Bronius A.Rasimas. Raizgalynė

Išvažiuojant iš sostinės matosi daug sporto aikštelių, pilna jaunimo. Tolstant, jau matosi teniso,  skvošo aikštelės, dar toliau žirgų maniežai ar net golfo laukai. Visur puikiai ir saugiai įrengti dviračių takai, juose rieda daug dviratininkų… Deja tai ne Vilnius, tai kelionės automobiliu iš Stokholmo akimirka – vasarą, po eilinės
darbo dienos.

O Vilniuje visi džiaugiasi ką tik praėjusiu architektų konkursu, kur „Žalgirio“ stadiono vietoje, jį nugriovus ir pristačius viešbučių ir gyvenamųjų namų, likęs sklypelis bus paverstas kažkokiu kalvelių koridoriumi, sujungsiančiu naująjį kvartalą su Vilniaus senamiesčiu. Neturiu jokių pretenzijų architektams. Gal ten ir labai profesionaliai bus atlikti darbai, tačiau visa tai iš esmės dar vieno stadiono pakasynos! Tai tikri „kolektyviniai“ darbai, kuriais iškilūs verslininkai net giriasi, arba teigia – nieko asmeniško, tai tik verslas. Be rezultatų, ko gero, liko ir tyrimai „įsisavinant“ lėšas Lietuvos amžiaus statyboje – Vilniaus stadione. Kyla įtarimai, kad ir čia vyravo „kolektyviniai“ interesai (norai) nieko nerasti.

Toliau skaityti „Bronius A.Rasimas. Raizgalynė“

Remigijus Lapinskas. Apie biomasės energetiką

Nacionalinio energetikos forumo ir Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos bendras projektas „Apie energetikos problemas  suprantamai ir paprastai“.

Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidentą Remigijų Lapinską kalbina Bronius A. Rasimas.

Martynas Nagevičius. Gigantomanija

ESBO konferencijoje (2017-06-17) įsivėliau į tokią koncepcinę diskusiją su Rusijos atstovu, o po to ramiai pagalvojau, kad to rusų mokslininko požiūris labai jau atitinka mano susikurtą stereotipą apie rusus.

Diskusija buvo apie atsinaujinančios energetikos ateitį Pasaulyje. Tas rusas pristatė jų mokslininkų užpatentuotą (!) koncepciją, pagal kurią būtų statomos trys gigantiškos saulės elektrinės, kurių kiekvienos (!) dydis būtų didesnis, nei visas Pasaulio elektros vartojimas. Visos jėgainės stovėtų dykumoje, kur visada šviečia saulė. Viena – Australijos centre, kita Libijoje, trečia Meksikos dykumose. Visos trys būtų išsidėsčiusios maždaug lygiai (pagal dienovidinius – po 120o) aplink visą Pasaulio apimtį. Esmė tame, kad žemei besisukant, visada bent viena bus atsisukusi į saulę ir gamins elektrą, kuri itin žema varža pasižyminčiais elektros supertinklais būtų paskirstoma po visas Pasaulio šalis. Toliau skaityti „Martynas Nagevičius. Gigantomanija“

Apie energetines strategijas

Nacionalinio energetikos forumo ir Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos bendras projektas „Apie energetikos problemas  suprantamai ir paprastai“.

Akademiko Jurgio Vilemo mintys apie Energetikos strategijas:

 

Nesaugių branduolinių jėgainių energijos blokavimas

Nacionalinio energetikos forumo ir Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos bendras projektas „Apie energetikos problemas  suprantamai ir paprastai“

Seimo Energetikos komisijos pirmininko Virgilijaus Poderio mintys apie galimybes nepirkti elektros energijos iš nesaugių branduolinių jėgainių:

Bronius A. Rasimas. Tarpinstituciniai ryšiai – Lietuvoje neatrasta žemė?

Tiek auštojo mokslo, tiek ir viduriniojo mokslo reforma yra būtina, tačiau ką tik paskelbti aukštojo mokslo reformos matmenys iš esmės yra darbas, atliktas skubotai, nors pasiūlytas aukštųjų mokyklų kiekis yra visai logiškas ir priimtinas. Ruošiant šiuos metmenis didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į du dalykus – mokslo kokybę ir… kaip išvengti visiško aukštojo mokslo prestižo žlugimo. Vis tik, pradedant šią svarbią reformą reikia aptarti dar keletą esminių dalykų, svarbių ir visos valstybės raidai.

Pirmiausia – regioninė politika. Svarbu nuspręsti kurių miestų geografinė, demografinė  ar energetinė aplinka yra tinkamiausia, suteikiant regionui palankaus vystymo(si) statusą. Tai būtų svarbi informacija sprendžiant ir mokslo reformas. Čia be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos  galimais kandidatais galėtų būti Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Alytus ir gal net Tauragė.

Toliau, įvertinant pasirinktų regionų esamą potencialą, ten jau veikiančias įmones, turimas tikras ar tariamas „ekonomines zonas“ ir jau esamas tame regione mokslo įstaigas (pradedant profesinio mokymo mokyklomis ir kita), pabandyti modeliuoti reikiamų specialistų poreikį, įvertinant kokius specialistus galima pasiruošti vietose ir centralizuotai. Be to, svarbu išsiaiškinti kokių specialistų iš vis Lietuvai reikia ir ar visus juos galima pasiruošti Lietuvoje. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Tarpinstituciniai ryšiai – Lietuvoje neatrasta žemė?“

Liudvikas N. Rasimas. Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro veiksmų

Premjeras sakė netiesą. Priede prie mūsų pareiškimo buvo kalbama apie religinių organizacijų turtą. Lietuva, kaip ir Lenkija susideda ne tik iš civilinių administracinių vienetų, bet ir iš religinių provincijų. Kalbant apie Lenkijos, konkrečiai Gdansko religinę provinciją ir buvo panaudotas žodis Lenkijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2013 metų vasario 8 d. nutartimi niekaip neįpareigojo valdžios institucijų perduoti  konventualams minėtą istorijos ir kultūros paminklą. Aukščiausiasis teismas nustatė štai ką: „ konstatavus, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatus kasatoriui buvo perduota nesilaikant perdavimo metu galiojančių įstatymų, byloje pritaikyta vindikacija – ginčo pastatai grąžinti valstybei“ (AT nutarties nuoroda). Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro veiksmų“

Algirdas Rasimas. Kritinis mąstymas

Immanuelis Kantas (1724-1804)

Kalbant apie kritinį mąstymą visų pirma svarbu aiškiai apibrėžti žodžių „kritika, kritinis“ ir „mąstymas“  esmę. Tą gerai suprato ir žymiausi filosofai, bet tik vienam, lietuvių kilmės vokiečių filosofui Imanueliui Kantui (1724-1804) pavyko tapti pasaulinio mąsto istorine asmenybe dėl to, ką jis apie žmogaus mąstymą, žmogaus proto galimybes parašė veikale „Grynojo proto kritika“. Kadangi kritika turi remtis tam tikrais dėsniais, o mąstymas yra žmogaus smegenų proceso produktas kuriant reiškinių sąvokas, todėl ir pažinimo procesas, pagal I. Kantą, vyksta žmogui sugebant kurti sąvokas remiantis žiniomis ar patyrimu, t.y. gebėjimas gyvenime pasinaudoti tomis žiniomis ar patyrimu, ką jis vadina intelektu, o protas tai vienų teiginių išvedimas iš kitų arba jų paneigimas, pagrįstas pastoviais loginiais dėsniais. Mąstymas yra tikrovės pažinimo procesas pasiremiant intelektu ir protu. Tokiame pažinimo procese galimi ir prieštaravimai (antinomijos), kada vienodai galima įrodyti ir tezę, ir antitezę, kas ir sudaro kritikos teorinį pagrindą ir esmę. Visuotinai pripažinta, kad būtent I. Kantui tenka nuopelnas atskleidus pažinimo prieštaringumą ir tuo pačiu kritinio mąstymo būtinumą visuose pažinimo procesuose.  Toliau skaityti „Algirdas Rasimas. Kritinis mąstymas“

Liudvikas N. Rasimas. LDK architektūrinis paveldas perduodamas Lenkijai

Konventualų ordinas

1920 m. liepos 12 d. su Rusija buvo pasirašyta sutartis, kuria ji, kaip buvusi faktinė valdytoja, atsisakė visų teisių į Lietuvą, tame tarpe ir Vilnių su ten buvusia valstybine nuosavybe, perduodant viską Lietuvos valstybės naudai. Liepos 15 d. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Rusijos kariuomenė pasitraukdama ir faktiškai perdavė visą turtą Lietuvos valstybei. Minėtuose pastatuose ir toliau veikė lietuvių kultūrinės ir mokslinės organizacijos, o rugsėjo pabaigoje visos įstaigos jau kėlėsi iš Kauno į Vilnių į teisėtai valstybei nuosavybės teisėmis priklausiusius statinius. Pastatai, kuriuos dabar perdavė Konventualų ordinui, tada buvo valstybinė nuosavybė. Lietuviška veikla minėtuose pastatuose buvo nutraukta ne Lietuvos valstybės valia, o Lenkijai okupavus Vilnių ir, deja, tuo laikotarpiu ilgą laiką  kryptingai naikinant  lietuvybės židinius  ir net jos ženklus. Tai irgi žinomi akivaizdūs faktai. Pastatai, esantys Vilniuje, Pranciškonų g. 1,  Lenkijos bažnytinei provincijai, konkrečiai Konventualų ordinui, buvo perduoti tik 1938 m. okupacinės administracijos teismo sprendimu, nors ir tuo metu tikrasis šių pastatų savininkas buvo Lietuvos valstybė. Teisme nebuvo ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos bažnytinės provincijos atstovų, teismas Lenkijos bažnytinei provincijai atidavė turtą, kuris Lenkijai nepriklausė. Toks sprendimas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos suverenitetą, tad jo pripažinimas šiandien reikštų Vilniaus okupacijos legatyvumą.  Ar ne to ir buvo siekiama? Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. LDK architektūrinis paveldas perduodamas Lenkijai“