Politinės varžybos ar netvarka?

Kodėl reikia šiandien apie tai kalbėti? Visų pirma todėl, kad visos Lietuvos valdžios pilna apimtimi nevykdo Konstitucijos joms pavestos valstybės jurisdikcijos, nors pati valdžia apriboti savo galias negali. O kai neveikia valstybės jurisdikcija – veikti pradeda kiti. Po mūsų valstybės teritoriją  jodinėja „Armijos krajovos“ uniformomis pasirėdę kitos valstybės piliečiai. Dokumentais įrodyta ir pačių „Armijos krajovos“ dalyvių prisiminimuose aprašyta, kad Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje šie dariniai kariavo vokiečių ginklais prieš tų šalių žmones, ruošdami dirvą pokariniam Lenkijos įsitvirtinimui. Kada tokiai „Armijai krajovai“ teko trauktis iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos – dėl koloboravimo su vokiečiais iškildavo rimtų kliūčių susijungti su tikrai patriotiniais „Armijos krajovos“ Lenkijoje daliniais. Visa tai irgi dokumentuota. Taigi „Armijos krajovos“ Lietuvoje žygių minėjimai ar kitokie renginiai šiandien akivaizdžiai kelia tautinę nesantaiką ir todėl turėtų būti vertintini kaip nusikalstama veika. Ar iškėlė mūsų „nepriklausoma“ prokuratūra bent vieną bylą tiems, kurie oficialiai davė leidimus tokiems „Armijos krajovos“ Lietuvoje renginiams? Deja, ko gero iškėlė tiems, kurie prieš tokius renginius protestavo. Jeigu taip yra iš tikrųjų, visiškai pagrįstai klausiame, kada prokuratūra kels bylas tiems prokurorams, kurie iškėlė tokias bylas? Juk tai –  labai rimta.

Kai neveikia valstybės jurisdikcija, tada in pectore į Lietuvą atvažiuoja kitos valstybės vadovai ir aiškina  Lietuvos piliečiams ( dar?), kas bus ateityje, kaip Lenkija pasiruošusi elgtis, ką jie turėtų daryti. Negana to – išduoda dažniausiai tam tikroje teritorijoje gyvenantiems „lenko kortą“, kaip lojalumo Lenkijai patvirtinantį dokumentą. Ar mūsų valstybės jurisdikcija turi oficialų Lenkijos institucijų patvirtintą tokių kortų turėtojų sąrašą? Lojalumas – tai ne kas kita, kaip paklusnumas visų pirma šalies Konstitucijai ir įstatymams. O ar turi Lenkų rinkimų akcijos atstovai lenko kortas? Jeigu turi – šių dienų Lenkijos vadovų pozicija Lietuvos atžvilgiu taip verčia juos rinktis. Būti šiuo atveju lojaliu ir Lenkijai, ir Lietuvai – tiesiog neįmanoma. Todėl šiandien, tie, kurie bando nepaklusti Lietuvos Konstitucijai ir įstatymų reikalavimams, tampa nelojalūs Lietuvos valstybės atžvilgiu. Tad kodėl nustatyta tvarka jie nešalinami iš ten, kur tokį savo nelojalumą demonstruoja? Tai valstybės jurisdikcijos darbas, kuris, deja, nedirbamas.

Savo laiku A. Gaidaras sakė, kad Baltijos valstybes savo žinion Rusija susigrąžins per energetiką. Šiandien B. Kamarovskis sako beveik tą patį – tik kitais žodžiais ir ultimatyviai. Jeigu Lietuva nenusileis lenkų reikalavimams – Lenkijos santykiai su ja bus užšaldyti. Vis dėlto, Lenkija gali užšaldyti tik tai, ko ir taip seniai nedaro – vilkina bendrus infrostruktūrinius ir energetinius projektus. Taigi  kur pagal juos turėtų nusileisti Lietuva? Ogi lenkams turi būti leista rašyti Lietuvos piliečio pase pavardes lenkiškai, tam tikroje teritorijoje Lietuva turi sugrąžinti dar carinės Rusijos laikotarpiu suslavintus baltiškus vietovardžių pavadinimus, sutikti, kad tam tikroje teritorijoje būtų kitokia švietimo sistema, kita kalba būtų vykdomas oficialus susirašinėjimas, būtų leista lenkų moksleiviams turėti kitokį mokinio krepšelį ir t.t. Bet juk tai jau autonomija nacionaliniu pagrindu, atskiras valstybinis darinys, paruoštas kitos valstybės suvereniteto anklavui.

Nei tarptautinė teisė, nei kokie nors kiti aktai tiksliai nenustato, kas sudaro autonomiją. Tam tikros teritorinės dalies kitoks teisinis reguliavimas ir yra autonomija, o tuo pačiu ir atskiras valstybinis darinys. Kas  to siekia? To siekia politinė partija, pasišovusi atstovauti visiems lenkams Lietuvoje. Kadangi tokių partijų, kurios galėtų atstovauti visiems tam tikros tautybės žmonėms negali būti, kaip ir negali būti partijos, atstovaujančios visiems lietuviams, rusams, suvalkiečiams, dzūkams ar žemaičiams, būtina kuo skubiau ištaisyti tokių politinių partijų iškrypimus, teisiškai nurodant pakeisti jų pavadinimus taip, kad juose neliktų tautos ar regiono pavadinimų. Lietuvos piliečiai negali būti klaidinami. Tai valstybės jurisdikcijos darbas. Jis nedirbamas, nors turi būti padarytas kuo skubiau.

Pagal Lietuvos jurisdikciją buvusius etninės Lietuvos vietovardžius, dabar esančius  kitų valstybių teritorijoje, mes rašome nepakeistus. Rašome Tilžė, Karaliaučius, Gardinas, Ašmena, Vygriai, Trakiškiai ir t.t. Bet tai darome tik pas save, nereikalaudami, kad taip elgtųsi Rusija ar Baltarusija, nes tai būtų bandymas savą vietovardžių rašymo jurisdikciją perkelti į svetimą teritoriją. Ar galėtų, pvz. senieji Prūsijos autochtonai – lietuviai  Tilžėje (Sovietske) šiandien pareikalauti, kad gatvė „Školnaja“ būtų kartu vadinama ir „Mokyklos“ gatve, arba į šiaurę nuo Suvalkų miesto esančiam ežerui „Kamienny“ būtų sugrąžintas senasis baltiškas ( jotvingiškas) „Stabo“ vardas. Be abejonės – ne.  Lietuviai savo krašte tik sugrąžino caro laikais pakeistus baltiškus vietovardžių pavadinimus. Lenkija  jai atitekusiose Prūsijos ar Lietuvos žemėse baltiškus pavadinimus keitė be jokių skrupulų. Taip Vidugiriai tapo Widugiery, Eglinė- Jeglieniec, Žagariai- Zegary, Šlynakiemis- Szlinokiemie, Žirgūnai – Dziežgoniu ir kt. Tai padaryta Lenkijos jurisdikcijos lygiu. Šiandien norima tokią jurisdikciją perkelti į Lietuvą, užrašant vietovardžių pavadinimus ne tik dviem kalbomis, bet ir suslavintais pavadinimais, ar tiesiog vertimais, kaip, kad šiandien „Mokyklos“ gatvė  lentelės apačioje išversta į „Školnaja“. Juk tai dar vienas autonomijos elementas ir su tuo susitaikyti ultimatyviai  mus ragina Lenkijos vadovai. Gerai, kad Seinų ir Punsko lietuviai nepasidavė lenkų provokacijai. Dvigubų užrašų jie nei prašė, nei reikalavo – centrinė valdžia priėmė tokį sprendimą. Vietiniai Lenkijos lietuviai sako – lenkai užkabino, lenkai ir pripaišė. O juk būtų nesunku patikrinti, ar tokios dvigubų pavadinimų lentelės  Lietuvoje nėra pagamintos ten iš to paties metalo? O esmė pagaliau ne lentelėse, o  kitos valstybės siekiu savą vietovardžių jurisdikciją perkelti į Lietuvos teritoriją. Čia mūsų valstybės jurisdikcija pasirodo visiška bejėge. Teisė yra galingas ginklas. Kodėl juo nesinaudojama?

Sukurti tokių skirtingumų visumą, kurie tam tikrą teritoriją išsiskirtų iš bendros Lietuvos teritorijoje esančios viešosios tvarkos ir kuri taptų panaši į autonominį valstybinį darinį siekiama ir per  istorijos, kultūros, istorinių asmenybių priklausomumo tai ar kitai tautai skirtingą aiškinimą ir mokymą. Juk po pirmojo pasaulinio karo Santarvininkams Lenkijos delegacija teigė, kad lietuvių iš viso nėra, kad tokių jie nežino ir tokie neegzistuoja. Praslinko tiek metų, bet panašūs dalykai vėl kartojasi. Girdi nebuvo jokios Dviejų Tautų respublikos – Žečpospolitos, buvo tik vieninga Lenkijos karalystė, tuo metu save laikę lietuviais – buvo visai kiti, o dabartiniai su anais – neturi nieko bendro, todėl Vilnius – jokia  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, jis visada priklausė Lenkijai kaip provincijos centras, kuriame lietuvių buvo ne daugiau, kaip du procentai ir t.t. Šiandien – bergždžias ginčas, kokia buvo Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis. Ne gyventojų tautinė sudėtis padarė Vilnių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, o vėliau ir Lietuvos Respublikos sostine, o tai, kad Vilnius niekad nenustojo būti lietuvių kultūrinio ir politinio gyvenimo centru, kad iš čia buvo valdoma galinga Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės imperija, kad be Vilniaus ir Krokuva (su vokiškai kalbančia gyventojų dauguma) tada būtų buvusi niekas.

Vilniaus miestas savo apylinkėmis, gamta, valstiečių dainomis ir indoeuropietiška kalba, pagaliau liaudiška istoriosofija sufomavo intelektą gausybei žymių ir Lietuvai, ir Lenkijai dirbusių žmonių. Apie jų tautybę galime spręsti daugiausia iš jų pačių pasisakymų, kurių nei išbrauksi, nei ištrinsi. Daugumos jų nacionalinė savimonė nebuvo lenkiška. Štai ką rašė V. Sirokomlės  geriausias draugas  A. H. Kirkovas : „Argi Lietuva dėl to, kad būtų drauge su Lenkija, turi nustoti būti  Lietuva? Ne. Esu lietuvis ir Lietuvą myliu visu jaunuolio įkarščiu, visu vyro pasišventimu. Lenkiją irgi myliu tiek, kiek mus riša bendras likimas“. Pagaliau  V. Sirokomlė guodžiasi, kad nemoka lietuviškai: „Lietuvis lietuviškame krašte negalėjau susikalbėti su lietuviu“. Beje, važinėdamas ir aprašinėdamas Vilniaus apylinkes, V. Sirokomlė nemini ten gyvenus lenkų valstiečius, o tik lietuvius ir rusinus – gudus.  (Ir šiandien  Baltarusijoje dalis gyventojų save laiko baltais, baltų rusais, suslavėjusiais baltais). Kalbėdamas apie rusinų ir lietuvių būdo skirtumus, jis atkreipia dėmesį ir į lietuvių aprangos santūrumą: „Rusinės nori, o lietuvės moka būti gražios.“ Atkreiptinas dėmesys, kad tada lietuvių kalba dar tik skynėsi kelią į viešąjį gyvenimą, bet sulenkėjusi bajorija jau suprato, kad be šios kalbos Lietuvoje neišsiversi. 1860 m. išleidžiamas vadovėlis tiems, kurie nori susigrąžinti prarastą tėvų kalbą „Lengvas pasakas išsimokina liežuvių lenkiško ir lietuviško.“ Taigi ne tai, kokia kalba Vilniaus gyventojai kalbėjo ir rašė – darė juos lenkais ar lietuviais, o tai, kokia buvo jų savimonė ir kuo jie patys save laikė. Beje, daug jų rašė lotyniškai, pvz. S. Šimanavičius, K. Janickis, J. Kochanovskis, M. K. Sarbievijus, lietuviškai ir lenkiškai – J. Daukša. Jeigu šiandienos lietuviai- ne iš tų, kurie buvo tada, tai kodėl 1771 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ne į kokią nors kitokių lietuvių kalbą, o į tokią pačią lietuvių kalbą, kodėl tų pačių metų spalio 22 d. buvo pasirašytas dviejų tautų – lietuvių ir lenkų garantijų aktas, kodėl pasidėjus pirmajam sukilimui prieš carinę Rusiją 1794 m.- Lietuva sudarė savo „Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą“, kuri vadovavo sukilimui, leido atsišaukimus lietuvių kalba?

Šiame kontekste įdomūs ir Napoleono politiniai viražai. Lenkija jis nepasitiki ir atkuria tik Varšuvos kunigaikštystę, o 1811 m. jau parengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos projektas. Užėmęs Vilnių Napoleonas randa čia visai kitokius žmones, negu Varšuvoje ir paskiria Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybę, nurodo jos kariuomenės kvotas. Taigi yra teisinis pagrindas teigti, jog Lietuvos valstybė egzistavo ir tada, kada Lenkijos valstybės  jau nebuvo.

Mažesnių ar didesnių nesusipratimų tarp lietuvių ir lenkų buvo ir vėlesnių abiejų sukilimų prieš carinę Rusiją metu, kaip ir tada, kada Žečpospolita dar nebuvo pasidalinta. Štai karų su Švedija metu Karūnos atstovas Janas Zamoiskis paliko J. K. Chodkevičių, vadovavusį nedidelei Lietuvos kariuomenei (apie 3400 karių), vieną prieš Livonijoje paties Švedijos karaliaus vadovaujamą pavyzdinę kariuomenę. Pergalės laurus nuskynė lietuviai sumušdami Karolio IX karius. Atrodo tai buvo seniai, vienok jau dabar, nepriklausomybės laikais, Latvijos teritorijoje paminklą  mūšiui, kuriame ji net nedalyvavo, pasistatyti suskubo Lenkija. Kažkokios paikystės! O kiek žymių žmonių, kurie dar gyvi būdami save pristatinėjo lietuviais – šiandien be jokių skrupulų pristatomi lenkais? Visa tai nekelia pasitikėjimo, kaip kad ir komisijų iš istorikų sudarinėjimas. Pirmiausia reikia paklausti – iš kokių istorikų? Istoriko profesinis darbas vyksta archyvuose, kasinėjimuose, muziejuose, skaitant paskaitas ar pranešimus, rašant ir pristatant knygas. Žinoma, yra istorijos mokslus baigusių žurnalistų, bet jie jau žurnalistai, yra istorijos mokslus baigusių politikos veikėjų, bet jie jau politikai. Kada istorikai taisydami praeitį siekia ją pritaikyti dabarčiai ir ateičiai- jie dirba ne savo darbą. Neseniai rusų kalba per Svobodos radiją girdėjau disputą apie istorikus, kurie imasi politinių užsakymų. Mokslininkas iš Prancūzijos gal kiek grubiai, bet taikliai pastebėjo, jog istorikai, kurie imasi politinių užsakymų anksčiau ar vėliau pradeda kriuksėti. Tikrai, tokių pavyzdžių apstu. Niekas nėra taip supainioję istorijos, kaip tokie istorikai.

Taigi, lenkiškai kalbantys moksleiviai Lietuvoje privalo sužinoti ir kitokį požiūrį į istoriją, pagaliau turi sužinoti kad Lietuvoje egzistavo kitokia, negu Lenkijoje teisinė sistema, kad  Lietuvos Statutas lenkus Lietuvoje laikė svetimšaliais, kad jie Lietuvoje negalėjo turėti nekilnojamo turto žemės, kad tas Statutas veikė ne tik dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, bet ir Latvijos, vadinamos Žemgala, žemėse, kad Statuto buvo griežtai laikomasi. Jis veikė dar ilgai ir carinės Rusijos valdymo metais. Taigi jie patys turi susimąstyti, kas galėjo būti ir buvo to krašto autochtonai iš kurių jie save kildina. Reikia pasiūlyti jiems paskaityti Lenkijos kariuomenės karininkų prisiminimus, kaip buvo per Vilniaus apylinkes pritraukiama Lenkijos kariuomenė arčiau Lietuvos prie demarkacinės linijos prieš paskelbiant 1938 m. ultimatumą Lietuvai. Karininkai stebėjosi, kad kariuomenė buvo sutinkama priešiškai, kad su žmonėmis nebuvo galima susikalbėti, kad jie kalbėjo arba lietuviškai, arba kita slaviška, bet ne lenkų kalba, kurios kariškiai nesuprato ir tik dvaruose jie pasijuto kaip Lenkijoje. Moksleiviai turi žinoti ir tai, kas vyko pokario metais, kad Lietuvoje, vykstant žūtbūtiniam partizaniniam karui, nepavyko Lietuvos apgyvendinti rusų kolonistais taip, kaip tai pavyko Latvijoje ir Estijoje ir todėl ne be tuometinės, kad ir rusų okupuotos, bet vistik Lenkijos vadovybės prašymų Lietuvoje virš trijų šimtų mokyklų, kuriose lietuvių ar rusų kalba daugiausiai mokėsi baltarusių vaikai, buvo steigiamos tik lenkiškos mokyklos. Tai nepaneigiami faktai. Ir tik žinodami šiuos ir kitus istorijos faktus, gerai išmokę lietuvių kalbą jie patys, laisva valia pasirinks, ar jie integruosis į Lietuvos valstybę, kaip jos piliečiai. Tai condicio sine qva non sąlygos, be kurių neįmanoma daryti apsisprendimų.

Šiandien iš esmės tarp Lietuvos visuomenininkų ir Lenkijos vyriausybininkų kartu su Lenkų rinkimų akcija vyksta varžybos dėl Lietuvoje gyvenančių ir lenkiškai kalbančių žmonių. Lenkija nori juos de facto asimiliuoti Lenkijos piliečiais, Lietuva nori juos intergruoti  lojaliais Lietuvos piliečiais. Asimiliacija ir integracija yra visiškai skirtingi dalykai. Norėdami šias varžybas laimėti nelaukiant, kada Lenkija sukurs de facto Lenkijos piliečių anklavą tam tikroje Lietuvos teritorijoje, turime visų pirma pabudinti Lietuvos vyriausybę iš atominės energetikos ir lenkiškosios partnerystės sapnų, ir tiesiog nurodyti, ką ji privalo daryti. Visų pirma teisingumo ministerija turi nurodyti partijoms, turinčioms tautos ar panašius pavadinimus- juos pakeisti. Pavyzdžiui jei bus partija pavadinta Tomaševskio (Tamašausko) rinkimų akcija – visi žinos, kas yra kas. Seimas, Vyriausybė ir kitos institucijos turi uždrausti Lietuvoje keisti baltiškus vietovardžių pavadinimus slaviškais Lenkijos ar Rusijos pavyzdžiu. Nedaryti nieko, kas jurisdikcijos prasme kokią nors Lietuvos teritorijos dalį padarytų išskirtina. Užsienio reikalų ministerija turi gauti ir paskelbti visų, turinčių kitai valstybei lojalumą patvirtinančius dokumentus, tokius, kaip lenko korta ar kita.

Tad ryžtingai  pradėkime vykdyti neatidėliotinus darbus, bei nelaukti kad kas nors tai padarys už mus.

Autorius yra Nepriklausomybės akto signataras.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *