Ar giedosime vieną himną ?

Nepergyvenkime, Estija su rytų „savanoriais“ tikrai susidoros pati, ten tam jau pasiruošta iki tiek, kad ir ginklų iš sandėlių prašyti nereiks. Juos turi namuose visi tie, kurie pasiruošę ginti savo šalį. O štai Lietuvoje padėtis visiškai kita. Ramiai laukiama, kada Kremlius „pasiryš nelaukti“. Kas tai, susitarimas ar kažkam nurodymai iš ten? Kur sąlygos šauliams įsigyti liemenes, galimybė susiremontuoti kad ir senus džipus, iš kurių būtų galima šaudyti. O šaulių ginklai? Deja, tas pats ir su mūsų savanoriais. Čia valstybei net jokių lėšų nereikia, žmonės pasiruošę valstybę ginti ir mokytis tą daryti,  bei visa tai daryti savomis lėšomis. Kodėl kliudoma? Pagaliau, kodėl valstybės lygiu niekas garsiai žmonėms neaiškina, kad pasipriešinimas rytų „savanoriams“ yra ir savigyna, ir konstitucinė pareiga, nes šiandien bijomasi, kad užverbuotieji ar iš tokių gavę nurodymus nepradėtų kelti baudžiamųjų bylų. Turime greitai, ne per metus, o per mėnesiais skaičiuojamus terminus pasiekti, kad būtų lyg toje pokario partizanų dainoje, kur du ištrūkę okupantų baudėjai samprotauja: „…tokio krašto nemačiau, kur kiek vienas krūmas šauna, kai tik prieini arčiau“. Štai apie ką iš esmės ir teigia tie JAV veikėjai: ginkitės, tada ir kiti gins.

Istorija moko ir tai, kad NATO yra skirta jos narių gynybai iš išorės. Aštrių tarpusavio nesutarimų buvo ir bus. Prisiminkime Graikijos ir Turkijos konfliktą Kipre. Pagaliau Prancūzija visada buvo akmenuku NATO bate. Ir šiandien iš tenai ar atvykus pas mus aiškinama, kad Kremliaus politika jiems pavojaus nekelia, o Madam nieko prieš savo partneriu turėti, kad ir plėšiką. Taigi, jau čia akivaizdūs nesutarimai, tačiau dėl to NATO sutarties penktasis straipsnis neišnyksta. Istorija mus moko ir primena, kad Europos sąjunga visų pirma ir atsirado, kad vėl nesusipeštų savimylos prancūzai su pragmatikais vokiečiais. Prie šios sutarties tokiais pat tikslais prisijungė ir mažesnieji Europos peštukai, mat laisvas judėjimas, laisva prekyba, žodžiu bendra ekonomika bet kokius vidaus karinius konfliktus padaro labai daug kainuojančiais. Taigi, to daryti tiesiog neapsimoka, kai yra visos galimybės tartis. Po pirmojo Pasaulinio karo Europoje atsirado virš dvidešimt naujų valstybių. Dar nėra nei šimto metų, kaip jos egzistuoja – istorijai, tai menkutis laiko tarpas. Šios valstybės atsirado todėl, kad būtų išvengta didžiųjų valstybių „nurodymų“, kaip tvarkytis mažoms tautoms savo žemėje, dėl ko praeityje buvo daug sukilimų, pučų ar regioninių karinių konfliktų.

Globalizmas, pervažiavęs per Europą, savo pradžioje buvo vienos nacijos noras primesti savo tvarką kitoms. Tai ir švietėjiškas Napaleono globalizmas, didžiojoje Europos dalyje brutaliai įtvirtinęs teisės principą, kad įstatymo galybė glūdi jo aiškume, tai ir bolševikinis Rusijos globalizmas atvirai pamynęs žmogaus teises vienos klasės naudai, tai ir nacistinės Vokietijos globalizmas į aukštybes kėlęs rasės grynumo būtinybę ir t.t. Šiandien Briuselyje nedidelės grupės žmonių, save vadinančių elitu ir jų parankinių klerkų iš esmės slapta projektuojamas europinis globalizmas irgi yra dviejų skirtingo mentaliteto prancūzų ir vokiečių  noras nustatyti savo tvarką visoms kitoms ES narėms. Prisimenu vokiečių pulkininko karo metų memuarus, kur jis aprašo, kaip dar karui neprasidėjus trys draugai, jis – vokietis, anglų lordas ir prancūzų grafas žingsniavo Londono parko alėja. Anglas lyg niekur nieko padavė ranką parkritusiam valkatai ir mandagiai padrąsinęs nužingsniavo toliau. Prancūzas nudavė to nepastebėjęs, o jis, vokietis, susimastė, kad  taip būtų pasielgęs, jeigu būtų  pamatę kiti ir jis už tai būtų pagirtas. Babilono bokštas ne be reikalo Dievo buvo sugriautas. Geografinė šalies padėtis, kita kalba, kiti papročiai suformuoja kitokį žmogų ir kitokią tautą. Argi šių dienų įvykiai Anglijoje ir kitur nerodo, kad Europos tautos dar nepasiruošę giedoti vieno himno ir kuo daugiau iš Briuselio kils raginimų atsisakyti savų himnų, tuo labiau Europa eižės. Dar ne laikas, dar labai anksti. Galų gale, vieni plėšikų bijo, kitiems plėšikai prie širdies.

D. Britanijos žmonės pasakė tokiam Briuselio klerkų siūlomam globalizmui – ne. Atrodo, kas čia tokio – tai tik gairės jų valdantiesiems. O kaip sukruto atsikratyti anglais prancūzai su vokiečiais! Girdi, greičiau lauk net iš Europos parlamento, greitai greitai, marš…  Betgi britai juk turi savo tradicijas ir tvarką kaip elgtis tokiais atvejais, atsiradusią beveik per tūkstantį metų parlamentarizmo. O kiek klyksmo dėl Lenkijos vadovų vykdomos politikos, norint, kad demokratija šioje šalyje nebūtų grupelės teisėjų pakeista į teismokratiją.  Kitaip sakant, kaip drįsta Lenkija savo valstybėje turėti lenkišką tvarką? Pagaliau, argi tikslai, kuriems pasiekti buvo sukurta Europos Sąjunga, reikalauja paversti šią sąjungą viena valstybe? Ne! Antraip pjaunama Pasaulio medžio šaka ant kurios sėdime.

Anglai patys sako,  kad niekur iš Europos nedings. Galimai atsiras ir naujų darinių, pavyzdžiui Britanijos ir Skandobaltų blokas kartu su Kanada. Tai panašaus mentaliteto kraštai. O Rusijos siekis užvaldyti ir Šiaurės ašigalį tik stiprėja.

 

 

Idėjų beieškant

Taigi, stambios korporacijos, valdančios didžiuosius verslo, prekybos ar bankų tinklus, bando nuraminti visuomenę bręstant dar vienai industrinei revoliucijai. Masto ekonomika jau dabar rodo savo „dantis“.  Kur bebūtum – Austrijoje ar Australijoje, Meksikoje ar Lietuvoje – visur rasi tas pačias prekes, pavyzdžiui dantų pastą, kvepalus, automobilius, žaislus, drabužius ir kitas prekes, o ir kainos visur įtartinai vienodai aukštos. Visa tai reiškia, kad masto ekonomika nemažina prekių kainų, o atvirkščiai – jas didina! Seka logiška išvada – stambiosios korporacijos turi tokius didelius pelnus, kad galėtų išlaikyti milijonines bedarbių armijas. O industrijos revoliucija iš tiesų vyksta. Prieš kelis metus buvo skelbiama, kad jau prasidėjo informacinių-skaitmeninių sistemų taikymo industrijoje bumas (trečioji industrinė revoliucija), o dabar jau skelbiama apie naują protrūkį –  skaitmeninių industrinių sistemų tinklus.

Kita vertus, užsitęsusi ekonominė stagnacija ekonomistus ir futurologus skatina ieškoti naujų ekonomikos raidos kelių ar idėjų. Situacija vertinama labai įvairiai. Vieni mano, kad išaugęs neįsivaizduojamai didelis gaunamų pajamų skirtumas tarp dirbančių įprastus ar truputį sudėtingesnius darbus naujųjų technologijų automatizuotose gamyklose, su darbdavių ir įmonių savininkų gaunamomis pajamomis yra šalių ekonomikos lėtėjimo priežastis, nes tik sąlyginai nedidelius atlyginimus gaunantieji apsiperka vidaus rinkoje, moka valstybei mokesčius. Tuo tarpu, pasakiškas pajamas gaunantieji menedžeriai ir stambių korporacijų savininkai, išlaidauja nusipirkdami kelias jachtas ar nekilnojamą turtą šiltuose kraštuose, o dažniausiai spekuliuoja biržose – tokiu atveju pinigai „daro“ pinigus, o ne prekes ar paslaugas. Pinigus kiša į įvairias ofšorines zonas, tuo galutinai vengdami mokėti savo šaliai privalomus mokesčius, arba sudaro paskolų paketus ir skolina pinigus arti bankroto esančioms valstybėms. Galop, stambiosios tarptautinės verslo korporacijos naudoja ne pasenusias „laisvosios rinkos“ dogmas, o gerai veikiančius svertus, pagrįstus spaudimais nacionalinėms vyriausybėms ir tik stiprios, nepažeistos korupcija vyriausybės vis dar sugeba atsilaikyti prieš stambių korporacijų spaudimus.

Skatinant vidinio vartojimo didėjimą, vietoje atlyginimo didinimo pasidalijant pelnus, siūloma įstatymine tvarka (paklūstant korporacijų valiai?) didinti privalomą neapmokestinamą minimalų atlyginimą. Tačiau beatodairiškai didinant tik minimalų atlyginimą gali atsitikti taip, kad atsiras dvi dirbančiųjų kategorijos. Viena kategorija gaus fiksuotą atlyginimą, o kita, ypač maža kategorija – pasiims didžiumos darbuotojų sukurtą pridėtinę vertę. Čia vėl galima prisiminti pernykštį pokalbį lėktuve – jau realiai pradedama siūlyti mokėti kažkokią sumą net ir žmonėms, kurie dėl kažkokių priežasčių iš vis nedirba. O Šveicarija galop nuėjo dar toliau – šių metų birželio 5 dieną surengė referendumą, kuriuo buvo norima įtvirtinti bazinę išmoką visiems Šveicarijos piliečiams. Gaudami dotacijas pastarieji turėtų jas išleis vidaus rinkoje ir taip skatinti ekonomiką. Visgi, apie 70 proc. tos šalies piliečių pasisakė prieš tokią sistemą. Argumentai „prieš“ buvo du. Pirma, taikant tokią sistemą vis daugiau žmonių nenorės nieko dirbti, o tik reikalauti vis didesnių išmokų. Antra – nebuvo aišku, kas padengs taip vadinamos „piliečių bazinės išmokos“ išlaidas, juolab, kad stambiosios korporacijos apie papildomas įmokas valstybės biudžetui dar nenori kalbėti.

Deja, besiplėtojant „industrinėms revoliucijoms“ visai tikėtina, kad prie bazinių išmokų, ar vienodo atlyginimo bus dar ne kartą sugrįžtama. Atsiras problemų, kaip demokratijos sąlygomis tai atlikti, nes parlamentus galimai užpildys populistai, žadantys dar daugiau „dykų“ pinigų ar net atsisakyti „nereikalingų“ išlaidų gynybai ar saugumui, o pinigus leisti „duonai ir žaidimams“. Bet tai istorijoje jau girdėta ir matyta – tai kažkas panašaus į senovės Romos plebėjus ir patricijus. Deja, nenorinčių dirbti išlaikytinių jau ir dabar turi beveik visos ES šalys. Čia dar ir arabiškai rytietiškų pasakų skleidimas, kad Europa yra ta vieta, kur galima oriai gyventi nieko nedirbant.

Vis tik, yra ir rimtesnių pasiūlymų – tai žiedinės arba ciklinės ekonomikos diegimas, tai yra skatinimas vystyti tokį gamybos ciklą,  kai naudojant minimalų energijos kiekį bei tą pačią energiją gaunant  iš atsinaujinančių šaltinių, kuriamas ir gaminamas su minimaliomis gamybos atliekomis bei maksimaliai panaudojantis antrines žaliavas ilgalaikio vartojimo produktas.

Siūlymas diegti žiedinę ekonomiką atsirado dėl to, kad daugumai gaminamų prekių ar gaminių masiškai taikomas „suplanuoto senėjimo“ principas, tai yra prekė ar gaminys, įrankis, net automobilis „sumanių“ inžinierių dėka nustoja funkcionuoti po tam tikros ridos, ciklų skaičiaus ar užprogramuotų dienų skaičiaus ir yra nepataisomas.  Tikslas – kad kuo dažniau ir kuo daugiau prekių būtų perkama. Svarbu patekti į pasaulinius prekybos tinklus, toliau pasiekti masto ekonomiką ir galutiniame variante, kaip jau minėjau,  leidžiančią laikyti aukštas pardavimo kainas.

Ilgalaikio naudojimo prekės – ekonomikos katastrofa, taip pasakytų bet kuris ekonomistas, tačiau yra ir kitaip manančių. Prekė ar gaminys, kurio gyvavimo laiką galima pratęsti jį remontuojant, taupo energetikos resursus, mažina gamtos taršą, sukuria daug smulkiojo verslo darbo vietų. Bet taip prasideda centralizuotų prekybos tinklų griovimas – vėl pasakys dažnas ekonomistas!  Tačiau ir čia jau yra  naujoviškai mąstančių. Turime gerų pavyzdžių – Prancūzijoje nuo 2015 metų galioja sankcijos (bauda iki 300 tūkst. € arba kalėjimas iki 2 metų) gamintojams ir prekybininkams, kurie sąmoningai naudoja „suplanuoto senėjimo“ technologijas. Be to, nuo minėtos datos gamintojai, tarpininkai ar prekybininkai privalo  ne tik nurodyti numatomą gaminio tarnavimo trukmę, bet ir nurodyti kiek laiko ir kur bus galima gauti atsarginių dalių gaminiui ar įrenginiui sugedus.

Gamink tiek kiek reikia, vartok irgi tiek kiek reikia. Tą pirmiausiai suprato gamtosaugininkai ir … energetikai. Decentralizacija energetikos srityje jau įgauna pagreitį ir naujosios energijos gamybos įmonės įrengiamos šalia vartotojų, o tokiai sistemai vystytis padeda naujas požiūris į klimato kaitos mažinimo būtinybę bei atsinaujinančios energetikos galimybių didėjimas.  

Stebint vakarų Europos valstybių, neturėjusių sovietinės patirties, prekybos struktūrą akivaizdžiai matosi smulkiojo verslo gausa, arba taikant ekonominius terminus – prekyba vyksta „ne tinkle“ (angl. off grid), o „gamybininkas-vartotojas“, arba „gamybininkas-smulkus  prekybininkas-vartotojas“ principu. Tai ypač ryškiai matosi žemės ūkio produkcijos realizavimo atvejais.  Pavyzdžiui, Prancūzijos provincijoje gausu vyndarių, kurie savo produkciją realizuoja patys arba pasitelkdami artimiausius restoranėlius ar parduotuvėles, tuo padarydami savo gaminius išskirtiniais, kuriuos galima įsigyti tik tame regione. Panaši situacija yra ir su ispanišku vynu ar kumpiais, kurie kiekviename miestelyje vis kitokio išskirtinio skonio ir mėgėjai turi vykti ten, kur jie vieniems ar kitiems vartotojams yra priimtini pagal skonio, kokybės ar kainos lygį. Taip atsiranda net vietinio kulinarinio ar pažintinio turizmo poreikis. Taigi, pasirodo decentralizacija prekybos sferoje taip pat jau egzistuoja ir net skatinama valstybės lygiu taikant mokestines lengvatas. Tuo tarpu Lietuvoje mes matome vis didėjančius prekybos tinklus (statome ne gamyklas, o dideles parduotuves) ir sutartinai didėjančias juose kainas bei bedantę Konkurencijos tarnybą.

Kita vertus, pas mus taip pat vyksta „kulinarinis“ turizmas – savaitgaliais važiuojame į Lenkiją, bet apsiperkame vėl tinkluose. Daug diskusijų šia tema vyksta ir viešoje erdvėje – ten pigu, nes mažesnis PVM, ten masto ekonomika, reikia ir pas mus mažinti mokesčius, o dar ir rinkimai artėja, tad bus dar daugiau, ko gero, populistinių siūlymų. Pamirštama, kad aukštesnės kainos prekybos tinkluose Lietuvoje yra ir dėl to, kad pas mus neveikia socialiai atsakingo verslo modelis, dar taip neseniai propaguotas Investuotojų Forumo ir kitų verslo asociacijų. Tuo tarpu Lenkijos maisto produktų, o ir kitų gaminių pigumas iš esmės atsirado dėl didesnės valstybinės priežiūros ir … dėl nuvertinto zloto. Tačiau zlotas nėra pasaulinė valiuta, todėl ilgalaikėje perspektyvoje tai atsilieps ir šalies piliečių gerovei (kaip keliauti svetur su nuvertėjusia valiuta – gali pasiguosti rusai)  ir šiuo metu vėl laimi tinklų valdytojai.

Taigi, realią konkurenciją didiesiems tinklams turėtų (galėtų) sudaryti prekyba mažose parduotuvėlėse, prekiaujančiose vietine produkcija ar tiesiog turguose. Belieka pasistengti, kad kasos čekiuką atsiskaitant duotų visi prekiautojai – deja, čia priežiūra vėl yra sumažėjusi. Sutvarkius tai, galima būtų pagalvoti ir apie mokestines lengvatas šiam sektoriui ir apie mokesčių didinimą didiesiems prekybos tinklams – taip mes susigrąžintume smulkųjį verslą.

Po truputį atsiranda dar viena veiklos rūšis – prekių, paslaugų, net elektros energijos mainai. Čia taip pat padeda informacinių technologijų vystymasis ir šią sritį taip pat turėtų valdžia palaikyti. Tai pavėžėjimo, laikino apgyvendinimo, daiktų, įrengimų nuoma. Čia taip pat smulkiojo verslo plėtros sfera. Čia ir verslo decentralizavimo sfera. Tai gal ir eikime šia linkme?

 

Gadinimai

Derindami konstitucines nuostatas ir rašydami Konstitucijos tekstą tam, kad jis būtų pateiktas Tautai priimti,  pateikėme nemažai kompromisinių tekstų. Tą lėmė ne tik patinė situacija Atkuriamajame Seime, bet ir tai, kad kartu su Konstitucija turėjo būti paruoštas ir Seimo bei Prezidento rinkimų įstatymas. Tai buvo tiek pat sunkaus darbo ir politinės valios reikalaujantis kūrinys, kaip ir pati Konstitucija. Kitaip tariant abu rezultatai buvo konstitutyviniai,  t. y. neparašius ir nesuderinus vieno teksto, kitas praranda prasmę nors ir kaip gerai būtų darbas padarytas.

Rašant ir derinant Konstitucijos 55-tąjį straipsnį – vieningos nuomonės nepriėjome. Vieni siūlė, kad Seimas būtų renkamas vienmandatinėse apygardose, kiti , kad pagal partijų sąrašus. Teko eiti pas deputatus Juozą Karvelį ir Joną Tamulį, faktiškai vadovavusius rinkimų įstatymo rašymui, ir derinti. Buvo sutarta, kad šį kartą pusė Seimo narių bus išrinkta pagal partinius sąrašus, o kita – vienmandatinėse apygardose. Visgi visi gerai supratome, kad tokia mišri rinkimų sistema nėra demokratinė, nes sukuria nelygią išrinktųjų  padėtį prieš rinkėjus, o ir patys rinkėjai, rinkdami Seimo nariais žmones, faktiškai savo valią išreiškia kaip simpatijas vienai ar kitai politinei organizacijai. Supratome, kad tokia sistema iš esmės nėra nei lygi, nei visuotinė, nei tiesioginė, todėl bendru sutarimu nutarėme, kad naujai išrinktas Seimas ją pataisys iki 1993 metų spalio 25 d. paprasta tvarka, t. y. kitokia, negu Konstitucijai keisti nustatyta tvarka . Vėliau prie šio straipsnio atsirado ir daugiau tokių, dėl kurių susitarti nepavyko. Jiems irgi buvo pritaikyta  ta pati nuostata, kad tie straipsniai ar atskiros jų dalys gali būti pakeista paprasta 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.

Taip atsirado Konstitucijos 153 straipsnis. Toks tad buvo didysis kompromisas, bet jis leido paleisti Atkuriamąjį Seimą , išrinkti jau nepriklausomybės sąlygomis ir Seimą ir Prezidentą. Tą rašau todėl, kad tik suderinus Konstitucijos 153 straipsnio formuluotę, buvo galima 55 straipsnyje įtvirtinti visuotinę, lygią, tiesioginę ir slaptą rinkimų teisęs būtinybę. Nuoširdžiai manėme, kad naujai išrinktas Seimas visų pirma imsis rinkimų įstatymo pakeitimų, arba tiesiog Konstitucijoje nurodys, kokia rinkimų sistema – proporcinė ar mažoritarinė yra Lietuvoje. Deja, Seimo nariais be didelių pastangų tapę per partinius sąrašus, nutarė, kad tokią privilegiją reikia išsaugoti, kitiems gi kovojusiems vienmandatinėse apygardose nebuvo jokių šansų net visiems sutartinai sudaryti 3/5 visų Seimo narių. Taip buvo žengtas pirmas korupcijos, kaip Konstitucijos 55 straipsnyje numatytos rinkimų tvarkos, gadinimas (lot. corrumpere – papirkimas, bet corruptio – gadinimas). Atsirado privilegijuotųjų Seime luomas – išrinktieji pagal partinius sąrašus Seimo nariai ir partinis egoizmas pasidarė norma.

Po to buvo žengiami ir kiti žingsniai. Nors Konstitucijoje aiškiai numatyta Vyriausybės formavimo tvarka, ji praktikoje taip pat pavirto korupcine. Mat susirinkę partijų privilegijuotieji pasirašo iš esmės korupcinį susitarimą, kokiai koalicinei partijai pagal galių ar ministerijų kontroliuojamų piniginių lėšų dydį bus paskirstos ministerijos. O juk Konstitucija numato, kad ministru gali būti Seimo narys, bet gali būti ir kitas žmogus. Konstitucija numato, kad Ministras pirmininkas kartu su Prezidentu (mat skiria tai Prezidentas) formuoja ministrų kabinetą, o Prezidentas atleidžia ministrą tik Ministrui pirmininkui paprašius – tokios tvarkos nepaisoma ir partinis egoizmas, įformintas korupcinėmis sutartimis, tampa aukščiau konstitucinės tvarkos ir valstybės interesų.

Tad ko norėti, kad teismai neišteisintų, kada išteisinti negalima, prokurorai nenutrauktų ikiteisminio persekiojimo, kada nutraukti negalima, saugumo darbuotojai nevaikštinėtų susikišę rankas į kišenes, kada reikia čiupt už sprando, o susireikšminę teisės departamentų amatininkai netrukdytų priiminėti vienos ar kitos prabos teisės aktų, kada juos priimti būtina?

Tokių dalykų nėra kitose buvusiose SSRS okupuotose Baltijos valstybėse , todėl mes dar ne turtingųjų klubo nariai ir vis su didesniu pagreičiu atsiliekame nuo jų. Tokia konstitucinės tvarkos gadinimo praktika leidžia įsiskverbti bet kur ir bet kam. Artėja rinkimai. O juk pas mus įmanoma „nupirkti balsus“ net ir iš kalinčių žmonių, pažadant, kad jie nebus mušami, o o tokia veikla teismų nėra pripažįstama nusikalstama veika.

Seimo nariai turėtų žinoti, kad žmonės nori permainų visose srityse, kad žmonės nenori , jog jų valia būtų iškreipiama per rinkimus. O juk užtenka įstatymu nustatyti, kad rinkimuose dalyvaujanti partija kiekvienoje apygardoje gali iškelti ne daugiau dviejų kandidatų, tuomet kiekvienas save iškėlęs kandidatas rungsis lygiai su kitais, o rinkimus laimės du apygardoje daugiausia surinkę balsų – taip viskas išsisprendžia per vieną rinkimų turą. Atpinga rinkimų išlaidos, rinkimų sistema tampa visiems suprantama. Toks pasiūlymas buvo svarstytas ir rašant Konstituciją. Galimi ir kiti variantai, bet esama padėtis jau tampa nepakenčiama.

 

 

Klimato kaitos mažinimo kelias

Praėjusių metų pabaiga buvo pažymėta svarbiu įvykiu. Jungtinių Tautų organizuotoje klimato kaitos konferencijoje gruodžio viduryje Paryžiuje 195 valstybės (tame tarpe ir Lietuva) susitarė vykdyti vieną iš ambicingiausių projektų žmonijos istorijoje – stabdyti planetos klimato kaitą, mažinant anglies dvideginio ir kitų dujų emisijas, sukeliančias šiltnamio efektą. Sutarta, kad susitarimą pasirašiusios valstybės iki 2020 m. turi atlikti visus paruošiamuosius darbus,  o iki 2022 m. pabaigos turi būti pradėti vykdyti kiekvienos valstybės konkretūs klimato kaitos mažinimo planai. Jų vykdymą nuo 2023 m. prižiūrės tam tikslui sukurti JT padaliniai.

Pagrindiniai CO2 išmetimai į atmosferą vyksta energetikos įmonėse, naudojančiose iškastinį kurą, todėl svarbu aktyvinti atsinaujinančios energetikos vystymą, jos naudojimą tiek buityje, tiek ir pramonėje. Labai svarbiu prioritetu tampa ir žiedinės ekonomikos diegimas visose verslo srityse, tai yra – būtinybė vystyti tokį gamybos ciklą,  kai naudojant minimalų energijos kiekį bei tą pačią energiją gaunant  iš atsinaujinančių šaltinių, kuriamas ir gaminamas su minimaliomis gamybos atliekomis bei maksimaliai panaudojantis antrines žaliavas ilgalaikio vartojimo produktas. Žiedinė ekonomika negalima be inovacijų diegimo, tad mokslo ir verslo sinergija čia yra būtina.

Mūsų vyriausybė jau yra įpareigojusi Energetikos ir Aplinkos ministerijas iki 2019 m. paruošti Klimato kaitos mažinimo planą, tačiau keista, kad tik dvi ministerijos įpareigotos ruošti tokį svarbų dokumentą. Manau, kad viską pradėti reikėtų nuo Švietimo ministerijos. Nedelsiant į mokymo planus turi būti įtraukta klimato kaitos problematika ir kaitos mažinimo būdai. Turi būti aiškinama, kas konkrečiai kiekviename mieste, gyvenvietėje ar kaime yra potencialūs klimato kaitos sukėlėjai (gamtos teršėjai), ką galima padaryti stabdant klimato kaitą. Kiekviena šeima, šildydama savo būstą, naudodama vandenį, pasirinkdama ir ruošdama maistą, rūšiuodama šiukšles ir atliekas taip pat gali prisidėti prie CO2 mažinimo. Lai šias idėjas į šeimas atneša moksleiviai. Jaunimas greitai perima iniciatyvas – prisiminkime praeitų metų tautinių juostelių pynimo vajų. O čia būtų dar prasmingiau – aptarti, suskaičiuoti ir įgyvendinti, keliomis tonomis galima būtų sumažinti CO2 emisiją jūsų miestelyje, panaudojant minimalias priemones ir įtraukiant vietos verslą bei vietos bendruomenę.

Ruošiant Klimato kaitos mažinimo planą Ūkio ministerija taip pat turėtų prisiimti nemažai pareigų.  Atsinaujinančios energetikos įrangos gamyba, jos optimizavimas – vienas iš pirmųjų prioritetų, taip kaip ir žaliųjų darbo vietų kūrimo skatinimas tiek finansine parama, tiek teisiniu reguliavimu. Kas yra žaliosios darbo vietos? Norint naudoti biokurą, atsiranda daug darbų – reikia paruošti kuro skiedras, šiaudų granules, jas transportuoti į vartojimo vietas, o tai jau darbo vietos – žaliosios darbo vietos. Žaliosios darbo vietos sukuria taip vadinamą plėtros efektą, pavyzdžiui, naudojant tą patį biokurą reikalingas ir projektuotojų indėlis – projektuoti įrenginius, toliau reikia pagaminti suprojektuotus įrenginius, pritaikytus to kuro naudojimui, taip pat reikia ruošti specialistus, mokančius eksploatuoti minėtus įrengimus, pastatyti jėgaines ir t.t. Tačiau biokuras yra ne vien tik medienos skiedros ar šiaudai – tai ir biodegalai, biodujos, o ir čia pradeda veikti minėtas plėtros efektas – atsiranda naujos žaliosios darbo vietos. Tokiu pačiu principu žaliosios darbo vietos atsiranda kuriant, įrenginėjant ar eksploatuojant vėjo, saulės ar vandens jėgaines.

Akivaizdu, kad Lietuva neturi išradinėti dviračio, kuriant saulės ar vėjo elektrines, tačiau čia jau dabar matome svarų mūsų verslo indėlį – Lietuvoje jau gaminama nemažai komponentų vėjo jėgainėms,  įvairios paskirties saulės moduliai, kuriuos, gal ir nedrąsiai, bet jau po truputį pradeda naudoti mūsų architektai tiek kaip eksterjero elementus, tiek kaip ir žaliojo namo (tausojančio energiją) būtinąją atributiką. Verslininkus ir mokslininkus reikėtų skatinti kurti atsinaujinančios energetikos įrenginių komplektus, tinkančius sodybai, namui ar net butui, daugiabučiams pastatams ar net jų kvartalams, fermoms, įstaigoms ir t.t. Tai spartintų atsinaujinančios energetikos plitimą.

Naudoti atsinaujinančią energetiką namų ūkiuose ir daugiabučiuose skatintų ir  tipiniai sprendiniai  ­– tipiniai renovavimo projektai, tipiniai atsinaujinančios energetikos panaudojimo projektai. Pastarieji turėtų  tapti privalomais dieginiais tiek renovuojant, tiek statant naujus namus. Mes jau pereiname prie Aplinkos ministerijos kompetencijų.

Čia reikėtų aptarti vieną įdomią detalę. Europos Sąjungos (ES) direktyvos reikalauja, kad nuo 2016 m. visi statomi nauji namai būtų ne mažesnės nei A energinio naudingumo klasės, tai yra pastatai turi iš esmės naudoti žymiai mažiau energijos ir visi statybų leidimai nuo 2016 m. turi būti išduodami tik A energinio naudingumo pastatų statybai, o nuo 2020 m. turi negalioti iki 2016 m. išduoti leidimai statyti B ar žemesnės klasės pastatus. Kai visas pasaulis džiaugėsi susitarimu dėl klimato kaitos mažinimo, mūsų Aplinkos ministerija paskelbė išsiderėjusi pereinamąjį laikotarpį – minėti reikalavimai pradės veikti tik nuo šių metų lapkričio mėnesio. Taigi Lietuva savotiškai pasižymėjo, atitolindama klimato kaitos mažinimo proceso pradžią. „Kiekvienos šalies situacija yra skirtinga, todėl įgyvendinant ES reikalavimus būtina kiekvienu atveju atsižvelgti į gyventojų interesus ir juos ginti“, – ministerijos pranešime cituojamas aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Tačiau direktyvos galiojimo atidėjimas, ko gero,  yra ne gyventojų, o statybų vystytojų  interesų tenkinimas – matomai iki šių metų lapkričio dar bus galima gauti leidimus statyti žemesnės energinės klasės namus, kurių statyba yra gerokai pigesnė. Čia galima įžiūrėti net ir korupcijos šešėlio elementų.

Kita vertus, Aplinkos ministerija, pasinaudodama Ignalinos savivaldybėje išbandytu nauju renovuojamų pastatų finansavimo modeliu, 2015 m. sudarė galimybę renovuoti beveik 700 daugiabučių. Tačiau tai tik pradžia, nes iki šių metų pradžios iš viso yra renovuota tik apie 10 proc. mūsų šalyje esančių daugiabučių, tad darbų nusimato daug. Analizuojant paeitų metų renovavimo rezultatus, išryškėjo ir naujos problemos – pradėjo trūkti statybininkų, galinčių kokybiškai atlikti renovavimo darbus, ne visada sklandžiai vyko finansavimas, minimaliai buvo diegiama atsinaujinančios energetikos įranga. Pamažu ryškėja ir seniai prognozuotas konfliktas – kruopščiai renovuoti pastatai net iki 50 proc. mažiau naudoja energijos, o įdiegus atsinaujinančios energetikos elementus šilumos suvartojimas dar labiau sumažėja. Tuo tarpu šilumą centralizuotai tiekiančioms įmonėms, sumažėjus šilumos tiekimams, didėja šilumos transportavimo ir gamybos kaštai. Ši problema tik aštrės, kai masiškai pradėsime statyti A energinio naudingumo pastatus, ar net A +++  energinio naudingumo pastatus (žaliuosius namus). Energetikos centralizacija, ar decentralizacija – kas nugalės? Kalbant apie centralizuotą šilumos tiekimą, turimą infrastruktūrą matomai dar kurį laiką galėsime naudoti, tačiau ateityje gali atsirasti problemų. Diskutuojant apie šilumos tiekimo trasų, o taip pat dujų, ar net elektros tinklų išlaikymo būtinybę ateityje, matomai reikės keisti visą kainodarą, ko gero, visa tai priskiriant prie socialinių poreikių, kuriuos jau tenkiname prižiūrėdami miestų gatves ar įvairius kelius.   Šios problemos sprendimas taip pat turi būti aptartas ruošiant Klimato kaitos mažinimo planą.

Tuo tarpu žalieji pastatai jau statomi. Man teko asmeniškai lankytis viename tokių pastatų, Talino centre stovinčiame įspūdingame verslo centre NAVIGATOR. Paklausus apie šio pastato privalumus, išgirdau netikėtą atsakymą – čia gali nuomotis biurus tik prestižinės, turinčios gerus finansinius rodiklius firmos. Priežastis – aukštos nuomos kainos, kuriomis stengiamasi padengti visų alternatyvių energetinių įrengimų išlaidas. Pastate tikrai panaudota visi žinomi atsinaujinančios energetikos sprendimai, surenkamas ir panaudojamas net lietus vanduo. Toks pastatas – puiki galimybė išbandyti viename objekte įvairias energiją taupančias sistemas, alternatyvios energetikos generavimą, ryšį su centralizuotais energijos tinklais, statybinius sprendimus panaudojant naujas medžiagas, turinčias aukštas termoizoliacines savybes,  ar net statinių vadybos naujoves. Yra sukurta ir tobulinama žaliųjų pastatų sertifikavimo sistema. Tokių žaliųjų pastatų statymo išlaidos po truputį pinga. Suomijoje šiuo metu statomi net 79 žalieji pastatai, Estijoje – 4, o Latvijoje ir Lietuvoje – po vieną žaliąjį pastatą. Taigi, atsiradus patirčiai, žalieji pastatai pigs ir plėsis jų panaudojimo ratas.

Tačiau yra ir kitokių sprendimų. Kai kurios šalys, norėdamos įgauti patirties taikant atsinaujinančią energetiką, eksperimentuoja „iš kito galo“. Tam panaudojami socialiniai būstai, kuriuose ir įrengiama visa galima alternatyvioji energetika. Vietoje pašalpų tų būstų gyventojai mažiau moka už karštą vandenį ar elektrą, tuo tarpu tinklo operatoriai ne tik kad gali eksperimentuoti, kaip geriau sutvarkyti elektros mainų sistemą, bet ir gauna naudos surinkdami perteklinę elektrą. Prisiminus, kiek Socialinių reikalų ministerija praeitais metais grąžino nepanaudotų lėšų, arba kiek pašalpų tiesiog prageriama, aptartą praktiką tikrai reiktų įtraukti į Klimato kaitos mažinimo  planą.

Pateikta problematika rodo, kad ruošiant Lietuvos Klimato kaito mažinimo planą praktiškai turi dalyvauti visos mūsų šalies ministerijos. Negali likti nuošalėje ir nei viena partija, visuomeninės asociacijos. Kita vertus, reikia kruopščiai sumodeliuoti iškastinio kuro vartojimo mažinimą taip, kad perėjimas prie atsinaujinančios energetikos sutaptų su naujų žaliųjų darbo vietų kūrimu, kurias galėtų užimti su iškastiniu kuru dirbę energetikos darbuotojai.

Pasidairykime kaip reikalai klostosi  tradicinėje – iškastinio kuro energetikoje. Apie dujų ir naftos kainų kritimo priežastis yra pateikta daug aiškinimų ir vienas iš jų – spartus atsinaujinančios energetikos technologijų tobulėjimas ir atsinaujinančios energetikos priemonių pigimas. Dar viena priežastis – JAV prasidėjęs skalūninių dujų ir skalūninės naftos išteklių panaudojimas (taip pat taikant naujas technologijas) bei leidimas šiuos išteklius eksportuoti į bet kurią pasaulio vietą. Pirmieji tanklaiviai jau pajudėjo. Pagal JAV mokslininkų ir ekonomistų prognozes skalūninių dujų ir naftos ištekliai yra „neišsenkami“, tad bet kuriai šaliai pradėjus mažinti išgaunamos naftos ar dujų apimtis arba pradėjus jų kainą, JAV verslininkai per du-tris mėnesius galės paleisti jau išžvalgytus skalūninių dujų ar naftos telkinius, kurie vėl neleis kilti šių produktų kainoms. Kita vertus, atsinaujinančios energetikos tobulėjimas ir pigimas leidžia netaupyti minėtų iškastinio kuro resursų, nes gali būti, kad dėl masinės klimato kaitos mažinimo iniciatyvų plėtros ir galimybės apsirūpinti energetikos resursais vietoje, iškastinis kuras iš vis taps nepopuliarus, o jo išgavimo plėtros projektai, pavyzdžiui Arkties regione (Rusijos svajonė), taps labai panašiais projektais į tuos, kai buvo bandoma Sibiro upes  nukreipti tekėti į priešingą pusę.

Visgi iškastinis kuras bus dar kurį laiką naudojamas, tačiau jis negalės būti politinio spaudimo įrankiu. Šiuo požiūriu beveik jau galima teigti – „korta mušta“! Tačiau turime dar vieną energetikos sritį, kur naudojamas iškastinis kuras ir kurį panaudojus, jį vėl reikia užkasti. Pasaulis dar nežino, kaip pastarąjį nukenksminti. Taip, kalbame apie branduolinę energetiką ir, deja, politinio spaudimo aspektų šioje srityje vis dar apstu. Vien Rusija siūlosi statyti branduolines jėgaines Indijoje, Irane, Turkijoje, Vengrijoje, net ir Suomijoje, tikėdamasi išlaikyti savo politinę įtaką minėtose šalyse, o Astravo AE statyba Baltarusijoje – akivaizdus politinio spaudimo, provokavimo ar net tautų kiršinimo pavyzdys. Neseniai Lietuvoje lankęsis prof. Bulat Nigmatulinas,  1998-2002 m.  buvęs Rusijos Federacijos atominės energetikos viceministru, atvirai pareiškė, kad Astravo AE Baltarusijai nereikalinga, nes jos pagaminta elektra bus nekonkurencinė net Rusijoje, be to Rusija šiaurės vakarų regione turi naujai įrengtų ir stovinčių jėgainių, galinčių pagaminti per metus net 15 GWh elektros energijos, taigi, net jeigu Astravo AE pardavinės elektrą savikaina, tai sudarys konkurenciją  Rusijos jėgainėms. Be to, profesoriaus nuomone, Baltarusija tiesiog nepajėgi tokios jėgainės statybą finansuoti, tad Rusija ją tiesiog turės padovanoti „broliškai tautai“. Nors B. Nigmatulino nuomone minėta jėgainė turėtų būti saugi, vis tik Baltarusijos opozicijos atstovai teigia, kad esant nepakankamai kontrolei, Astravo AE statybų aikštelėse tiesiog vagiamas betonas, metalo strypai ir viskas, kas yra nepakankamai saugoma. Tuo pačiu metu Baltarusijos prezidentas tvirtina, kad Astravo AE bus greičiausiai pastatyta ir pigiausia branduolinė jėgainė! Čia dar vienas pretekstas nerimauti dėl eksperimentinės branduolinės patikimumo. Kita vertus, Baltarusijos Astravo rajono administracija džiaugiasi, kad daugybė užsienio kompanijų dirba ir sumoka rajono biudžetui didelius mokesčius. Įdomu, kiek tarp tų užsienio kompanijų yra lietuviškos kilmės „atsakingo verslo“ įmonių?

Prof. B. Nigmatulinas taip pat teigė, kad yra pasaulyje pavyzdžių, kai branduolinės jėgainės stovi arti didelių miestų, tačiau jis negalėjo pateikti pavyzdžių, kai branduolinės jėgainės būtų eksploatuojamos šalia kitų valstybių tankiai gyvenamų rajonų, nesuderinus su kaimynine valstybe ar jai prieštaraujant. Priešingai, yra pavyzdžių, kai tokių jėgainių statybos buvo sustabdytos. Pavyzdžiui – Švedija sustabdė jėgainės statybą netoli Danijos, po pastarosios protestų, taip pat bręsta Vokietijos ir Prancūzijos konfliktas dėl šalia Vokietijos pasienio prastai prižiūrimos Prancūzų AE.  

Vis tik kodėl Astravo AE yra statoma? Kodėl Rusija investuoja lėšas į ekonomiškai neatsiperkantį objektą? Akivaizdu, kad Lietuvai ir aplinkinėms šalims, įskaitant ir Baltarusiją, minėtoji jėgainė sukels daug rūpesčių. Visos  įvykusios branduolinių jėgainių avarijos, pagal galutines ekspertų išvadas, buvo žmogiškojo faktoriaus (žmogaus klaidų) padarinys projektuojant, statant ar eksploatuojant. Tad nesvarbu, kiek apsauginės automatikos sistemų ten buvo įdiegta. Žmogiškojo faktoriaus svarbą patvirtina ir tai, kad Fukušimos AE savininkams ir valdytojams po branduolinės jėgainės avarijos buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Astravo AE avarijos atveju bus užterštos Neries ir Nemuno upės, o fatalios avarijos atveju reikės evakuoti (gal net negrįžtamai!) Vilniaus ir kitų miestų ar kaimų gyventojus. Kita vertus, Astravo AE negalės dirbti stabiliai, nes neprojektuoja įrenginių (tokių, kaip Kruonio HAE), kurie atliktų pirmojo rezervavimo funkcijas. Gal čia ir yra „šuo pakastas“? Rusija akivaizdžiai nenori, kad Baltijos šalys išeitų iš BRELL elektros energetinės sistemos ir sinchronizuotųsi su kontinentinės Europos energetinėmis sistemomis, Rusija taip pat nenori spręsti Karaliaučiaus anklavo aprūpinimo energija klausimo, todėl Rusija ir stato Baltarusijoje branduolinę jėgainę tam, kad turėtų „pagrįstų“ pretenzijų į mūsų Kruonio HAE, taip pat kad galėtų „pramušti langą“ elektros eksportui į vakarus, naudotis jungtimis su Lenkija, Švedija ar net Suomija, o gal net norėdama sukurti pretekstą „apsaugoti regioną nuo galimų branduolinės jėgainės Baltarusijoje avarijų“ įvedant žalius ar kitos spalvos žmogelius.

Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Marošas Šefčovičius, atsakingas už ES energetikos sąjungą ir klimato kaitos valdymo priemones, vasario mėnesį lankėsi Lietuvoje. Susitikime su premjeru Algirdu Butkevičiumi aptarė ir Astravo AE problemą. Jis patikino, kad ES imsis visų priemonių, užtikrinančių branduolinių jėgainių, esančių ar statomų arti ES sienų, saugumą. Įrengus Astravo AE bus pareikalauta atlikti stress test (liet. avaringumo testą). Tačiau esmė juk ne patikimumo bandymuose, o visai kitur – akivaizdu, kad Rusija, statydama Astravo ir bando įgyvendinti anksčiau išsakytas prielaidas dėl BRELL ateities, nori neleisti sinchronizuotis su kontinentinės Europos energetika, be to sudaryti sąlygas laikyti pastovioje įtampoje kaimynines valstybes dėl galimos (ar net tyčia sukeltos) katastrofos. Gal čia norima padaryti tą patį, kaip kad dirbtinai palaikomi „karštieji taškai“ Padnestrėje, Donbase, Gruzijoje, Karabache?

Lietuva dar 2012 m. referendume į klausimą „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje“ atsakė – NE. Lietuvos 62,68 proc. piliečių nepritarė atominės jėgainės statybai, tuo faktiškai paskelbdami savo šalį nebranduolinės energetikos zona. Tuo tarpu mūsų energetikos ministras kovo 10 dieną, kalbėdamas per radiją, patvirtino, kad Visagino AE projektas dar yra ministerijos darbotvarkėje. Čia dar ir dar kartą reikia priminti visiems, kurie teigia, kad referendumas neva buvo patariamasis, todėl nebūtina į jį atsižvelgti. Įvykusiame referendume priimti tautos sprendimai yra privalomi pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus – patariamuoju referendumu jis vadintas tik todėl, kad šiuo klausimu nėra privalomos tvarkos dėl šio klausimo referendumą skelbti, tačiau jei jau referendumas paskelbtas ir įvyko –sprendimas yra privalomas.

Lenkija turi abejonių ir vis dar delsia parinkti vietas norimai statyti branduolinei jėgainei, nes vis daugiau gyventojų nenori šalia matyti tokio objekto. Tuo tarpu Suomija įklimpo su savo nesibaigiančia „amžiaus“ statyba – „Olkiluoto 3“ branduoline jėgaine, kurios projektavimas pradėtas dar 2000 m., o statyba pradėta 2005 m. Nors nuo projekto pradžios jau praėjo 16 metų ir statybų kaštai labai padidėjo, teigti kad galimai jau nerentabili jėgainė bus įrengta 2018 m. bei duos naudą suomių ekonomikai – tikrai sunku patikėti. Paskutinės naujienos iš Jungtinės Karalystės – kovo pradžioje kompanija Électricité de France S.A. EDF ( angl. Electricity of France), sutikusi pastatyti ir 35 metus eksploatuoti du branduolinius reaktorius Hinkley Point atominėje elektrinėje, apskaičiavo, kad kompanijai 35 metams garantuotas tarifas 120 eurų/MWh yra nepakankamas be nuostolių baigti tą projektą. Taigi net turinčioms stiprią ekonomiką šalims nesiseka su branduolinės energetikos plėtra. Tad, visa tai įvertinus, gal būtų laikas atsiklausti ir mūsų kaimyninių šalių piliečių – gal ir jie norėtų savo šalis paskelbti nebranduolinės energetikos zonomis? Taip iš esmės atsirastų  pagrįstų argumentų, kodėl Astravo AE nereikėtų statyti. Gal nuo to reikėtų pradėti ir mūsų partijoms, visuomeninėms organizacijoms ir, žinoma, Vyriausybei stabdant Astravo AE statybas. Gal net kaimynai baltarusiai supras, kad minėta jėgainė yra tik Rusijos agresyvių ambicijų vaisius?

Yra dar vienas mitas, kurį paneigė šių metų vasario pabaigoje Hjustone (Techaso valstija, JAV) vykusioje konferencijoje jos dalyviai. Beje, ši kasmetinė konferencija dar vadinama „Energetikos Davosu“ (angl.“Davos of  Energy“). Ten buvo teigiama, kad taip vadinamos „bazinės generacijos“ būtinumas gana sparčiai nyksta kai kompleksiškai naudojami pagrindiniai atsinaujinančios energetikos šaltiniai: vėjas, saulė, vanduo ir biomasė. Visa tai mes jau ir Lietuvoje mokame naudoti, belieka tik šias energetikos rūšis vystyti, ypač atkreipiant dėmesį į mūsų Kruonio HAE rekonstravimą bei visų Lietuvos hidroelektrinių sujungimą į vieningą valdymo tinklą (smart grid principas). Taip pat reikia pastebėti, kad pereinamajam laikotarpiui turime pakankamai generavimo šaltinių, galinčių tenkinti taip vadinamą „bazinę generaciją“, ypač kai užsitikrinome stabilų gamtinių dujų tiekimą ir tikras dujų rinkos kainas. Tuo tarpu vienas iš pagrindinių branduolinės energetikos šalininkų argumentų ir yra „užtikrinti bazinę generaciją“, kurios … vykdant klimato kaitos mažinimo priemones tiesiog neprireiks. Gal vis tik mūsų energetikos ministrui Rokui Masiuliui reikėjo vykti ne į Japoniją pasirašyti  kažkokio bendradarbiavimo memorandumo apie branduolinę energetiką, o į „Energetikos Davosą“ JAV, ten tikrai būtų prasmingiau praleistas laikas.  

Šiuo metu Lietuvos energetikos ūkis turi puikias galimybes. Viską galima būtų palyginti su orkestru – įsigijome daug instrumentų ir dabar reikia išmokti jais groti. Į šį orkestrą puikiai įsilieja ir atsinaujinanti energetika su daugybe žaliųjų darbo vietų, tuo tarpu mistinis Visagino AE projektas tikrai įves disonansą, arba jau kalbant ne alegorijomis – branduolinė jėgainė stabdys atsinaujinančios energetikos plėtrą, kels elektros ir šilumos kainas. Tuo tarpu žaliuoju keliu einančios valstybės išlaisvina verslą ir žmogų nuo centralizuotos ir brangios energetikos, leidžia energijos vartotojui tapti ir energijos gamintoju.

Klimato kaitos mažinimas, pilnai įsisavinus jo būtinybę, gali tapti net mūsų šalies strategija ar net tautos idėja, o šiame pasaulyje tautos be tikslų ir idėjų gali tiesiog neišgyventi. Šiuo straipsniu norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad po džiaugsmu virtusio pasaulio valstybių susitarimo mažinti klimato kaitą, vėl matome „štilį“ ir biurokratų tingulį, bandant formaliai kurti planus,  kurių galbūt niekada nereikės įgyvendinti. Tuo tarpu mes turime šansą savo pavyzdžiu įrodyti, kad tausojant gamtą, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, galime sukurti pasiturinčią šalį, einančią žaliuoju keliu.

Kaip jau minėjau, klimato kaitos mažinimas apima ne tik ministerijų, vyriausybės ar partijų koordinuotą ir tikslingą veiklą. Labai svarbi ir verslo pozicija. Dabar daug diskutuojama apie naująjį socialinį modelį, kuris mūsų verslui neva leis pasiekti neregėtai spartų vystymąsi. Tačiau praeito šimtmečio pabaigoje pažangusis verslas Lietuvoje, sekdamas vakariečių patirtimi, propagavo ir net diegė atsakingojo verslo idėjas, deklaruojant, kad tai nustelbs „laukinio kapitalizmo“ plitimą. Lietuvoje ir dabar yra nemažai įmonių, besilaikančių atsakingojo verslo standartų, mokančių teisingus atlyginimus, leidžiančius tenkinti pagrindinius dirbančiųjų poreikius. Deja, dalis mūsų verslo elito tapo turtuoliais, mokėdami savo darbuotojams minimalius ar net mažesnius atlyginimus, o jų stebėtinai aukštas turtingumo lygis paprastai paaiškėja, kai verslo partneriai susipyksta ir jų turtą pradeda dalinti teismai. Tačiau net ir jų administracijos stalčiuose rastume patvirtintus atsakingojo verslo standartus. Tad gal problema yra ne blogas  dabartinis Darbo kodeksas, ne būtinybė diegti naująjį socialinį modelį, o tiesiog kai kurių verslininkų gobšumas.   Žemas mūsų dirbančiųjų atlyginimų lygis varo jaunimą iš Lietuvos, o besiplečiantis „susisiekiančių indų“ principas įvedus eurą, leidžia teigti, kad išliks tik toks verslas, kuris sugebės savo pelną dalintis su tą pelną sukuriančiais darbuotojais. Ateities ekonomika – tai veikla, pagrįsta pasitikėjimu, švaria ir žalia energetika, žalos aplinkai ir tuo pačiu klimato kaitos mažinimu, verslo etika ir net etnoso apsauga. Tai mūsų žaliasis kelias. Manau, kad tai ir mūsų kaimyninių šalių kelias.

Lietuva vėl be Vilniaus ?

 

 

Buvo įdomu per LRT kultūros televiziją žiūrėti signataro Rimvydo Valatkos knygos apie Jogailos akmenį pristatymą. Jam aktyviai talkino du žinomi istorijos profesoriai ir žurnalistas. Gal tik pats autorius ir profesorius Alvydas Nikžentaitis kalbėjo apie knygos parašymo aplinkybes ar ten minimus istorinius momentus. Kiti du dėstė savo požiūrį į istoriją, kaip mokslą, iki galimybių ją aptarinėti „kas būtų, jeigu būtų“ metodu, o žurnalistas savo pasirodymą baigė kvietimu eiti kartu su lenkais, nes esame labai panašūs vieni į kitus, turėjome garbingą bendrą istoriją, taigi esame daugiau, negu broliai, kad lenkai be lietuvių gyvens, kaip gyvenę, o mes be lenkų – pražūsime. Keistai skambėjo tokie kvietimai , lyg šiandien mes neitume kartu, nebūtume vienos sąjungos nariai, o vieni pas kitus bijotume nuvažiuoti. Visi kvietė nesiknaisioti praeityje, o žiūrėti į šių dienų realijas, nors patys aptarinėjo praeitį, darydami tai, ko kitus ragino to nedaryti. Tvirtinti, kad mus su lenkais riša bendra ir garbinga istorija , kad mes buvome vienoje valstybėje – irgi abejotini. Žečpospolita nebuvo ta pavyzdinė valstybė, kurios reikėtų gailėtis. Vieningas šlėktų luomas vieningai gynė 

bendrus savo interesus, bet kai tik iškildavo asmeniniai ar valstybės dualizmo pagimdyti interesai, vienybė baigdavosi. Abi tautos nepasitikėjo viena kita, atskiros valdžios institucijos, atskiri pinigai, kariuomenė, įstatymai, teismai nesukūrė ir negalėjo sukurti ūkinio bendrumo. Net Gegužės 3 konstitucijos priėmimas privedė prie nesutaikomų ginčų ir išdavysčių. Europoje jau siaučiant laisvės, lygybės, brolybės vėjams – Žečpospolitoje liko luomai. Net bažnyčiose tarp lenkų ir lietuvių vykdavo muštynės, o mokyklose – lietuvių vaikų nutautinimas. Ne, mes nebuvome broliai ir varžydavomės, kartais ir negražiai net sukilimų prieš Rusiją metu. O ir etniškai nesame visiškai panašūs, bet šiandien tai netrukdo normaliai bendrystei, kas ir vyksta. Be reikalo įsijautė tas žurnalistas.

Žinoma, aptariant praeities įvykius galima kalbėti, kaip susiklostę būtų įvykiai, tautų ar istorinių asmenybių likimai, jeigu vieni ar kiti būtų pasielgę kitaip, negu pasielgė. Bet tai jau ne istorija. Tai istorinės pasakos. Tokių pasakų galima pasiklausyti televizijos laidose, tokiose  kaip „Istorijos detektyvai“ ar „Nacionalinė ekspedicija Nemunu“. Talentingų pasakotojų turime, bet kada iš ekrano profesorius Alfredas Bumblauskas tvirtina, kad į tam tikras teritorijas Lenkija juridiškai turi pagrindo reikšti pretenzijas, nes jas Lenkijai pripažino Rusija, pasirašydama Rygos ( 1921 03 18 ) sutartį tarp Sovietų Rusijos, Sovietų Ukrainos ir Lenkijos, ką būk tai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija. O juk  tą patį tvirtina Vladimiras Žirinovskis, Aleksandras Duginas  ar tamaševskininkai, manydami kad Lietuva Vilnių 1939 m. atgavo Molotovo – Ribentropo pakto , kuris šiandien, beje, yra panaikintas, pagrindu. Visa tai girdint jau darosi neramu, nes tai ne tik yra netiesa, bet ir priešingas valstybės interesams tvirtinimas, kad anie teisūs, o Lietuva Vilnių valdo be teisėto pagrindo.

Kaip  žinoma, 1920 m. liepos 12 d. Rusija su Lietuva pasirašo Taikos sutartį, atsisako nuo suvereniteto lietuvių žemėse, o antruoju sutarties straipsniu Vilnių ir apylinkes pripažįsta Lietuvos teritorijos dalimi ir Vilnių Raudonoji armija realiai perduoda Lietuvai. Vilnius tampa integralia Lietuvos respublikos teritorija. 1920 m. spalio 12 d. tarp Lenkijos ir Rusijos su Ukraina pasirašoma paliaubų sutartis, kurioje numatomos preliminarios Taikos sutarties sudarymo sąlygos. Sutarties 10 str. kalbama apie tai, kad bus pripažįstamos Lenkijai jos lenkiškosios žemės. Toliau įvykiai vystėsi šia tvarka: 1920 m. spalio 9 d. Vilnius atplėšiamas nuo Lietuvos, 1920 m. spalio 14 d. Tautų Sąjunga pasmerkia Lucijano Želigovskio smurto veiksmus prieš Lietuvą. 1921 m. kovo 18 d. Rygoje pasirašoma Taikos sutartis tarp Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos, kurios trečiajame straipsnyje nurodoma, kad  prie sutarties pridėtame žemėlapyje sutarties pasirašymo metu Lenkijos valdomas žemes Rusija pripažins tokias, dėl kurių susitars į jas pretenduojančios šalys nustatydamos valstybių sienas. Koks bus susitarimas, tokį Rusija ir pripažins. Tvirtinimas, kad tas žemes Lenkijai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija nepagrįstas jau vien todėl, kad jos tada dar nebuvo Lenkijos aneksuotos. Kaip žinia, Lenkija pati pripažino, kad jos nėra lenkiškos, sukurdama ten marionetinę Vidurio Lietuvos valstybėlę, kurią pripažino tik pati Lenkija. Minėtos sutarties Rygoje pasirašymo metu jos dar buvo lietuviškos Vidurio Lietuvos žemės. Lenkija dar tik organizavo „referendumus“ ir „rinkimus“ agresijai pateisinti ir aneksijai įvykdyti. Tą teritoriją Lenkija juridiškai prisijungė tik 1922 m. sausio – vasario mėnesiais t. y. gerokai vėliau po Rygos sutarties pasirašymo. Vėlesni  įvykiai parodė, kad Rygos sutartyje nurodytas nuostatas Lenkija interpretavo taip, kaip jai atrodė patogiau ir toli gražu ne visos valstybės tą pripažino, kaip teigia istorikas – profesorius. Tiesa, 1923 metais Ambasadorių konferencija Vilnių ir jos apylinkes buvo pripažinusi Lenkijai. Deja, Lietuva tokio nutarimo nepripažino, be to toks pripažinimas tapo kolizija su  minėtu Tautų Sąjungos pasmerkimu dėl L. Želigovskio Lietuvoje veiksmų ir su Rusijos bei Ukrainos pozicija, kurią išryškino tarp Lietuvos ir SSRS  pasirašyta 1926 09 28 nepuolimo ir neutraliteto sutartis, kuri buvo pratęsta 1931, 1934 ir 1939 metais. Jose visose patvirtinamas 1920 m. Taikos sutarties galiojimas, o prie 1926 sutarties antrojo straipsnio pridėtoje vadinamojoje Čečerino notoje rašoma: „Faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė jos nusistatymo dėl teritorinio jos suvereniteto, nustatyto II str. ir jo priede Lietuvos Taikos sutarties su Rusija iš 1920 metų liepos 12 d.“ Rugsėjo 30 d. Maskvoje buvo paaiškinta Lenkijos atstovui, kad SSRS vyriausybė Rygos sutartį supranta  kaip nesikišimą į Lietuvos – Lenkijos teritorinį ginčą. Rygos sutarties III str. nustatė, kad ginčijamų sienų klausimo tarp Lietuvos ir Lenkijos išsprendimas priklauso visiškai abiejų valstybių kompetencijai. SSRS įsipareigoja pripažinti bet kurį Lietuvos ir Lenkijos susitarimą sienų klausimu“. Taigi, Vilniaus ir jo apylinkių pripažinimo Lietuvai klausimas, buvusiam tų teritorijų valdytojui atsisakius visų suvereniteto teisių, išspręstas dar 1920 metais ir Lietuva savo valia suvereniteto tai teritorijai niekad nebuvo ir nėra praradusi iki šiol. Savo nusistatymo Lietuva niekada ir jokiomis sąlygomis nepakeitė ir toks tvirtas nusistatymas leido Vilnių susigrąžinti teisinėmis priemonėmis tada, kada tam atsirado tinkamas momentas. Kaltinimai,  kad ji Vilnių atsiėmė Ribentropo – Molotovo pakto pagrindu teisės požiūriu yra visiškai nepagrįsti. Šiandien žinomas ir pačio pakto, ir slaptųjų protokolų turinys. Apie tai tuose dokumentuose nekalbama. Lietuva, atsiimdama Vilnių iš SSRS 1920, 1926, 1931, 1934 ir1939 m. sutarčių su atsisakiusia savo suvereniteto į tas teritorijas valstybe, nepažeidė jokių savo įsipareigojimų ir tarptautinės teisės normų. Tai, kad Ribentropo – Molotovo paktas vėliau buvo „pritaikytas“ ir pačios Lietuvos likimui – nepaneigia Lietuvos veiksmų teisėtumo. Nepagrįstas visa to neigimas yra  labai pavojingas ir valstybės interesams žalingas elgesys, ypač atsižvelgiant į šių dienų sąlygas ir būdu, kaip tai buvo padaryta.

 

 

 

Susisiekiantys indai fizikoje ir gyvenime

Visi mes tarpusavyje susiję, mus jungia socialiniai ryšiai, nes galų gale juk esame socialinės būtybės. Nejučiomis paklūstame nusistovėjusioms socialinėms normoms, dėsniams, teisės aktams, o kartais, sakoma, net mėnulio fazėms.

Keli, tarpusavyje sujungti indai, fizikoje vadinami susisiekiančiais indais. O dėsnis, pagal kurį bet kurios formos susisiekiančiuose induose vienalyčio nejudančio skysčio lygis yra vienodas, vadinamas susisiekiančių indų principu. Šiuo iš pirmo žvilgsnio paprastu ir labai žinomu fizikoje dėsniu galima paaiškinti daug socialinių ar ekonominių tiesų, ypač tada, kai mūsų kaskart laukia vis nauji pokyčiai. Visi mes natūraliai daugiau ar mažiau priešinamės įvairioms naujovėms, pokyčiams, kurie mums asocijuojasi su nežinomybe. Tačiau, kad ir kokie skirtingi bebūtume, mus valdo ir fizikos dėsniai.

Ką tik atšventėme buvimo Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viešai daug buvo diskutuota apie privalumus – per dešimt metų ES skyrė Lietuvai apie 40 mlrd. litų, taip pat ir apie trūkumus – benzino, maisto ir aprangos kainos priartėjo prie ES vidurkio, o atlyginimai, deja, nepadidėjo. Taip pat „netikėtai“ atradome, kad vidutinės Lietuvos įmonės vadovo algos santykis su vidutine tos pačios įmonės kitų darbuotojų alga apytikriai yra 1:7, o ES – 1:3,5. Taigi, ar mūsų siekiai gyventi taip kaip vokiečiai ar prancūzai vis dar nepasiekiami ir kur vis dėlto yra tie trukdžiai? Bandydami taikyti susisiekiančių indų principą matyt reikėtų  įvertinti, ar tas mūsų „vienalytis skystis“ (šiuo atveju – prekybos santykiai, verslo tradicijos, pelno siekimo principai, gamybos efektyvumas, darbo santykiai, vadovų mentalitetas ir t.t.) yra tinkamas pasiekti „susisiekiančiuose induose“ (ES) vienodą lygį. Akivaizdu, kad tą lietuvišką „vienalytį skystį“ dar reikia daug kartų prakošti, o jo suvienodinimui labai praverstų bendra valiuta – euras.

 

Štai čia ir prasideda visas įdomumas. Dalis valdančiosios koalicijos atstovų, o ir didesnė kandidatų į Prezidentus dalis nenori lito keisti euru. Suprantame, kad vienokios ar kitokios politikų pozicijos formavimas labai dažnai priklauso nuo juos remiančios visuomenės dalies. Politikai pataikauja savo rėmėjams – viešai skelbdami, kad euro nereikia, jie palaiko senojo, drįsčiau sakyti atgyvenusio, tipo verslininkus, šiaip nesusipratusius ar tiesiog niekuo nesidominčius. Juk įvedus eurą mūsų gaunamos algos dar labiau kontrastuotų su Europos Sąjungos valstybėse gaunamais algų vidurkiais, dar labiau kontrastuotų prekių ir paslaugų kainos. Akivaizdu, kad tai galėtų kenkti nemažam kiekiui Lietuvos verslininkų, norinčių dar kelis metus arba iš viso nieko nekeisti – nekelti algų, kas automatiškai reikštų jų gaunamų pajamų sumažėjimą, mažiau prabangių mašinų ir kitų nerūpestingo gyvenimo palydovų. Kiek įmanoma ilgiau išlaikyti tą patogų santykį – čia mes (verslininkai, politikai) ir jie (tie, kuriems leidžiama dirbti). Čia ir prasideda emocinės kovos prieš eurą – pseudo tautinių jausmų sužadinimas prieš rinkimus – suprask, prarandame taip sunkiai susigrąžintą nacionalinę valiutą, neužsimenant, kad litas jau seniai susietas su euru, o lito atsiejimo nuo euro procedūra bet kuriuo atveju žymiai padidintų lito devalvavimo galimybę.

 

Dar visai neseniai vienoje parduotuvėje mačiau puikų pokštą, šalia gėlėms skirtos žemės pakelių kabėjo atspausdintas ir lyg numestas skelbimas – žemė užsieniečiams neparduodama. Nesenas žemės pardavimo referendumo klausimas galėtų taip pat būti puikus tokios kampanijos pavyzdys – išlaikykim status quo. Remiantis tautiniais jausmais visais įmanomais būdais stengiamasi nieko nekeisti. Suprask, tautiškumas – lyg užsistovėjęs vanduo, kažkas labai sena, labai mistiška, nekintančio. Bet juk taip nėra! Galvoju, kad gal būtent dėl tokio požiūrio vis dar nesugebame lietuviško tautiškumo paversti gyva, visoms amžiaus kategorijoms įdomia ir patrauklia savastimi. Tautiškumas turi būti gyvas ir kintantis. Tad mielieji, kodėl tautiškumo idealus keliame tik tada, kai pradeda mažėti pelnai? Kodėl tautiškumo, identiteto klausimai tiems patiems verslininkams neiškyla, kai reikia paremti (ir nebūtinai pinigais) lietuvišką kultūrą, kai reikia drąsiai giedoti Lietuvos himną ir kalbėti apie nepatogias istorines tiesas prie ne visai patogių kaimynų, kai reikia pagerbti tremtinius, tinkamai įvertinti sovietinius paminklus sostinėje, galų gale taisyklingai lietuviškai kalbėti?

 

Energetikos sritis yra ne išimtis. Bendra ES energetikos rinka lemia esminius dalykus. Kiek iečių buvo sulaužyta, traktatų ir galimybių studijų prirašyta, bet reikalai, kaip jau matosi, iš esmės pagerės tik tada, kai atsiras elektros energetikos jungtys su Švedija ir Lenkija, kai pradės veikti Klaipėdos suskystintų dujų terminalas, tai yra tada, kai galų gale pradėsime veikti bendrai, kartu su savo ES kaimynais, o ne kursime pseudo atominius planus, vėl prisidengdami Lietuvos energetine atomine galybe.

 

Migracija ir susisiekiančių indų principas taip pat turi daug ką bendro. Jeigu nesukuriama palanki darbui ir gyvenimui aplinka čia, žmonės linkę ieškoti ten, kur ta aplinka jau yra sukurta. Vietoj to, kad pradėtume kurti geresnes sąlygas savo šalyje (filtruotume tą „vienalytį skystį“), čia paruoštus specialistus siunčiame dirbti užsienin gydytojais, mokslininkais, barmenais. Įdomiausia, kad didžiuma darbo migrantų vyksta į tas šalis, kurios ES pinigų gauna minimaliai, o ir tų šalių verslininkai nesitiki jokios finansinės (ypač nemokamos) paramos. Gilią išmintį slepia posakis, kad tikrieji verslininkai Lietuvoje atsiras tik tada, kai baigsis ES parama.

 

Tad nebijokime keistis. Ar ne laikas tiesiog patiems pirmiausia pasijusti vakariečiais, su euru, su sąžiningu ir socialiai atsakingu verslu, su savo turtinga kalba, istorija, su savo tvirta ir argumentuota nuomone prie Europos vairo.

 

Prezidentas

Lietuvos Konstitucijoje Prezidento, Seimo, Vyriausybės galios yra taip sudėliotos, kad vieni be kitų negali apseiti. Yra Seimas, yra Vyriausybė, o Prezidento galios padalintos jiems po lygiai. Nežiūrint mūsų Konstitucinio Teismo kažkada konjunktūriniais tikslais paskelbtos išvados – kad Lietuva yra parlamentinė valstybė su prezidentinio valdymo elementais – iš tiesų tais pačiais argumentais galima būtų paskelbti ir priešingai. Atmeskime bet kokias nuomones. Lietuva yra tiek pat parlamentinė, kiek ir prezidentinė respublika. Visa šios sąrangos esmė ir yra tokia, kad nė vienas iš jų negali gauti daugiau galių, kiek duota. Seimo nariai privalo suprasti, jog ir jie, ir Prezidentas yra rinkti tų pačių rinkėjų, tačiau skirtingomis proporcijomis. Skirtumas tas, kad privalomus sprendimus Seimo nariai priima kolektyviai, o Prezidentas – individualiai. Toliau skaityti „Prezidentas“

Vienų vieni

Rusija  į Krymą įvedė kariuomenę ir organizuoja prisijungimo prie jos referendumą- rinkimus. O juk kažkada ir Vilnius nuo Lietuvos buvo atplėštas panašiai, o vėliau ir pati Lietuva prijungta prie SSRS. Svetima kariuomenė, rinkimai ar referendumai ir prijungimas prie kariuomenę įvedusios šalies. Ar kitos šalys tokių manipuliacijų „tautos valia“ nėra patyrusios? Labai panašias paraleles aprašo Andrejus Zubovas: 1938 m. kovas, Austrija. Norėdamas išspręsti „vienos tautos valia“ paremtą Austrijos – Vokietijos  sujungimą, Austrijos kancleris Kurtas Aloizas fon Šušnigas 1938 m. kovo 13 dieną šiuo klausimu nutaria skelbti referendumą. Bet nacionalsocialistai to bijo. O jeigu austrai nebalsuos? Kanclerį Šušingą priverčia atsistatydinti,  į jo vietą prezidentas paskiria vietinį tautininkų lyderį Artūrą Zeiss- Inkvartą, o vokiečių kariuomenė jau dislokuojama visoje Austrijoje, kurią pakvietė naujasis kancleris, apie ką jis pats sužino tik iš laikraščių. Austrijos kariuomenė kapituliuoja. Žmonės arba bėga į Šveicariją, arba išsigandę sėdi namuose, arba susitaiko su primesta „tautos valia“ ir sveikina vokiečių kariuomenę. Referendumas abiejose šalyse vyksta 1938 m. balandžio 10 d.  –  Vokietijoje kariuomenės įvedimą palaiko 99,75 procentų, o Austrijoje 99,08 procentų gyventojų. 1938 m. spalio 1 d. „vienos tautos valia“ prie Reicho prijungiami čekų Sudetai, 1939 m. kovo 22 d.- lietuviška Klaipėdos sritis. Visur buvo aiškinama, kad reikia ginti vokiečių teises. Toliau skaityti „Vienų vieni“

Pažeidžiamos žmogaus teisės

Aš visada buvau už Tautos teises ir už viską, kas iš to išplaukia. Tačiau jokiomis aplinkybėmis negaliu sutikti kai prisidengiant Tautos teisėmis į referendumą naudojama apgaulė.

Iš pateikto Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kurį paruošė ir pasirašė visi referendumo iniciatoriai ir kas sudaro referendumui teikiamą vienui vienintelį klausimą, kurio jau niekas, tame tarpe ir Seimas pakeisti negali – akivaizdžiai matomi keturi ir užslėptas penktas klausimas. Tik nedidelė žmonių dalis į visus šiuos penkis klausimus gali vienareikšmiai atsakyti Taip arba Ne. Tie, kurie bus už tai, kad negalima žemės parduoti užsieniečiams , bet bus prieš tai, kad dėl iškasenų būtų rengiamas referendumas, – laisvai savo valios pareikšti negalės. Taip referendumo rengėjai pažeidžia svarbiausią žmogaus teisę – laisvai išreikšti savo valią. Žmogus privalės balsuoti Taip, priverstas nekreipti dėmesio į savo valią (norą) kitais klausimais, arba turės aplamai nedalyvauti referendume. Tai grubiausias žmogaus teisių pažeidimas, apgulės būdu trukdant balsuotojui pareikšti tikrąją valią ar net dalyvauti referendume. Toliau skaityti „Pažeidžiamos žmogaus teisės“