Atominės elektrinės Lietuvai nereikia

Lietuvoje aukščiausiu politiniu lygmeniu gausu atominės elektrinės advokatų. Atrodo ne paslaptis, kad atominės elektrinės yra rizikingos, tačiau viešumoje formuojama nuomonė, kad rizika yra minimali ir kontroliuojama. Nepaisant Ūkio ministerijos pasamdytų mokslininkų dar 2006 metais pateiktų išvadų, kad Lietuvai neapsimoka statyti naują atominę elektrinę, Lietuvos Nacionalinės energetikos strategijoje yra numatyta statyti naują atominę elektrinę. Numatyta, kad 2015-2017 metais nauja atominė elektrinė bus pradėta eksploatuoti.  Nors ir teigiama, kad Strategija buvo kuriama atsižvelgiant į „energetikos ūkio valdymo ir aplinkosaugos srities pasaulines tendencijas“, ir joje numatyta didinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą, tačiau tai, kad vis dar skelbiamas  kontroversiškas sprendimas statyti naują atominę elektrinę, kelia abejones, ar tikrai buvo remtasi naujausiomis tendencijomis, o ne kaip Lietuvoje dažnai įprasta remtis jau pasenusiomis tendencijomis, manant, kad tai ir yra pačios naujausios ir pažangiausios.  Tikrai pažangus klimato kaitos problemos sprendimo būdas būtų skatinti  alternatyvių, ekologiškai patvarių ir decentralizuotų energetikos technologijų vystymą. Dar prieš kurį laiką žurnalas Ode rašė, jog pasaulio politikos ir verslo lyderiai susitarė skatinti perėjimą prie vandenilio energijos panaudojimo, tačiau yra delsiama imti sparčių veiksmų. Naftos magnatai ir automobilių gamintojai dar nori pasipelnyti iš investicijų į seną infrastruktūrą, o politikai vengia įgyvendinti sprendimus, kurių įgyvendinimas reikalauja daugiau laiko nei rinkimų periodas. Todėl protestai nerimsta. Liepos 15d. žmonės buvo raginami protestuoti prieš G8 ekologiškai destruktyvius planus vystyti naftos, anglies, dujų ir atomines energetikas, nes tai dar labiau gilintų vieną iš opiausių globalinių problemų – klimato atšilimą. Tačiau klimato kaita nėra vienintelė problema, kurią padėtų išspręsti perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo. Akmens amžius nesibaigė todėl, kad baigėsi akmenys, tad naftos amžiaus pabaigos nereikia laukti, kol visiškai pasibaigs nafta. Perėjimas prie masinio vandenilio ar kitų atsinaujinančių energijos technologijų panaudojimo duotų naują ekonominį impulsą, padėtų mažinti skurdą, užtikrintų stabilumą ir saugumą, padėtų mažinti oro užterštumą ir stabilizuotų klimato atšilimą. Tai būtų decentralizuotas demokratiškais principais paremtas energijos generavimas.  Profesorius Bragi Arnason iš Islandijos dar 1978 metais buvo įsitikinęs, jog vandenilio energija yra ateities ekonomikos pagrindas, tačiau iš pat pradžių jo mintys buvo priimtos skeptiškai. Idėja pasirodė patraukli kompanijoms DaimlerChrysler, Shell ir Norsk Hydro, ir su profesoriaus pagalba Islandija tapo eksperimentine vandenilio energijos panaudojimo laboratorija. Prieš tris metus Reikjavike buvo atidaryta pirmoji vandenilio degalinė. Palaipsniui  iki 2030 metų yra numatyta visiškai pereiti prie vandenilio energijos panaudojimo.  Rocky Mountain Instituto (JAV)  įkūrėjas Amory Lovinsas, žinomas kaip „vandenilio guru“, išvystė energetikos pertvarkos planą. Pasak jo, investicijos į vandenilio ekonomiką yra perspektyvesnes, efektyvesnės ir pelningesnės nei tęsti įprastą dabartinės energetikos šabloną.  Energija yra ekonomikos pagrindas, o ateities ekonomikos pagrindas turėtų būti ne naujų atominių elektrinių statyba, o atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. Įsivaizduokite, kad jūs turite mašiną, kuri yra ne tik yra jūsų transporto priemonė, bet ir neteršiančios energijos jėgainė. Pagamintos energijos perteklių galėsite parduoti vietinėje bendruomenėje ir taip gauti papildomų pajamų. Esant tokioms perspektyvoms, kam reikia brangių, rizikingų ir pavojingų atominių elektrinių?  

*Autorė yra ekonomistė ir Darnios plėtros specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narė

** Straipsnis pirmą kartą spausdintas Atgimime 2006 m

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *