Atsinaujinančių energijos šaltinių įstatymo ruošimas

Neminima nuostata energijos supirkimo eiliškumui nustatyti, tai yra  kad pirmiausiai būtų  superkama (naudojama) aplinkos neteršianti (neišskirianti anglies dvideginio) ir darni aplinkai energija (Saulės, vėjo, vandens, žemės gelmių), o vėliau – biomasės energija, ir tik vėliausiai energija gaunama iš iškastinio kuro.

Niekur neminimas laipsniškas bazinio, stabilaus elektros energijos gamybos kiekio bendroje sistemoje mažinimas. Tai turėtų būti numatyta, nes oponentai tai naudos kaip argumentą riboti energijos iš AEŠ gamybos galimybes.

Abejotina nuostata kurti naują biurokratinį darinį – atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo administravimo centrą, dar su įvairiomis atstovybėmis savivaldybėse. Manau, kas užtektų Energetikos ministerijos Atsinaujinančių energijos šaltinių skyriui pavesti ten aptartų reikalų priežiūrą.

Minima, kad valdžios institucijos privalės numatyti vietas, kur galima būtų statyti AEŠ  jėgaines. Taip neturėtų būti, nes visokių planų kūrimas ilgai užtruks, atsiras interesų grupių spaudimai,  bei neaišku kas tas vietas turėtų parinkti, nustatyti. Tai iškraipytų rinką. Vieta statyti jėgainę turėtų būti ten, kur sutariama su žemės savininkais, bendruomene,   yra vėjo ar tekančio vandens ir ekonomiškai apsimoka tiesti laidus iki skirstymo arba perdavimo tinklų.

Keistinų teisės aktų sąrašą reikėtų papildyti šiais dokumentais:

–  Nacionalinę energetikos strategią, nes ji aiškiai proteguoja tik atominę energetiką.

–  Teritorijų planavimo įstatymą, nes reikia numatyti paprastą žemės paskirties keitimą, arba visai jo atsisakyti.

–  Statybos įstatymą, nes riboja statinių aukštingumą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *