Susisiekiantys indai fizikoje ir gyvenime

Visi mes tarpusavyje susiję, mus jungia socialiniai ryšiai, nes galų gale juk esame socialinės būtybės. Nejučiomis paklūstame nusistovėjusioms socialinėms normoms, dėsniams, teisės aktams, o kartais, sakoma, net mėnulio fazėms.

Keli, tarpusavyje sujungti indai, fizikoje vadinami susisiekiančiais indais. O dėsnis, pagal kurį bet kurios formos susisiekiančiuose induose vienalyčio nejudančio skysčio lygis yra vienodas, vadinamas susisiekiančių indų principu. Šiuo iš pirmo žvilgsnio paprastu ir labai žinomu fizikoje dėsniu galima paaiškinti daug socialinių ar ekonominių tiesų, ypač tada, kai mūsų kaskart laukia vis nauji pokyčiai. Visi mes natūraliai daugiau ar mažiau priešinamės įvairioms naujovėms, pokyčiams, kurie mums asocijuojasi su nežinomybe. Tačiau, kad ir kokie skirtingi bebūtume, mus valdo ir fizikos dėsniai.

Ką tik atšventėme buvimo Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viešai daug buvo diskutuota apie privalumus – per dešimt metų ES skyrė Lietuvai apie 40 mlrd. litų, taip pat ir apie trūkumus – benzino, maisto ir aprangos kainos priartėjo prie ES vidurkio, o atlyginimai, deja, nepadidėjo. Taip pat „netikėtai“ atradome, kad vidutinės Lietuvos įmonės vadovo algos santykis su vidutine tos pačios įmonės kitų darbuotojų alga apytikriai yra 1:7, o ES – 1:3,5. Taigi, ar mūsų siekiai gyventi taip kaip vokiečiai ar prancūzai vis dar nepasiekiami ir kur vis dėlto yra tie trukdžiai? Bandydami taikyti susisiekiančių indų principą matyt reikėtų  įvertinti, ar tas mūsų „vienalytis skystis“ (šiuo atveju – prekybos santykiai, verslo tradicijos, pelno siekimo principai, gamybos efektyvumas, darbo santykiai, vadovų mentalitetas ir t.t.) yra tinkamas pasiekti „susisiekiančiuose induose“ (ES) vienodą lygį. Akivaizdu, kad tą lietuvišką „vienalytį skystį“ dar reikia daug kartų prakošti, o jo suvienodinimui labai praverstų bendra valiuta – euras.

 

Štai čia ir prasideda visas įdomumas. Dalis valdančiosios koalicijos atstovų, o ir didesnė kandidatų į Prezidentus dalis nenori lito keisti euru. Suprantame, kad vienokios ar kitokios politikų pozicijos formavimas labai dažnai priklauso nuo juos remiančios visuomenės dalies. Politikai pataikauja savo rėmėjams – viešai skelbdami, kad euro nereikia, jie palaiko senojo, drįsčiau sakyti atgyvenusio, tipo verslininkus, šiaip nesusipratusius ar tiesiog niekuo nesidominčius. Juk įvedus eurą mūsų gaunamos algos dar labiau kontrastuotų su Europos Sąjungos valstybėse gaunamais algų vidurkiais, dar labiau kontrastuotų prekių ir paslaugų kainos. Akivaizdu, kad tai galėtų kenkti nemažam kiekiui Lietuvos verslininkų, norinčių dar kelis metus arba iš viso nieko nekeisti – nekelti algų, kas automatiškai reikštų jų gaunamų pajamų sumažėjimą, mažiau prabangių mašinų ir kitų nerūpestingo gyvenimo palydovų. Kiek įmanoma ilgiau išlaikyti tą patogų santykį – čia mes (verslininkai, politikai) ir jie (tie, kuriems leidžiama dirbti). Čia ir prasideda emocinės kovos prieš eurą – pseudo tautinių jausmų sužadinimas prieš rinkimus – suprask, prarandame taip sunkiai susigrąžintą nacionalinę valiutą, neužsimenant, kad litas jau seniai susietas su euru, o lito atsiejimo nuo euro procedūra bet kuriuo atveju žymiai padidintų lito devalvavimo galimybę.

 

Dar visai neseniai vienoje parduotuvėje mačiau puikų pokštą, šalia gėlėms skirtos žemės pakelių kabėjo atspausdintas ir lyg numestas skelbimas – žemė užsieniečiams neparduodama. Nesenas žemės pardavimo referendumo klausimas galėtų taip pat būti puikus tokios kampanijos pavyzdys – išlaikykim status quo. Remiantis tautiniais jausmais visais įmanomais būdais stengiamasi nieko nekeisti. Suprask, tautiškumas – lyg užsistovėjęs vanduo, kažkas labai sena, labai mistiška, nekintančio. Bet juk taip nėra! Galvoju, kad gal būtent dėl tokio požiūrio vis dar nesugebame lietuviško tautiškumo paversti gyva, visoms amžiaus kategorijoms įdomia ir patrauklia savastimi. Tautiškumas turi būti gyvas ir kintantis. Tad mielieji, kodėl tautiškumo idealus keliame tik tada, kai pradeda mažėti pelnai? Kodėl tautiškumo, identiteto klausimai tiems patiems verslininkams neiškyla, kai reikia paremti (ir nebūtinai pinigais) lietuvišką kultūrą, kai reikia drąsiai giedoti Lietuvos himną ir kalbėti apie nepatogias istorines tiesas prie ne visai patogių kaimynų, kai reikia pagerbti tremtinius, tinkamai įvertinti sovietinius paminklus sostinėje, galų gale taisyklingai lietuviškai kalbėti?

 

Energetikos sritis yra ne išimtis. Bendra ES energetikos rinka lemia esminius dalykus. Kiek iečių buvo sulaužyta, traktatų ir galimybių studijų prirašyta, bet reikalai, kaip jau matosi, iš esmės pagerės tik tada, kai atsiras elektros energetikos jungtys su Švedija ir Lenkija, kai pradės veikti Klaipėdos suskystintų dujų terminalas, tai yra tada, kai galų gale pradėsime veikti bendrai, kartu su savo ES kaimynais, o ne kursime pseudo atominius planus, vėl prisidengdami Lietuvos energetine atomine galybe.

 

Migracija ir susisiekiančių indų principas taip pat turi daug ką bendro. Jeigu nesukuriama palanki darbui ir gyvenimui aplinka čia, žmonės linkę ieškoti ten, kur ta aplinka jau yra sukurta. Vietoj to, kad pradėtume kurti geresnes sąlygas savo šalyje (filtruotume tą „vienalytį skystį“), čia paruoštus specialistus siunčiame dirbti užsienin gydytojais, mokslininkais, barmenais. Įdomiausia, kad didžiuma darbo migrantų vyksta į tas šalis, kurios ES pinigų gauna minimaliai, o ir tų šalių verslininkai nesitiki jokios finansinės (ypač nemokamos) paramos. Gilią išmintį slepia posakis, kad tikrieji verslininkai Lietuvoje atsiras tik tada, kai baigsis ES parama.

 

Tad nebijokime keistis. Ar ne laikas tiesiog patiems pirmiausia pasijusti vakariečiais, su euru, su sąžiningu ir socialiai atsakingu verslu, su savo turtinga kalba, istorija, su savo tvirta ir argumentuota nuomone prie Europos vairo.

 

Prezidentas

Lietuvos Konstitucijoje Prezidento, Seimo, Vyriausybės galios yra taip sudėliotos, kad vieni be kitų negali apseiti. Yra Seimas, yra Vyriausybė, o Prezidento galios padalintos jiems po lygiai. Nežiūrint mūsų Konstitucinio Teismo kažkada konjunktūriniais tikslais paskelbtos išvados – kad Lietuva yra parlamentinė valstybė su prezidentinio valdymo elementais – iš tiesų tais pačiais argumentais galima būtų paskelbti ir priešingai. Atmeskime bet kokias nuomones. Lietuva yra tiek pat parlamentinė, kiek ir prezidentinė respublika. Visa šios sąrangos esmė ir yra tokia, kad nė vienas iš jų negali gauti daugiau galių, kiek duota. Seimo nariai privalo suprasti, jog ir jie, ir Prezidentas yra rinkti tų pačių rinkėjų, tačiau skirtingomis proporcijomis. Skirtumas tas, kad privalomus sprendimus Seimo nariai priima kolektyviai, o Prezidentas – individualiai. Toliau skaityti „Prezidentas“

Vienų vieni

Rusija  į Krymą įvedė kariuomenę ir organizuoja prisijungimo prie jos referendumą- rinkimus. O juk kažkada ir Vilnius nuo Lietuvos buvo atplėštas panašiai, o vėliau ir pati Lietuva prijungta prie SSRS. Svetima kariuomenė, rinkimai ar referendumai ir prijungimas prie kariuomenę įvedusios šalies. Ar kitos šalys tokių manipuliacijų „tautos valia“ nėra patyrusios? Labai panašias paraleles aprašo Andrejus Zubovas: 1938 m. kovas, Austrija. Norėdamas išspręsti „vienos tautos valia“ paremtą Austrijos – Vokietijos  sujungimą, Austrijos kancleris Kurtas Aloizas fon Šušnigas 1938 m. kovo 13 dieną šiuo klausimu nutaria skelbti referendumą. Bet nacionalsocialistai to bijo. O jeigu austrai nebalsuos? Kanclerį Šušingą priverčia atsistatydinti,  į jo vietą prezidentas paskiria vietinį tautininkų lyderį Artūrą Zeiss- Inkvartą, o vokiečių kariuomenė jau dislokuojama visoje Austrijoje, kurią pakvietė naujasis kancleris, apie ką jis pats sužino tik iš laikraščių. Austrijos kariuomenė kapituliuoja. Žmonės arba bėga į Šveicariją, arba išsigandę sėdi namuose, arba susitaiko su primesta „tautos valia“ ir sveikina vokiečių kariuomenę. Referendumas abiejose šalyse vyksta 1938 m. balandžio 10 d.  –  Vokietijoje kariuomenės įvedimą palaiko 99,75 procentų, o Austrijoje 99,08 procentų gyventojų. 1938 m. spalio 1 d. „vienos tautos valia“ prie Reicho prijungiami čekų Sudetai, 1939 m. kovo 22 d.- lietuviška Klaipėdos sritis. Visur buvo aiškinama, kad reikia ginti vokiečių teises. Toliau skaityti „Vienų vieni“

Pažeidžiamos žmogaus teisės

Aš visada buvau už Tautos teises ir už viską, kas iš to išplaukia. Tačiau jokiomis aplinkybėmis negaliu sutikti kai prisidengiant Tautos teisėmis į referendumą naudojama apgaulė.

Iš pateikto Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kurį paruošė ir pasirašė visi referendumo iniciatoriai ir kas sudaro referendumui teikiamą vienui vienintelį klausimą, kurio jau niekas, tame tarpe ir Seimas pakeisti negali – akivaizdžiai matomi keturi ir užslėptas penktas klausimas. Tik nedidelė žmonių dalis į visus šiuos penkis klausimus gali vienareikšmiai atsakyti Taip arba Ne. Tie, kurie bus už tai, kad negalima žemės parduoti užsieniečiams , bet bus prieš tai, kad dėl iškasenų būtų rengiamas referendumas, – laisvai savo valios pareikšti negalės. Taip referendumo rengėjai pažeidžia svarbiausią žmogaus teisę – laisvai išreikšti savo valią. Žmogus privalės balsuoti Taip, priverstas nekreipti dėmesio į savo valią (norą) kitais klausimais, arba turės aplamai nedalyvauti referendume. Tai grubiausias žmogaus teisių pažeidimas, apgulės būdu trukdant balsuotojui pareikšti tikrąją valią ar net dalyvauti referendume. Toliau skaityti „Pažeidžiamos žmogaus teisės“

Autochtonai

Ne tik Europos Sąjungos parlamente, bet ir visur kur tik gali, lenkų rinkimų akcijos atstovai skelbiasi esantys Lietuvos teritorijos autochtonai ir todėl jie nėra  istorijos bėgyje susikūrusi lenkiška tautinė bendruomenė, o pirminiai krašto gyventojai, taigi – lenkų tautinė mažuma, todėl Lietuvoje jie turi turėti išskirtines teises. Ar tikrai taip yra? Ar tikrai Lietuvos teritorijoje atskirai nuo  lenkų tautos gyveno jos dalis, o gal tie, kurie istorijos bėgyje prarado savo kalbą ir šiandien kalba lenkiškai, puoselėja lenkų kultūrą vis tik yra lietuvių tautos dalis, kaip lietuvių- baltų , o ne lenkų autochtonai?
Jau buvo rašyta, kad tautines mažumas nuo tautinių bendruomenių teisine prasme skiria tai, kad tautinė mažuma neginčijamai gyvena savo etninėse žemėse, turi autochtoninę teritoriją, o tautinės bendruomenės atsiranda kaip kolonistai, kaip prievarta ar sava valia pasirinkę kitos tautos kalbą, papročius ar tautybę. Pirmųjų teisės išplaukia iš visuotinai pripažintų tautų teisių, antrųjų – iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių. Nuo seniausių laikų autochtonines teritorijas turi kurdai, kašubai, katalonai, baskai, flamandai, velsiečiai, galisai, sorbai ir kt. Tą patvirtina tų teritorijų archeologiniai radiniai, architektūra, papročiai, vietovardžiai, upėvardžiai, kai kada antropologija, dažnai ir sava kalba, bet ne būtinai. Žodžiu – duomenų visuma, kad tam tikroje teritorijoje gyveno savita žmonių populiacija ir jie yra tos teritorijos pirminiai gyventojai – autochtonai. Toliau skaityti „Autochtonai“

Atviras laiškas – cenzūra ar ignoravimai?

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei
p. Loretai Graužinienei

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui
p. Algirdui Butkevičiui

Gyvenu Lietuvos ir Latvijos pasienyje, todėl gerai matau Latvijos tiek valstybinę (visuomeninę), tiek komercines televizijas. Lapkričio 18 dieną su įdomumu per kaimynų televiziją stebėjau renginius, skirtus 95-ųjų Latvijos Nepriklausomybės metinių paminėjimui. Tribūnoje mačiau mūsų kariuomenės vadą, kartu su Vokietijos, Danijos, Švedijos, D.Britanijos, JAV ir kitais kariais žygiavo ir Lietuvos kariai. Latvijos radijas ir televizijos pranešė apie gautus sveikinimus, tame tarpe ir iš Lietuvos vadovų.

Lietuvos televizijos laidose apie tai, kad Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną – užsiminta nebuvo. O kai neseniai Lenkija taip pat šventė Nepriklausomybės dieną, tiek LRT, tiek komercinės televizijos rodė reportažus iš tos  šalies šventės.

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas pasveikino savo kolegą Latvijoje švenčiant 95-asias Latvijos Nepriklausomybės metines. Turbūt sveikino ne tik savo, bet ir Lietuvos žmonių vardu. Ar mes neturime to žinoti? Lietuvos žurnalistai (o gal net žiniasklaidos vadovai) mano, kad neturime.

Tą pačią dieną Prezidentė pareiškė užuojautą Vladimirui Putinui dėl lėktuvo avarijos Kazanėje ir didelio žuvusiųjų skaičiaus. Mūsų televizijos tą paskelbė. Kai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Latvijos Prezidentą Audrį Bėrzinį 95-ųjų Latvijos Nepriklausomybės metinių proga, Lietuvos žurnalistai manė, kad Lietuvos žmonės to neturi žinoti, juo labiau matyti, kaip mūsų kariai žygiuoja Rygos gatvėmis. Kas čia vyksta? Beje, nebuvo jokios žinios ir apie Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės sveikinimus.

Apie tai, kad atvyko Rusijos artistai – buvo skelbiama dešimt kartų per dieną. Net tai, kad Piteryje buvo išasfaltuota 100 metrų gatvės – kaip didžiausią naujieną skelbė mūsų žurnalistai ir rodė televizija. Esu net asmeniškai sakęs p. A. Siaurusevičiui, kad norėdamas pamatyti, kaip prie mūsų Seimo keliamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos, kai švenčia savo šventes Estija – turiu įsijungti Latvijos televiziją. Matomai Latvijos Saimo Europos reikalų komitetas ir kiti komitetai neleidžia žurnalistams nuo žmonių nuslėpti (ar nutylėti) tai, kas būtina žinoti. Reikalavimas pranešti, kur ir kam mūsų vardu siunčiami sveikinimai, kur reprezentuojama Lietuva – nėra ir negali būti vien žurnalistinės laisvės reikalu. 

                  
 2013 m. lapkritis 18 d. Palanga

Elektros kaina – kas čia vyksta?

Šitaip atsiradęs deficitas Latvenergo padeda Latvijos biržoje elektros kainas didinti, o Estijoje – nepagrįstai iškreipti. Kadangi Estijoje visi vartotojai elektrą perka per biržą, atsiranda nepasitikėjimas pačios biržos funkcionavimu, todėl Estijos ūkio ministerija žada imtis griežtų priemonių, net iki pasitraukimo iš Baltijos šalių elektros rinkos.

Latvija neseniai įsijungė į Baltijos šalių elektros rinką, tad gali būti ir nepatyrimo, ar net elektros rinkos egzistavimo principų iškreipto suvokimo. Kita vertus, nėra naujiena, kad tarp kaimynų (latvių ir estų) yra nesutarimų, kas turėtų sutvarkyti perdavimo linijas tarp šalių, kad elektros energijos srautai netrukdomai judėtų į abi puses. Ne paslaptis yra tai, kad dalis elektros perdavimo linijų iš Latvijos į Estiją eina per Pskovą, tai yra Rusijos teritoriją, ne paslaptis yra ir tai, kad vis dar nėra bendro Baltijos šalių energetinio žiedo, kuris būtinas ne tik bendros elektros biržos egzistavimui, bet ir perėjimui į sinchroninį darbą su kontinentine ES dalimi. Akivaizdu ir tai, kad kol nebus jungties su Švedija, Baltijos šalių elektros rinka gali egzistuoti tik visų šalių geranoriško supratimo sąlygomis. Tad kyla klausimas ar tai galima pasiekti?  

Kas gali paneigti, kad ko gero pagrindinė nesutarimų priežastis yra VAE! Didžioji paslaptis yra ta, kad vis dar nesusitariama dėl VAE statybos esminių dalykų – statyti ar ne, po kiek dėtis, kieno kokia atsakomybė, tai yra mūsų kaimynai vis dar nenori sakyti nei taip, nei ne – gal taip jie ieško geresnių derybinių pozicijų, gat dangsto nenorą prisidėti prie projekto, o gal net yra spaudžiami trečiųjų šalių. Tuo tarpu japonų Hitachi vėl čia Lietuvoje, vėl daug žada (nors japonai buvo nustebę, kai tik dabar sužinojo, kad Baltijos šalys nori pereiti iš rusiškos sinchronizacijos į europinę!) ir primygtinai laukia sprendimų. O neapibrėžta padėtis  derybose dėl VAE ir neleidžia Lietuvai griežčiau kalbėtis su kaimynais dėl problemų Baltijos šalių elektros biržoje, tad turim tą, ką turim – brangią elektrą. Vietoj rimtų ir griežtų derybų staiga atsiranda jau primiršti gąsdinimai – kol neturėsime VAE, elektra bus brangi! Bet net labai optimistiškai mąstant VAE pigią elektrą galėtų tiekti tik po 20 metų, o ką daryti per tą laikotarpį?

Galima būtų teigti, kad čia išsakyti įtarimai yra nepagrįsti. Tačiau tik viešumas gali padėti išspręsti visas problemas. Tuo tarpu naujai paskirti energetinių struktūrų vadovai, lyg studentai ištraukę neišmoktą bilietą, kažką nerišliai kalba. Gal be „pieno“ karo, mes jau kariaujame ir „elektros“ karą, ir net „euro“ karą – be karvedžių ir strategijų?

 

 

 

Parlamentinė kontrolė

Parlamentinės kontrolės – kaip Tautos atstovų kontrolės viskam, kas vyksta valstybėje – teorinės ištakos atsirado ginčuose tarp skirtingų teisės supratimo teorijų. Tai ir Montesquie samprotavimai apie įstatymų dvasią, tai ir Žano Žako Ruso „Išpažintyje“ išdėstyti asmeniški konfliktai tarp to, kas kilnu ir kas žema,  kartu tai sugretinant su politika. Tai ir Georgo Vilhelmo Fridricho Hegelio mintys apie laisvą piliečių būklę labai besiskiriančios nuo prancūzų „žmogaus ir piliečio teisės“ sampratos. Ir tai vyksta iki mūsų dienų per Wilhelmą von Humboldtą, Ernestą Blochą Giovanni Saroti,  Paulių Džonsoną. Pagaliau prisiminkime Mykolo Riomerio, Petro Leono, Vytauto Radžvilos ir kitų filosofų ginčus apie valstybę, teisę, gėrį ir blogį. Toliau skaityti „Parlamentinė kontrolė“

Neišsprendžiamas Visagino AE galvosūkis

Aišku galėtų būti pasiūlyta  ir daugiau alternatyvų, pavyzdžiui, Visagino AE įrenginėti du 1350 MW galios reaktorius, pamečiui juos paleidžiant eksploatacijai. Tačiau matosi, kad toks projektas dar labiau tiktų Rusijos Šiaurės vakarų elektros energetinei sistemai, ko rusai nuolat ir siekė norėdami kitų rankomis atstatyti trūkstamą grandį (uždarytą Ignalinos AE) jų kontroliuojamoje BRELL sistemoje. Ko gero tuo tikslu buvo net rengiami „provokaciniai” branduoliniai projektai aplink Lietuvą.

Kita vertus, Lietuva, Latvija bei Estija ir taip turi pakankamai instaliuotų galių. Teisingai diversifikavus kuro tiekimą, jo panaudojimą ir modernizavus energetikos ūkį bei įvykdžius energetinių jungčių (elektra ir dujos) su Švedija ir ypač su Lenkija projektus, Baltijos šalių gaminama elektra galėtų būti net pigesnė už Visagino AE gaminamą elektrą. Ypač per galimai įrengtos Visagino AE pirmuosius 20-30 metų eksploatacijos, tai yra tol, kol projekto investicijos galimai teoriškai atsipirktų. Apie Lietuvos energetines perspektyvas aiškiai pasisakė ir Lietuvos Energetikos instituto mokslininkai. Be to, iš JAV ateina patikimos žinios, kad naujos kartos mažųjų (apie 170 MW galios) branduolinių reaktorių komerciniai projektai turėtų pasirodyti apie 2023 m. Taigi, atsiranda dar papildomų argumentų, kad Visagino AE projektas gali iš viso neatsipirkti.

Dar vienas galimas pasiūlymas galėtų būti paruoštos statyboms Visagino AE aikštelės perėmimas, tai yra suteikiama vieta ir strateginis investuotojas savo rizika pastato tokią branduolinę jėgainę, kuri rinkos sąlygomis pardavinėtų elektros energiją. Deja, tokios sąlygos jau buvo siūlomos, tačiau joks investuotojas tuo nesusidomėjo. Aplamai verslas vis labiau linksta investuoti į savo poreikius tenkinančius energetinius šaltinius (tai yra taikyti energetikos decentralizacijos principus) ir vis mažiau pasitiki šalimis, kurios už mokesčių mokėtojų pinigus bando statyti brangius centralizuotus energetinius objektus.

Gal vis tik mes be reikalo ieškome galimų projekto „patobulinimų”? Gal tai yra tik būdas apeiti referendumo dėl Visagino AE statybos rezultatus? Lietuvoje, kur aukščiausiu lygiu nepaisoma ne tik teismų sprendimų, bet ir išreikštos referendumu tautos valios, siūlyti „pseudo“ pakeitimus Visagino AE projektui kai kam patiktų, nes taip nušaunami net du zuikiai – atsiranda neva naujas Visagino AE projektas (o tauta tai priešinosi „anam“ projektui) ir vėl laisvos rankos braižyti popieriuje naujus branduolinius ar kitokius švaistančius pinigus projektus. Lai man atleidžia mūsų energetikos specialistai už pasitikėjimą, bet man atrodo, kad du-trys patyrę specialistai per porą-trejetą mėnesių už kokius nors du-tris šimtus tūkstančių litų atliktų išsamią galimybių studiją apie galimybes jungtis sinchroniniam darbui su kontinentinės ES elektros energetine sistema. Dabar už tą darbą švedams žadama mokėti 5 milijonus!

Jau akivaizdžiai matosi neperspektyvių Baltyjsko AE ir Astravo AE projektų likimas, vertęs nerimauti tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek ir Karaliaučiaus srities gyventojus. Kaip skelbia žiniasklaida, Baltyjsko projektas Karaliaučiuje atidedamas, o dėl Astravo projekto finansavimo Baltarusijos vadovas neseniai lyg ir bandė derėtis su… Kinija, nes Astravo AE projektui rusai pinigų vis dar neskuba duoti. Deja, pagal radijo „Svoboda“ pranešimus, kol kas iš Kinijos pusės buvo gautas tik pasiūlymas steigti Baltarusijoje Kinijos verslo centrą, o Astravo AE statybvietė, ten apsilankiusiųjų manymu, labiau primena Vilniaus stadioną, nei rimto energetinio objekto statymą.

 
Vakarų verslo strategai, supratę akivaizdžią tiesą, kad senieji žemynai užsižaidė tik finansiniais reikalais ir pamiršo prekių gaminimą, pradeda raginti gamybą iš Azijos grąžinti į Europą ir JAV – tik taip galima būtų likviduoti užsitęsusios krizės padarinius ir užtikrinti stabilų darbo vietų kūrimą ir šalių ekonominį atsigavimą. Matomai Rytų strategai irgi nesnaudžia bei ieško galimybių jau su savo kapitalu kurti gamybą Europoje – tai ir matosi iš ką tik pateiktų kinų pasiūlymų baltarusiams. Nors tokia verslo „kraustymosi“ strategija lyg ir diktuotų būtinybę vystyti energetiką, šiuolaikinė branduolinė energetika yra per daug griozdiška ir brangi, o jos vystymas užtrunka per ilgai. Tuo tarpu verslo „kraustymasis“ galėtų būti efektyvus, jei jis vyktų greitai ir dabar – krizės padariniai turėtų būti likviduojami kuo greičiau. Taigi tos šalys, kurios sugebės skubiai modernizuoti, restruktūrizuoti savo energetikos ūkius ir turės pakankamai energetinių resursų jungčių su kaimynais, gali būti laimėtojos. Apsidairykime – Baltijos šalys kaip tik turi tokias galimybes. Užuot braižę popierinius projektus, kreipkime savo resursus ir inžinerinį potencialą ta linkme.

 
Branduolinė energetika akivaizdžiai Lietuvai nei reikalinga, nei finansiškai pakeliama. Šioje užsitęsusioje istorijoje dvigubi, trigubi standartai, nekompetencija, slaptumas ar net galimas sukčiavimas yra taip susipynę, kad visus sprendimus reikėtų tiesiog atidėti neribotam laikui.