Autochtonai

Ne tik Europos Sąjungos parlamente, bet ir visur kur tik gali, lenkų rinkimų akcijos atstovai skelbiasi esantys Lietuvos teritorijos autochtonai ir todėl jie nėra  istorijos bėgyje susikūrusi lenkiška tautinė bendruomenė, o pirminiai krašto gyventojai, taigi – lenkų tautinė mažuma, todėl Lietuvoje jie turi turėti išskirtines teises. Ar tikrai taip yra? Ar tikrai Lietuvos teritorijoje atskirai nuo  lenkų tautos gyveno jos dalis, o gal tie, kurie istorijos bėgyje prarado savo kalbą ir šiandien kalba lenkiškai, puoselėja lenkų kultūrą vis tik yra lietuvių tautos dalis, kaip lietuvių- baltų , o ne lenkų autochtonai?
Jau buvo rašyta, kad tautines mažumas nuo tautinių bendruomenių teisine prasme skiria tai, kad tautinė mažuma neginčijamai gyvena savo etninėse žemėse, turi autochtoninę teritoriją, o tautinės bendruomenės atsiranda kaip kolonistai, kaip prievarta ar sava valia pasirinkę kitos tautos kalbą, papročius ar tautybę. Pirmųjų teisės išplaukia iš visuotinai pripažintų tautų teisių, antrųjų – iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių. Nuo seniausių laikų autochtonines teritorijas turi kurdai, kašubai, katalonai, baskai, flamandai, velsiečiai, galisai, sorbai ir kt. Tą patvirtina tų teritorijų archeologiniai radiniai, architektūra, papročiai, vietovardžiai, upėvardžiai, kai kada antropologija, dažnai ir sava kalba, bet ne būtinai. Žodžiu – duomenų visuma, kad tam tikroje teritorijoje gyveno savita žmonių populiacija ir jie yra tos teritorijos pirminiai gyventojai – autochtonai.

Gimtoji ar buityje naudojama kalba ne visada sutampa su tautine sąmone, su tuo, kokiai tauta pats save žmogus priskiria. Štai Norvegijoje stiprėjant atsiskyrimo nuo Danijos nuotaikoms – tokį atsiskyrimą palaikantys norvegų inteligentai ir toliau danų kalbą naudojo kaip savą, jos modifikaciją pavertė oficialiaja norvegų kalba (bökmal), o provincijų tarmių pagrindu susikūrusi naujoji norvegų kalba (ländsmal) įsitvirtina vidiniu norvegiškuoju kolonizavimu. Panašių pavyzdžių Europoje gausu. Taigi, norvegą nuo dano skiria ne kalba, o etninių savybių visuma.

Lenkų rinkimų akcijos dalyviai, norėdami pabrėžti, kad lenkiškai kalbantieji Lietuvoje yra ne lietuvių, o lenkų tautos dalis – turi tik kalbos argumentą, ta kalba užrašytus antkapius ir šiandien Lenkijos oficialų dokumentą – lenko kortą, kad ją gavęs jau nesi ir nebūsi lietuvis, nes priklausai lenkų tautai. Ar to pakanka, ar visa, kas pasakyta ir parašyta lenkiškai savaime priklauso lenkų tautai? Ar tikrai po 1569 Liublino unijos visa Lietuva tapo integralia Lenkijos dalimi, lietuviai pasirinkę lenkų kalbą – lenkais, o jų gyvenamos sritys – lenkų tautos autochtoninės teritorijos ir todėl šiandien ten gyvenantieji bei lietuviškai kalbantys taip pat turi integruotis į lenkų tautą?

Geriausiu pavyzdžiu būtų šiandieninė Europos Sąjungos narių sutartis, nes tiek ji, tiek Liublino unija savo teisine prigimtimi yra vienodos – dviejų ar keliolikos valstybių politinė sutartis. Po Liublino unijos kaip ir pasirašius Europos Sąjungos sutartį buvo pasiektas toks susitarimas, kuris suponavo sutarties dalyvių suverenumą ir lygybę. Sutarties dalyviai išlieka valstybėmis, bet susivienijimas įgauna ir federalinės valstybės požymių. Unija ar Europos Sąjungos sutartis neatima iš valstybių jų valstybingumo požymių ir valdžios prioriteto, tačiau esmingai pakeičia kiekvieno nario politinę padėtį. Po Unijos atsirado naujas politinis vienetas „Žečpospolita“, kurioje abi „pol“ ir „lita“ dalys turėjo vienodą teisinę padėtį. Atsirado bendras Seimas, bet jame tiek Lenkijos, tiek Lietuvos atstovai gynė savo šalių interesus. Žečpospolitos Karūnos turėtojas karalius teisiškai irgi buvo dualistinis valdovas, nes Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas buvo ta sąlyga, kurios reikėjo, kad tokiu karaliumi taptum. Pagrindiniai valstybės požymiai yra valdžios funkcijos. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė išsaugojo savo teritoriją, ką pripažino ir kitos valstybės savo žemėlapiuose nurodydamos  tai Lietuvos valstybės žemėmis. Lenkai buvo laikomi svetimšaliais Lietuvoje, o lietuviai Lenkijoje. Abi valstybės turėjo visišką vidinį savarankiškumą, ką garantavo visiškai savarankiškos teisinės sistemos ir įstatymai, pvz. Lietuvoje – Lietuvos Statutas.

Valstybingumą, nežiūrint kur ir kokia kalba buvo vartojama, išreiškė savarankiškas valstybės aparatas: savi valdymo organai, sava kariuomenė, savi teismai, savas iždas. Unijos deklaracija apie „vieningą nedalomą kūną“ šiandien primena Rusijos Baudžiamojo kodekso papildymo tekstą , vienok ta deklaracija bent iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos niekaip nebuvo įgyvendinta, nes Lietuva visada siekė šioje Lietuvos ir Lenkijos politinėje sąjungoje Žečpospolitoje save priminti ir sureikšminti.  Žečpospolitos karaliumi išrinkus Henriką Valua, lietuvių Vilniaus suvažiavimas nusiuntė jam diplomą ir patvirtino jo išrinkimą į sostą Lietuvos vardu. Iš Vilniaus, kaip Lietuvos valstybės centro. Pripažindami Steponą Batorą  karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu lietuviai pasiekė, kad tarp senatorių rezidentų būtų ir Lietuvos senatorių, kad karaliaus dvarai Lietuvoje būtų perduoti Lietuvai, kad Lenkijos senato nutarimai nesiekia Lietuvos teismų jurisdikcijos, kad bendri seimai paeiliui vyktų tai Lenkijos, tai Lietuvos teritorijoje, kad Lietuvos kariuomenės etmonas būtų lietuvis, kad pasienio pilyse kareiviai būtų Lietuvos gyventojai ir kita. Taigi ir Lenkija ir Lietuva po Liublino buvo išsaugoję tiek pat valstybingumo, kiek šiandien jo turi būdamos Europos Sąjungos narėmis. Tą primename norėdami parodyti, kad svetimšaliams lenkams pasidaryti autochtonais etninėse lietuvių žemėse nebuvo nei teisinių, nei ekonominių sąlygų. Tik 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija dviejų valstybių politinę sąjungą Žečpospolitą pabandė paversti nauja vieninga valstybe. Lietuviams, nežiūrint kokia kalba jie bekalbėtų ir kokią padėtį valstybėje beužimtų, pirmą kartą iškilo pasirinkimo būtinybė – pasidaryti lenku, ar likti lietuviu. Tuo, žinoma, pasinaudojo Rusija amžiais siekusi ateiti prie Baltijos jūros. Lenkija tuo metu buvo per daug nusilpusi, kad prarytų tam besipriešinančią ir aktyvios Rusijos „pagalbos“ sulaukusią Lietuvą. Nepadėjo nei konstitucijos išvertimas į lietuvių kalbą, nei atrajotas 1791 m. spalio 22 d. aktas: „Abiejų tautų tarpusavio garantijos“, kuriuo buvo bandyta apraminti lietuvius bent tuo, kad valstybinės įstaigos bus sudaromos po lygiai iš lietuvių ir lenkų. Rusija, pasinaudojo tokia pridususia Žečpospolitos būsena, pasikvietė kaimynus ir lengvu, bet dideliu grobiu pasidalino. Lietuva atiteko Rusijai. Siekdamas apriboti lenkų skverbimąsi į buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, caras be kitų titulų, perėmė ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą tuo pabrėždamas Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos, bei paliko galioti Lietuvos Statutą, draudusį lenkams tai daryti. Taigi, bent iki 1840 metų pakol galiojo Statutas lenkų tautos atstovai įsitvirtinti Lietuvoje negalėjo. Tad šiandien lenkiškai ar panašia į šią kalbą kalbantieji žmonės Lietuvoje atsirado visai ne kaip lenkų tautos dalis ir šiandien skelbtis lenkų tautos autochtonais Lietuvoje neturi juridinio pagrindo.

Kaip klostėsi Lietuvos valstybingumo gaivinimas valdant Rusijos carui? Buvo sukilimai, buvo Napoleono iniciatyva sukurta Lietuvos vyriausybė, parašyta Lietuvos konstitucija, vėl sukilimai, tremtys į Sibirą ir lietuvių kalbos lotyniškomis raidėmis uždraudimas bei „graždankos“ įvedimas. Moksleiviams, bandžiusiems tarpusavyje kalbėtis ne lenkiškai ar rusiškai, ant kaklo buvo kabinamos sunkios ąžuolinės lentos. Ne visi tokius pažeminimus išlaikydavo. Bažnyčiose pamokslai ir išpažinčių klausymas – irgi lenkiškai. Suprantama, kad tokią ąžuolinę lentą ant kaklo panešiojęs mokinukas jau net ir į savo tėvus kreipdavosi lenkiškai.

Aukštesnis Lenkijos civilizacijos lygis mokslo gavusius lietuvius smarkiai polonizavo. Jie rašė ir kalbėjo lenkiškai, bet save vis dar laikė lietuviais. Nuo 19 amžiaus pradžios ir Lietuvoje prasidėjo priešingas procesas. Europa aiškiai virto ne imperijų, o tautų Europa. Lenkiškai kalbančių lietuvių domėjimasis lietuvybe iš romantizmo peraugo į visaapimantį sąjūdį, kurio tikslas – sava nacionalinė valstybė. Ksaveras Bogušas, Teodoras Narbutas, Ignas Onacevičius, Juozapas Jaroševičius, Adomas Horacijus Kirkoras pasidarė polonizacijos užtvara. Tam pritarė Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti atvirai lietuviškai kalbantieji ir rašantieji šviesuoliai, suprasdami ir remdami lenkiškai kalbančių lietuvių siekius. Visi buvo lietuviai, tad ir siekiai buvo bendri. Tai istoriografijoje nenuginčijamos etninių judėjimų tendencijos, garantavusios lietuviško etnopolitinio bei kultūrinio arealo išsaugojimą lietuvių tautos etninėse žemėse- baltų autochtoninėje teritorijoje.

Rašytojas Vladislavas Sirokomlė savo knygoje „Wycieszki po Litwe w promieniach od Wilna“, Wilno, 1857 – 1860 ( Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą) paliko svarbių pastebėjimų. Jis save laikė lietuviu ir tą nurodė savo laiškuose istorikui M. Malinovskiui. Tą matome ir iš apgailestavimo žodžių minėtoje knygoje: „ Lietuvis lietuviškame krašte negalėjau susikalbėti su lietuviu“. Išvažinėjęs visas Vilniaus apylinkes jis rado ten gyvenančius tik lietuvių ir rusinų valstiečius. Aprašydamas lietuvių ir rusinų bruožus jis atskleidė ir vieną iš šio krašto polonizacijos ypatybių: „ Lietuvis ne toks gabus kalboms kaip rusinas, nors abu moka lenkiškai, nes ši kalba yra tarpinė. Mišriose šeimose vyras ir žmona nemokėdami vienas kito kalbos, dažniausiai kalbasi lenkiškai. Tad jaunoji karta lenkėja.“ Suprantama, kad palaidoję savo tėvus  sulenkėjusi karta ir užrašus kapuose užrašė taip, kaip mokėjo, tai yra lenkiškai. Panašūs procesai vyko ir miestuose. Miestą valstybės sostine padaro ne gyventojų tautinė sudėtis ,o tai, kokie klausimai sprendžiami tame mieste.

Vilniuje nuo seniausių laikų iki šių dienų vyko ir vyksta svarbiausi Lietuvos valstybei politiniai įvykiai. Kito tokio miesto Lietuva neturi. Vilnius nebuvo pastatytas ir puoselėjamas lenkų tautos atstovų. Popiežius lenkas, atvykęs į Vilnių priminė lenkiškai kalbantiems, kad jie yra ne lenkų, o lietuvių tautos dalis. Štai ką apie Vilnių 1922 m. pavasarį kalbėjo Lenkijos valstybės vadovas Juzefas Pilsuckis: „ Brangus mylimas Vilniau, tave sostine padarė – reikia tai atvirai pasakyti – ne lenkiška ranka, bet didžios pastangos lietuvių tautos, kada ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos.“ ( Pilsucki J. Pisma-Mowy- Roskazy.- Warszawa, 1933. T. 5- S. 256-258 )

Neapsimetinėkime, 1938-sius metus primenantieji šiandieninės Lenkijos ultimatumai Lietuvai dėl Tautinių mažumų įstatymo yra vis dar ta pati kova dėl Vilniaus, kaip ir dėl Lvovo. Manau, kad šiandieninė Lietuva turi atmesti Lenkijos ultimatumą. Juk pavojinga ir kvaila priiminėti įstatymą dėl Tautinių mažumų, kada tokių Lietuvoje nėra, o yra tik tautinės bendruomenės, kai kurios susijungusios į tautines bendrijas. Papildžius asmens dokumentų išdavimo įstatymus taip, kad antrajame lape ar papildomoje skiltyje galima pavardes ir vardus užrašyti taip, kaip pageidauja pareiškėjas, o toks užrašas yra užrašo lietuviškais rašmenimis atitikmuo – išsisprendžia visi nesutarimai dėl lietuviško raidyno papildymo. Priėmus įstatyminę normą, kad vietovardžiai ir hidronimai skelbiami valstybės patvirtintų standartų lentelėse ir Lietuvoje negali būti verčiami į kitą kalbą – išspręsime ir nelaimingų lentelių ant privačių namų klausimą – rašyk (bet neišversk) nors ir dvidešimčia kalbų.

Nepamirškime tautinių mažumų įstatyminių normų prigimties. Priėmę Lenkijos ultimatumą mes pripažinsime, kad Lietuva turi lenkų tautai priklausančių etninių žemių. Pasekmes nesunku numatyti.

2014 m. sausis 19 d. Klaipėda

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *