilumo problema. Pagrindinis klausimas tas pats kaip ir Lietuvos elektrinės projekto atveju – į kurią dažnių valdymo sistemą ją numatoma integruoti  – į Rusijos RAO JeES, ar Europos – UCTE?    

Kadangi Lietuva, kartu su kitomis Baltijos valstybėmis yra tvirtai nusprendusi savo  EPS sinchroniškai sujungti su UCTE sistema, ji turėtų siūlyti ir  Rusijai tuo pat metu planuoti ir Karaliaučiaus srities  EPS sinchronišką  prisijungimą prie tos sistemos. Tokiu būdu būtų lengviausiai išsprendžiami tarpsisteminių jungčių  plėtros ir regiono energijos perdavimo sistemų  dinaminio stabilumo problemos. Tik bendradarbiaujant Lietuvai, Rusijai, Lenkijai ir Vokietijai reikalingus principinius sprendimus būtų galima priimti ir sėkmingai  įgyvendinti. 

Parengta pagal „Apžvalga“ publikaciją

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *