RESPONSA PRUDENTIUM

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. birželio 3 d. patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją, kurioje atskleidė išskirtinę šeimos vertę asmens ir visuomenės gyvenime. Koncepcijos 1.4 punkte nurodyta, kad (cituoju) „šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti“… (citatos pabaiga). Tai – visais aspektais nepriekaištinga tradicinės šeimos definicija.

Tačiau grupė Seimo narių, atstovaujama Juliaus Sabatausko ir Algirdo Syso kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama ištirti, ar Koncepcijos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. O savo abejones pagrindė teigimu, kad Koncepcija akivaizdžiai diskriminuoja tas šeimas, kuriose vyras ir moteris gyvena nesusituokę. Be to, šeima nebūtinai yra moters ir vyro, turinčių vaikų, santuoka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatos, kuriose įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos šeimos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Nutarimas viešajame Lietuvos gyvenime sukėlė audringą sumaištį: Konstituciniam Teismui dirbtinai atskyrus konstitucinę šeimos sampratą nuo konstitucinės santuokos, sudaromos laisvu vyro ir moters susitarimu, sampratos nebeliko teisinių barjerų, užkardančių ne tiktai sugyventiniais vadinamų vyro ir moters, bet ir tos pačios lyties asmenų sąjungas prilyginti šeimai.

Žinomas politologas Tomas Viluckas straipsnyje „Konstitucinis Teismas atidarė Pandoros skrynią“ („Lietuvos žinios“. 2011.10.01) teigia, kad po Konstitucinio teismo nutarimo liko neaiški ne tiktai šeimos samprata, bet ir iškilo klausimas: „Kas yra pats Konstitucinis Teismas – politikai, ideologai ar psichologai?“

O Kęstutis Girnius straipsnyje „Konstitucija nėra privati KT valda“ teisingai pastebėjo, kad (cituoju) „Konstitucinis teismas nebesprendžia teisinių konfliktų, bet uzurpuoja Seimo teises ir pradeda leisti įstatymus“ („Lietuvos žinios“. 2011.10.10).

Mūsų nuomone, Konstitucinio Teismo nutarimas nusipelno dar griežtesnio įvertinimo, nes teisėjai uzurpavo ne tiktai Seimo teises. Jie paneigė lietuvių tautos suverenitetą, nes Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta ir paskelbta Atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia 1992 m. spalio 25 d. referendume.

– Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, – nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9-asis straipsnis, o Konstitucinis Teismas pagal jo funkcijas apibrėžiantį 102-ąjį Konstitucijos straipsnį sprendžia „ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“.

                             Ar tiktai santuokos pagrindu sukurtos šeimos samprata iš tikrųjų prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims?

                             Pirmojoje šito straipsnio dalyje nurodyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.

                             Antroji skelbia, kad „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.

                             Šitų nuostatų negalima atskirti nuo trečiojoje ir penktojoje dalyse įtvirtintų konstitucinių principų: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios“.

                             Atsakydamas į klausimą, ar tiktai santuokos pagrindu sukurtos šeimos samprata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Konstitucinis Teismas savo išvadą pagrindė prieštaringais argumentais.

                             1. Visų pirma, nutarime suformuluotas teiginys, kad Konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus (16-asis nutarimo puslapis). Tačiau, pagrįsdami šitą teisingą teiginį, teisėjai aptarė tiktai Lietuvos Respublikos ratifikuotos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, garantuojantį teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Kad šeimos gyvenimą reikia gerbti, abejonių nekyla. Tačiau šitos konstitucinės bylos nagrinėjimo objektas buvo ne tai.

                             Kadangi Teismas privalėjo atsakyti į klausimą, ar tik santuokos pagrindu sukurtos šeimos samprata neprieštarauja Konstitucijai, jis privalėjo įvertinti nurodytos Konvencijos 12 straipsnį, skelbiantį, kad „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus“.

                             Iš nurodytos Konvencijos 12 straipsnio turinio galima padaryti dvi vienareikšmiškas išvadas:

1.       Santuoka yra vyro ir moters sutartis, t.y. skirtingų lyčių susivienijimas.

2.       Šeima sukuriama santuokos pagrindu.

Tokios pat nuostatos įtvirtintos ir Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje nurodyta: „Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką ir sukurti šeimą“.

Atkūrusi nepriklausomą Lietuvos Respubliką, Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas ratifikavo Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kaip visuotinį idealą, kurio siekia visos Tautos ir visos Valstybės, nes šitame tarptautinės teisės akte įtvirtintos prigimtinės žmogaus teisės.

Būtent, tarptautinių Lietuvos valstybės įsipareigojimų vykdymas akivaizdžiai realizuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, skelbiančiame, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, o sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ir nurodyti tarptautinės teisės aktai šeimą kildina iš vyro ir moters santuokos.

Belieka tiktai nusistebėti, kad aktyviais žmogaus teisių gynėjais besiskelbiantys asmenys ne tiktai Lietuvoje, Europoje, bet ir visame Pasaulyje atkakliai ignoruoja Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 16 straipsnio ir Europos Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 12 straipsnio nuostatas, kurios teisę sukurti šeimą tiesiogiai susieja su vyro ir moters teise sudaryti santuoką.

2. Antra. Konstitucinio Teismo teisėjai pripažįsta, jog (cituoju) „tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti… Tačiau tai nereiškia, – teigiama toliau nutarime, – kad pagal Konstituciją inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas“ (citatos pabaiga. Nutarimo 15 psl.).

Pripažinę neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį, teisėjai jį patys paneigia, o tai darydami papildo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38-ąjį straipsnį nauju turiniu. Taip Konstitucinio Teismo teisėjai peržengia savo kompetencijos ribas. Iš 38 straipsnio 1 dalies, kuri skelbia, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ nėra jokių prielaidų padaryti išvadą, kad šeima yra bet koks bendro gyvenimo darinys, nes trečioji ir penktoji šito straipsnio dalys šeimą susieja su vyro ir moters santuoka.

Jeigu sutinkame su tuo, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, tai ji yra ne bet koks asmenų santykis, o tiktai toks, kuris pajėgus atlikti šią visuomenės ir valstybės pagrindo funkciją, t.y. pajėgia užtikrinti visuomenės gyvybingumą, išlikimą ir tęstinumą.

Tiktai vyro santuokos su moterimi pagrindu sukurta šeima yra bendrojo intereso pratęsti visuomenę įgyvendinimo forma. Būtent, dėl šitos priežasties šeima negali būti laikomas santykis tarp tos pačios lyties asmenų, nes toks darinys yra miręs, o negyvas darinys negali būti gyvos visuomenės pagrindas. Tos pačios lyties asmenų bendras gyvenimas negali būti laikomas šeima dar ir todėl, kad tokia šeima būtų skiriama išimtinai patiems to santykio dalyvių interesams įgyvendinti. Tačiau šeima, jeigu ji laikoma visuomenės ir valstybės pagrindu, yra teisinė asmeninių ir bendrojo visuomenės pratęsimo interesų suderinimo forma.

Taip šeima buvo suprantama per tūkstantmetinę Europos civilizacijos istoriją, ji yra ne tiktai biopsichologinis, biosocialinis, pirmiausia, šeima yra bioteisinis reiškinys, o teisiniai santykiai kyla iš tam tikrų pagrindų. Jeigu kalbame apie kitokias šeimos formas (tokį terminą vartoja Konstitucinis Teismas) būtina nurodyti kitus teisinius tokių „kitokių šeimos formų“ atsiradimo pagrindus, kurie sukurtų naujas šeimos formas, pajėgias atlikti tą pačią funkciją: būti visuomenės ir valstybės tęstinumo pagrindu.

3. Ir trečia. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38-asis straipsnis, kaip ir aukščiau nurodyti tarptautinės teisės aktai, šeimos sampratą sieja su laisva valia sudaryta vyro ir moters santuoka, Konstitucinio Teismo teisėjai savo išvadas pagrindžia ne Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis, o savo samprotavimais, nurodydami, kad (cituoju) „Konstitucinės šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t.y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“ (citatos pabaiga. Nutarimo 15-as puslapis).

Tokie argumentai ne tiktai neįtikina (pvz., supratimas, emocinis prieraišumas, pagalba ir panašūs ryšiai yra draugystės ir bendradarbiavimo santykių pagrindas), bet ir prieštarauja Konstitucijai, nes, būtent, formai yra suteiktas konstitucinis rangas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalis nurodo, kad „valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“. O tai reiškia, kad emociniai ryšiai, lytiniai santykiai ar materialinė vieno žmogaus parama kitam jokiu būdu nėra tapatūs santuokai ir jos pagrindu sukurtai šeimai. Jie nėra konstitucinio rango santykiai, kuriems valstybė nustatė privalomą registraciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (ne tiktai 38-ajame jos straipsnyje) nėra nesantuokinės šeimos sampratos. O tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo teisėjai, nagrinėdami šitą bylą, uzurpavo Seimui priklausančią įstatymleidystės teisę, paniekino referendumu patvirtintą Tautos valią. O juk Konstitucinio Teismo teisėjas, prieš pradėdamas eiti savo pareigas, Seimo posėdyje prisiekia „ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką ir saugoti Konstitucijos viršenybę, paklusdamas tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 7 str. 2 dalis).

Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą galima pavadinti „Responsa prudentium“, o tai reiškia „Mokytų teisininkų nuomonės“. Aptartu nutarimu teisėjai iš tikrųjų pademonstravo savo mokytumą, net 54 (o gal ir daugiau) kartų pavartodami lotynišką terminą „inter alia“, kuris reiškia „tarp kitų“. Kai kuriuose nutarimo puslapiuose „inter alia“ pavartotas net 8 kartus. Ko gera neatsitiktinai, nes teisėjai siekė įrodyti, kad vyro ir moters santuokos pagrindu sudaryta šeima yra nereikšminga, tarp kitų šeimos formų vis dar tebeegzistuojanti, bet jau pasenusi ir savo laiką atgyvenusi šeimos forma. Teisėjų išvados pagrįstos ne Konstitucijos nuostatomis ir principais, o Europoje bei kitur Pasaulyje siaučiančių subkultūrų madomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kurį pagal įstatymą vadiname „Aukštuoju“ arba „Gerbiamuoju Teismu“, kurio nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami, ryžosi įtikinti lietuvių tautą, kad ji 1992 m. spalio 25 d., priimdama Lietuvos Respublikos Konstituciją, balsavo už nesantuokinius ryšius, tos pačios lyties asmenų partnerystės prilyginimą santuokai ir kitas persisotinusios vartotojiškos visuomenės ydas. Ar iš tikrųjų Tauta išreiškė valią paneigti tradicinę šeimos sampratą? O gal vis dėlto Konstitucinio Teismo septyni teisėjai, nes Ramutė Ruškytė pareiškė kitokią atskirąją nuomonę, nesugebėjo perskaityti ir suprasti turinio prieš 20 metų Tautos priimto Pagrindinio įstatymo išaukštintos vertybės – šeimos. Tokios šeimos, kurią Tauta paskelbė visuomenės ir valstybės pagrindu.

Belieka tikėti, kad Tauta ir jos atstovai – Seimo nariai neilgai murkdysis teisminės institucijos paskelbto „madingų“ nuomonių dokumento prieštaringose ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos principais nepagrįstose išvadose. Net 98 Lietuvos Respublikos Seimo nariai pasiūlė naują Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio redakciją. Pateikto projekto 38 straipsnio 2 dalis vienareikšmiškai skelbia, kad „šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką“.

Dėkoju visiems tradicinės šeimos šalininkams.

 

LITERATŪRA:

1. Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija. Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius. Mintis. 1991. 12 psl.

2. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Vincent Berger. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Vilnius. Pradai. 1997. 636 psl.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas. „Valstybės žinios“, 1993. Nr.6 – 120.

5. Valstybinė šeimos politikos koncepcija. „Valstybės žinios“. 2008 m. Nr.69.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. Nutarimu Nr. X – 1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo byla Nr. 21/2008.

7. Tomas Viluckas. „Konstitucinis Teismas atidarė Pandoros skrynią“. „Lietuvos žinios“. 2011.10.01.

8. Kęstutis Girnius. Konstitucija nėra privati KT valda. „Lietuvos žinios“. 2011.10.10.

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *