Drūkšių ežeras gali virsti techninio vandens saugykla

 

Balandžio 29 dienos BTV televizijos laidoje profesorius Leonas Ašmantas  pareiškė, kad jeigu bus bandoma statyti naująją atominę  (NAE) didesnio kaip 3000 MW galingumo,  Drūkšių ežeras taps techninio vandens tvenkiniu, nes didesnis elektrinės galingumas pareikalaus daugiau vandens ir aukštesnė vandens temperatūra  jau pažeis ežero ekologinę pusiausvyrą. Paklaustas ar atsipirktų NAE, profesorius neabejodamas pareiškė, kad lengvai atsipirks, tačiau paklaustas,  ar tada jau Lietuva galės tapti UCTE nare,  atsakė, kad iki to laiko Rusija pati gali prisijungti prie UCTE sistemos, o kitu atveju, tai yra norint Lietuvai atskirai eiti į UCTE, reikės mokėti milžiniškas sumas Rusijai, būktai už pablogėjusias sąlygas energetikoje.

Atominės elektrinės Lietuvai nereikia

Lietuvoje aukščiausiu politiniu lygmeniu gausu atominės elektrinės advokatų. Atrodo ne paslaptis, kad atominės elektrinės yra rizikingos, tačiau viešumoje formuojama nuomonė, kad rizika yra minimali ir kontroliuojama. Nepaisant Ūkio ministerijos pasamdytų mokslininkų dar 2006 metais pateiktų išvadų, kad Lietuvai neapsimoka statyti naują atominę elektrinę, Lietuvos Nacionalinės energetikos strategijoje yra numatyta statyti naują atominę elektrinę. Numatyta, kad 2015-2017 metais nauja atominė elektrinė bus pradėta eksploatuoti.  Nors ir teigiama, kad Strategija buvo kuriama atsižvelgiant į „energetikos ūkio valdymo ir aplinkosaugos srities pasaulines tendencijas“, ir joje numatyta didinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą, tačiau tai, kad vis dar skelbiamas  kontroversiškas sprendimas statyti naują atominę elektrinę, kelia abejones, ar tikrai buvo remtasi naujausiomis tendencijomis, o ne kaip Lietuvoje dažnai įprasta remtis jau pasenusiomis tendencijomis, manant, kad tai ir yra pačios naujausios ir pažangiausios.  Tikrai pažangus klimato kaitos problemos sprendimo būdas būtų skatinti  alternatyvių, ekologiškai patvarių ir decentralizuotų energetikos technologijų vystymą. Dar prieš kurį laiką žurnalas Ode rašė, jog pasaulio politikos ir verslo lyderiai susitarė skatinti perėjimą prie vandenilio energijos panaudojimo, tačiau yra delsiama imti sparčių veiksmų. Naftos magnatai ir automobilių gamintojai dar nori pasipelnyti iš investicijų į seną infrastruktūrą, o politikai vengia įgyvendinti sprendimus, kurių įgyvendinimas reikalauja daugiau laiko nei rinkimų periodas. Todėl protestai nerimsta. Liepos 15d. žmonės buvo raginami protestuoti prieš G8 ekologiškai destruktyvius planus vystyti naftos, anglies, dujų ir atomines energetikas, nes tai dar labiau gilintų vieną iš opiausių globalinių problemų – klimato atšilimą. Tačiau klimato kaita nėra vienintelė problema, kurią padėtų išspręsti perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo. Akmens amžius nesibaigė todėl, kad baigėsi akmenys, tad naftos amžiaus pabaigos nereikia laukti, kol visiškai pasibaigs nafta. Perėjimas prie masinio vandenilio ar kitų atsinaujinančių energijos technologijų panaudojimo duotų naują ekonominį impulsą, padėtų mažinti skurdą, užtikrintų stabilumą ir saugumą, padėtų mažinti oro užterštumą ir stabilizuotų klimato atšilimą. Tai būtų decentralizuotas demokratiškais principais paremtas energijos generavimas.  Profesorius Bragi Arnason iš Islandijos dar 1978 metais buvo įsitikinęs, jog vandenilio energija yra ateities ekonomikos pagrindas, tačiau iš pat pradžių jo mintys buvo priimtos skeptiškai. Idėja pasirodė patraukli kompanijoms DaimlerChrysler, Shell ir Norsk Hydro, ir su profesoriaus pagalba Islandija tapo eksperimentine vandenilio energijos panaudojimo laboratorija. Prieš tris metus Reikjavike buvo atidaryta pirmoji vandenilio degalinė. Palaipsniui  iki 2030 metų yra numatyta visiškai pereiti prie vandenilio energijos panaudojimo.  Rocky Mountain Instituto (JAV)  įkūrėjas Amory Lovinsas, žinomas kaip „vandenilio guru“, išvystė energetikos pertvarkos planą. Pasak jo, investicijos į vandenilio ekonomiką yra perspektyvesnes, efektyvesnės ir pelningesnės nei tęsti įprastą dabartinės energetikos šabloną.  Energija yra ekonomikos pagrindas, o ateities ekonomikos pagrindas turėtų būti ne naujų atominių elektrinių statyba, o atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. Įsivaizduokite, kad jūs turite mašiną, kuri yra ne tik yra jūsų transporto priemonė, bet ir neteršiančios energijos jėgainė. Pagamintos energijos perteklių galėsite parduoti vietinėje bendruomenėje ir taip gauti papildomų pajamų. Esant tokioms perspektyvoms, kam reikia brangių, rizikingų ir pavojingų atominių elektrinių?  

*Autorė yra ekonomistė ir Darnios plėtros specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narė

** Straipsnis pirmą kartą spausdintas Atgimime 2006 m

Žalioji energija – tarptautinė kongerencija

 

Balandžio 16 dieną Vilniuje susirinko Lietuvos ir Vokietijos verslo, ekologijos, energetikos sričių atstovai, rengiantys diskusiją ir verslo mugę apie atsinaujinančios energijos šaltinius. Tarptautinę konferenciją ,,Žalioji energija – iš gamtos imame, gamtai atiduodame.Verslo mugė“ surengia tarptautinis Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondas ir Lietuvos – Vokietijos forumas.  Konferencijos tikslas buvo parodyti ir padėti žmonėms rūpintis aplinka bei atkreipti verslo atstovų dėmesį į energijos taupymo ir alternatyvios energijos naudojimo privalumus, skatinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą ir intensyvinti Lietuvos-Vokietijos bendradarbiavimą šioje srityje. Konferencijoje buvo skaitomi verslo, mokslo bei teisės aktus priimančių bei vykdančių institucijų atstovų pranešimai. Dalyviai išgirdo  daugiau nei dešimties geriausių savo srities specialistų pasisakymų iš Lietuvos, Vokietijos ir kitų šalių. Paraleliai su konferencija buvo surengta “Žalioji energija” verslo mugė, kurioje dalyviai susipažino su šia sritimi besidominčių įmonių ir institucijų atstovais, apsikeitė idėjomis, susijusiomis su atsinaujinančia energetika, užmezgė naujų verslo kontaktų.  Konferencijos pranešimus galite rasti:

http://greenenergy2009.wordpress.com/2009/04/24/konferencijos-pranesimai/

 

Elektros jungtis jungs Švediją ir Lietuvą.

 

Tikėtina, kad baigėsi diskusijos dėl  tarpsisteminės  elektros jungties tiesimo į Švediją. Latviai, gavę dalį iš finansinės  paramos, skirtos ES minėto tilto statybai, savo vidaus elektros tinklų sutvarkymui, atsisakė savo ankstesnių reikalavimų. Taigi jungtis bus kažkur arti Klaipėdos.  Lietuva, kaip ir dera turtingesniam kaimynui, savo elektros tinklų sutvarkymo darbus atliks savo lėšomis.

Ką darysim su atominės vizija?

Visiems aišku, kad statyti čia, Lietuvoje, tokią labai galingą energetinį junginį buvo sumanymas aprūpinti energija buvusios Sovietų Sąjungos poreikius, o bėdos (tragedijos) atveju būtų tik kraštinių imperijos teritorijų nurašymas. Dabartinis noras toje pačioje vietoje statyti naują atominę elektrinę (NAE), aprūpinant elektra kelias šalis, ko gero, yra tik sovietinio energetinio mąstymo tęsinys, o gal net kitų šalių pragmatinių interesų tenkinimas. Lenkijai tai būtų lengviausias būdas aprūpinti elektra savo šiaurės rytų zoną ir dar su sava jungtimi, Latvijai ir Estijai – lyg ir stabilios energijos rezervas, Rusijai – būdas išlaikyti Baltijos šalis savo energetinės priežiūros zonoje ir Kaliningrado problemos sprendimas. Švedijos interesų vis dar nematome (švedų specialistai ir prašo parodyti, kad bent turime bendrą rinką su latviais ir estais…). Teisybės dėlei reikia prisiminti, kad neseniai didžiuma Švedijos partijų susitarė, kad netrugdys plėtoti savo šalyje atominę energetiką, bet valstybė į tai nesikiš, palikdama tai daryti verslui. Kita vertus švedai valstybiniu lygiu visaip rems atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtrą, matydami šioje kryptyje ir patrauklaus verslo sritį, ir planetos sveikatą. Gali sudominti galimi Vokietijos interesai, nes ši šalis savo teritorijoje statyti atominės elektrinės negali. Atsiradus tinkamam konsultantui, būtų galima įrodyti, kad pastačius NAE, dalį energijos būtų galima parduoti Vokietijai per jūra nutiestą nuolatinės srovės kabelį. Statyti atominę elektrinę kitos šalies teritorijoje turbūt yra daugelio valstybių svajonė, tik kur čia nauda Lietuvai – visa statyba, materialiniai resursai, atominės atliekos, paaukštintos energijos kainos saviems – ar ne per brangu?Galimi ir kitų šalių interesai, stumiantys mintis statyti NAE Lietuvoje. Tai gali būti reaktorių gamintojai ar stambios tarptautinės statybos firmos. Nutarus statyti NAE, mūsų šalies statybininkai ir montuotojai praktiškai neturės galimybių įsikomponuoti į amžiaus statybas (nors Lietuvos elektros perdavimo tinklai taip pat laukia nemažų investicijų). Kita vertus, liberalizavus atsinaujinančių ir alternatyvių energetinių (AEŠ) šaltinių statybą, bent jau 10 metų (iki NAE bus pastatyta), atsirastų galimybė plėtotis ir statybų, ir montavimo bendrovių verslui, ir visam smulkiam ir vidutiniam verslui apskritai. Be to, manoma, kad remiantis kitų šalių patirtimi ir Lietuva įjungs į žemės ūkio gamybos ciklą ir energetiką (biodujų gamyba, biokuro gamyba, energetiniai augalai ir kita). Paradoksas tai, kad NAE šalininkai bijo AEŠ plėtros, nes kas tada, kokiais kiekiais ir kokia kaina pirks naujosios atominės pagamintą elektrą? Antras paradoksas tas, kad viena iš pagrindinių sąlygų prisijungti prie europinės UCTE sistemos yra šalies vidinių galios rezervų subalansavimas, o tą atlikti neturint labai didelių galių elektrinių yra kur kas paprasčiau. Ar nereiktų iš naujo peržiūrėti Lietuvos energetikos strategiją, iš naujo įvertinant bendrosios Baltijos šalių elektros rinkos įtaką, naujas elektros sistemos valdymo tendensijas, pritraukiant elektros vartojimą prie jos generavimo šaltinių (korinis principas), inicijuojant bazinio elektros generavimo santykio peržiūrėjimą, įvertinant AEŠ plėtrą kelių metų bėgyje ir NAE statybą?

Pirmaeiliai darbai energetikoje

Logiška galvoti , kad Lietuvai priėmus sprendimą uždaryti IAE, pranyksta pagrindinė kliūtis rišanti mus su Rusijos EES,  atsiveria galimybė pakeisti situaciją ir sukurti savarankišką, atvirą vakarų pasauliui Lietuvos EES. Deja, prorusiškos orientacijos Lietuvos valdžią, tenkino esama padėtis. Nieko nebuvo daroma, kad keisti energetikos politiką. Šie politikai ir AB „ Lietuvos energija“ vadovybė per 8- nerius valdymo metus beveik nieko nedarė, kad pasiruošti IAE uždarymui ir Lietuvos EES integracijai į vakarų sistemas, nors gera to meto ekonominė padėtis ir ES parama leido tai daryti. Daroma buvo viskas, kad užvilkinti procesą ir palikti visus IAE laidojimo rūpesčius ateinantiems į valdžią politikams ir mokesčių mokėtojams.

 

Leo LT sukūrimas buvo nusikalstamos veiklos Lietuvos energetikai viršūnė. Tai leido monopolizuoti visą energetikos sektorių, iškelti pelno siekimą, nesvarbu kokiomis priemonėmis, aukščiau kitų vertybių, tame tarpe aukščiau valstybės nepriklausomybės. Į vienas rankas pateko elektros tnklai (natūralus monopolis) ir elektros gamyba (konkurencinė veikla) , kas prieštarauja sveikai logikai ir europietiškoms tradicijoms bei sudarė prielaidas stambioms finansinėms aferoms. Vadovaudamasi tokiais moralės principais, Leo LT, įsitraukė į, ko gero, vis dar Lietuvoje veikiančios 5 – os kolonos vaidmenį, nes apie tai liūdija Leo veikimo principai ir pastangos išlikti priklausomiems nuo Rusijos EES. Tuo nesunku įsitikinti paanalizavus žiniasklaidoje ir specialioje literatūroje pateiktą informaciją, pvz:

          numatyti Visagino atominės elektrinės  reaktoriai (VAE), pagal IAE analogą. Tai padaryta net neatlikus galimybių studijos, verslo plano, be tarptautinių partnerių sutarimo, be UCTE sąlygų ir reikalavimų, nepaisant AE įstatymo nuostatų dėl lygiagretaus darbo su ES elektros sistema. Dėl neteisingo pasirinkimo, t.y. dėl  galimai per didelės reaktoriaus galios, gali tekti prašytis rusų avarinio rezervavimo, arba tai reikštų likti Rusijos EES sudėtine dalimi.

          ne ant Baltarusijos, o ant Lenkijos sienos numatoma statyti konverterių stotį. Apie tai, visai neseniai, AB „Lietuvos energija“ informaciją galima buvo skaityti žurnale „ Elektros erdvės“, (2008 m. Nr.2). Tai reiškia likti Rusijos elektros standartų erdvėje ir lygiagrečiai dirbti ne su ES, o su Rusijos EES.

          Neatliktas net toks elementarus, bet labai svarbus, darbas tam, kad lietuviška elektra į Klaipėdą galėtų būti tiekiama Lietuvos elektros tinklais, be rusų malonės. Reikėjo tik palyginti nedidelės rekonstrukcijos linijoje Kaunas – Klaipėda.

 

Ką daryti ?

1.  Išardyti Leo LT, kaip struktūrą monopolizuojančia visą elektros sektorių, kaip blogybę, padariusią žalą valstybei. Pakeitimas vienų darbuotojų kitais – valstybei lojaliais, klausimo nesprendžia. Monopolis, nepriklausomai nuo to valstybinis ar privatus, visados išliks ydinga struktūra.

2.  Perdavimo tinklus – valstybės valdomą infrastruktūrą, atskirti nuo elektros gamybos įmonių, išskyrus Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę (KHAE) bei Kauno HES, kaip teikiančias sistemines paslaugas perdavimo tinklui.

3.   Elektros gamybos įmones išskirti į atskirą, tarpusavy konkuruojančių įmonių visumą. Valstybės ir privataus kapitalo santykį jose, turėtų nustatyti vyriausybė tik strateginiams objektams.

 4.   VAE neišspres apsirūpinimo elektra problemos artimiausiu metu. Naivu tikėtis, kad statysime greičiau už suomius, taigi statybai reikės nemažiau 10 metų.  Branduolinę jėgainę galima pradėti projektuoti, tik prieš tai atlikus nepriklausomą galimybių studiją, turint verslo planą bei paklausos elektros energijai augimo prognozes. Ko gero, atlikus išsamų tyrimą paaiškės, kad turimų elektros šaltinių galios pakaks iki to momento, kai sulauksim 4-os kartos, žymiai saugesnių, ekonomiškesnių, savo parametrais geriau tinkančių mažai valstybei, reaktorių. Apie jų greito pasirodymo galimybę plačiai rašoma. Kad nesigraužtume  po 5-ių metų dėl nesėkmingo sandorio, nereikėtų skubėti užsakyti reaktorių dabar. Todėl logiškai sunku paaiškinti buvusios vyriausybės ketinimus.

5.   Paskubinti tarpsisteminės jungties su Švedija realizavimą, siekiant sumažinti energetinę BV atskirtį nuo vakarų pasaulio.

6.   Elektros linijos į Lenkiją statybos darbus pradėti ne anksčiau, nei lenkai pradės savo perdavimo tinklo ir tarpsisteminių jungčių su Europa stiprinimu.

7.   Energetinių žaliavų (gamtinių dujų) importui iš Rusijos ženkliam sumažinimui, atidaryti žalią gatvę žaliąjai energetikai (vėjo, bio, geo jėgainėms ). Tam įgyvendinti tereikia atkoreguoti teisės aktus, pašalinant nelogiškus apribojimus ir biurokratines kliūtis bei numatant skatinimo mechanizmus. Parinkus galingas vėjo jėgaines ( 4 -5 MW), bei mažas kogeneracines elektrines, naudojančias alternatyvų kurą, galima tikėtis sparčios jų plėtros ne tik pajūry, bet ir visoje Lietuvos teritorijoje, panašiai kaip tai nutiko Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse, įgyvendinus privačių investicijų skatinimo programas. Valstybės paskatinti ir remiami piliečiai, susibūrę į akcines bendroves, mielai investuotų savo bankų indėliuose užšaldytas lėšas į šį smulkų, bet pelningą verslą, tuo išjudindami stingstantį ekonominį šalies gyvenimą. Atsirastų tūkstančiai darbo vietų, pagyvėtų ekonomika, o tai galėtų, savo ruožtu, gerokai sušvelninti prognozuojamas ekonominės krizės pasekmes bei padėtų spręsti apsirūpinimo elektra problemas tarpbranduoliniame laikotarpyje. Gamybos decentralizacija ir konkurencija tarp gamintojų taptų pagrindu bendros, didele dalimi liberalizuotos, BV elektros rinkos atsiradimui.

8. Ryšium su galima vėjo energetikos plėtra, vertėtų pramąstyt galimybę papildyt KHAE bent viena hidroturbina, kurios debetas galėtų būti švelniai keičiamas tiek siurblio, tiek generatoriaus režime, analogiškai Tiuringijos HAE. Tai gerokai palengvintų sistemos darbą, keičiantis vėjo greičiui.

 

Teisiniai energetikos monopolizavimo aspektai

Iš vykdomų veiksmų matosi, kad „ Lietuvos energija“ kartu su Ūkio ministerijos darbuotojais darė viską ( neindeksavo Kruonio , Kauno HES turto, švaistė pinigus nereikalingoms studijoms, investicijoms ir etc.), kad valstybės valdomi elektros objektai sukurtų kuo blogesnius piniginius sriautus ir taip pasiekė , kad valstybės valdomų įmonių akcijos dirbtinai nupigo. Tada VST savininkai  per suorganizuotą grupę- susiviejijimą savo dirbtinai pabrangintas akcijas iškeitė į valstybinių įmonių dirbtinai nupigintas akcijas, taip užvaldė valstybės turtą visoje Lietuvos elektros energetikoje, vėliau , jau pasirašius LEO LT steigimo sutartį,  VST  savininkai perkėlė dividendus į LEO LT,  iš banko pasiskolino pinigus   apyvartinėms lėšoms ir beveik milijardą litų  iš tų paskolintų pinigų  išsimokėjo dividendų pavidalu. Pareiga atiduoti bankui skolą,- lieka LEO LT.  Pati įvykių eiga rodo, kad tam galėjo ryžtis tik tada, kada pvz. papirkimo būdu buvo užsitikrinta, kad valdininkai , teisėsaugoje irgi, piktnaudžiaus savo padėtimi, viršys savo įgaliojimus ar nevykdys to darbo, kuri privalo vykdyti. Nustatyti kas , kaip ir kokiu mastu prisidėjo prie neteisėto valstybės turto užvaldymo galima tik atlikus  tyrimą Baudžiamojo proceso tvarka. Pradėti tokį tyrimą faktinių aplinkybių pakanka. Atkreiptinas dėmesys, kad žalą, atsiradusią dėl nusikalstamų  veiksmų dengia ne vien juridinis asmuo, o ir fiziniai organizuotos grupės- susivienijimo dalyviai.

            Teisėsaugininkams atsisakant pradėti tyrimą Baudžiamojo proceso tvarka, lieka galimybė valstybei išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo Civilinės teisės ir Civilinio proceso nustatyta tvarka.

            Kada sutartis sudaroma pažeidžiant pagrindinius sutarčių sudarymo principus, dėl ko pažeidžiami ne tik šalies, šiuo atveju valstybės , interesai, bet ir viešieji interesai,- ji tampa absoliučiai negaliojančia.( C.K. 6.225 str. Absoliučiai negaliojanti sutartis yra niekinės sutarties sinonimas). Kada yra imperatyvia  įstatymo norma nurodyta, ką pažeidus sutartis pasidaro niekinė, jos nereikia nuginčyti teisme. Šiuo atveju turtą išreikalauti iš neteisėto valdymo galima visada, tik išreikalavimo būdas priklauso ar VST savininkus laikysime sąžiningais neteisėtai įgyto turto valdytojais, ar nesąžiningais neteisėtai įgyto turto valdytojais.

            Atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas iš Seime esančių įstatymo projektų neprieštarauja Konstitucijai, nes Civilinis kodeksas numato daugybę atvejų, kada sudaryto sandorio nereikia nuginčyti teisme, pvz. C. K. 6.217 str. išvardija atvejus, beja atitinkančius ir LEO LT sandorį, kada sutartis nutraukiama vienašališkai, o C. K. 6.218 str. nurodo tik 30 d. terminą, kurio reikia prisilaikyti vienašališkam sprendimui priimti. Abejotina tik ar priimant įstatymą reikia siūlyti atkartoti Civilinio kodekso normas  , o gal geriau tiesiog nurodyti , kad pažeisti pagrindiniai sutarčių sudarymo principai, valstybės, kaip sutartis šalies interesai ir,  svarbiausia, viešieji interesai, todėl ši  sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Taigi Seimo komiteto išvada, kad Seimui pateikti Įstatymo projektai prieštarauja Konstitucijai, aptariamu atveju laikytini nesusipratimu ar klaida, nes tada Konstitucijai prieštarautų ir Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas. Manau, kad neteisingai per televiziją du Seimo nariai- teisininkai aiškino, kad tik Vyriausybė atstovauja valstybei. Deja, Vyriausybė atstovauja valstybei, kaip institucijai. Valstybei, kaip piliečių sąjungai TAUTAI, atstovauja jos išrinkti atstovai SEIME. Įkeičiant visai Tautai priklausantį turtą nedidelės grupės žmonių naudai, pažeistas sutarčių sudarymo per atstovus principas, gi minėto komiteto išvada kitos sutarties šalies gali būti aiškinama kaip vėlesnis, bet  vistik Tautos atstovų sutikimas viso Lietuvos turto įkeitimui. Pasekmės valstybės ir viešiesiems interesams tada būtų skaudžios. Taigi, Seimas galėtų priimti tokio turinio įstatymą:-„ Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybei sudarant sutartis su NDX buvo pažeisti moraliniai ir viešosios sutarčių sudarymo tvarkos principai, dėl ko buvo esminiai pažeisti viešieji interesai,- Seimas nutaria : laikyti, kad Vyriausybės sudaryta sutartis su NDX energija dėl LEO LT steigimo prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.“ Toliau jau viską sutarties šalys gali sutvarkyti taikiai, arba pradėjus civilinį procesą dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, arba nebijantiems prokuroro darbo, pradėjus baudžiamąjį procesą.

 

Kas semia vandenį rėčiu?

Vis neapleidžia mintis, kad kažkas yra ne taip, kad valdžios ir „energetikos žiniuonių“ pažadai, veiksmai ir jų rezultatai nesutampa neatsitiktinai. Atrodo, kad kažko svarbaus nepastebime ir teks gailėtis, kad pražiopsosime kryžkelę, kurioje Lietuva dar turi šansą pasirinkti savą energetikos vystymo kelią. Prašokus teisingą kelią kiekvienas vėlesnis žingsnis tik tolins mus nuo jo, nuo nepriklausomos ir suverenios valstybės energetinės sistemos.

Paprasčiausia būtų išsiaiškinti, ar mūsų nepastabumas yra įgimtas bruožas, ar vis dėlto kažkas dėl jo yra suinteresuotas. Tačiau dažnai mums kelią pastoja įvairūs mitai apie energetiką. Štai pora iš jų:

          pirmasis mitas – energetika yra toks sudėtingas dalykas, kad jį gali suprasti tik labai dideli šios srities specialistai ir tik jie gali paaiškinti, kaip ir kas yra iš tikrųjų, kodėl viskas ateityje gali būti tik taip ir ne kitaip;

          antrasis mitas – nors mes visi esame priklausomi nuo energetikos, mokame už ją savo pinigus, tai esanti labai neįdomi tema ir apie ją kalbėti neverta;

Toks vandens drumstimas kelią įtarimą, kad čia gali būti gaudomos labai didelės žuvys. Pabandykime bent pažiūrėti, kokį laimikį galima ištraukti iš mūsų „energetikos kūdros“? 

 

Kaip mes ėjome?

Norėdami išvynioti šį susipynusį lietuviškos energetikos kamuolį, turėtume susirasti kokį nors siūlo galą.

Neseniai žiniasklaidoje pasirodė maža žinutė, kad yra rengiama elektros energijos avarinio rezervo sutartis, kurią turėtų pasirašyti „Lietuvos energija“ ir kitų šalių energetinės įmonės, dabar dirbančios vieningoje sistemoje. Ši žinia, kaip ir daugelis pranešimų apie energetiką, nerado jokio susidomėjimo tarp žurnalistų ir akies mirksniu dingo iš akiračio.

Tikriausiai atsitiktinumas, tačiau informacija apie naujas Lietuvos energetikų sutartis su Vieninga energetine sistema pasirodė tuo momentu, kai Lietuvoje buvo tarpuvaldis. A. Kubiliaus vyriausybė buvo dar nesuformuota, o G. Kirkilo jau krovėsi lagaminus, žodžiu, labai palankus metas greitai susitvarkyti problemiškus reikalus.

Juo labiau kad patirtis rodo, jog Rusijos energetikai nepraleidžia progos pasinaudoti tokiomis situacijomis ir kiekvienu patogiu momentu stengiasi primesti Lietuvai kuo daugiau įsipareigojimų, kad apsunkintų mūsų galimybes vykdyti savarankišką energetinę politiką.

Grįžkime prie elektros energijos avarinio rezervo sutarties. Ši sutartis apie techninius dalykus – su formulėmis, parametrais ir kitais ne kiekvienam suprantamais dalykais, bet jos esmė yra ta, kad ją pasirašiusios šalys žengia dar vieną žingsnį sujungti savo energetines sistemas į vieningą tinklą. Dispečerinių darbuotojai kartu treniruojasi likviduoti krizines situacijas, paruošiamos instrukcijos ir kt. Žodžiu, po tokio įdirbio kiekvienas Rusijos Vieningos sistemos energetikas galės gąsdinti: matote, kaip viskas baisu ir sudėtinga dėl tų avarijų, kas gi jus, vargšelius, išgelbės, jei mėginsite nuo mūsų pabėgti?

Įdomu, kad ši sutartis atrodo kažkokia neišbaigta, trūksta įsipareigojimų ir atsakomybės. Regis, ji yra dalis kažko didesnio. Patempkime už šio siūlo ir pažiūrėkime, ką ištrauksime.O ištraukiame tokius organizmus kaip BRELL ir IPS/UPS, na, su jais ir dar BALTSO, UCTE.

BRELL – Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetinių sistemų darinys, kurį 2001 metais po premjero R. Pakso sparneliu Vilniuje išperėjo ponas Čiubaisas, o IPS/UPS, tai Integruota energetinė sistema/Vieninga energetinė sistema. Kodėl IPS/UPS taip vadinasi, šiandien sunku pasakyti, nes iš principo tai nuo sovietų laikų likusi vieninga sistema, koordinuojama iš Maskvos. Bet rusai visuomet mėgo žodžių žaismu sudaryti tikrovės neatitinkantį įspūdį.

 

 

Jei pradėjome šnekėti apie žaisliukus Baltijos šalims, būtina pasakyti, kad joms buvo leista susikurti ir dar mažesnį junginuką BALTSO – atseit trijų Baltijos sesių energetinį junginį. Buvo net bandymų atjungti Baltijos energetines sistemas nuo sovietinio monstro – 1996–1998 metais buvo vykdoma „Baltijos žiedo“ (Baltic Ring) studija, kurios pagrindinis tikslas – išnagrinėti elektros rinkos, kuri atsirastų nutiesus elektros žiedą aplink Baltijos jūrą sukūrimo galimybes. Vienas iš nagrinėjamų scenarijų – Baltijos energetikos sistemų sinchroninis darbas su UCTE. Kaip ir galima buvo tikėtis, studija parodė, kad sinchroniniam Baltijos šalių sujungimui su Vakarų elektros sistema būtini didžiuliai energetikos sistemų pertvarkymai.

 

BALTSO

 

Kaip pamename, tuomet pasirodė geradarė Rusijos Vieninga energetinė sistema su vilionėmis Baltijos sesėms nesprukti iš sovietinių tinklų. Energetikai buvo nieko prieš, bet Vyriausybė nesutiko, ir „energetikams“ teko „tempti gumą“.

1999 metais Lietuvai buvo bandyta įbrukti susitarimą dėl lygiagretaus energetikos sistemų darbo. Šioje iš pirmo žvilgsnio nekaltoje sutartyje, po kuria parašus turėjo padėti ne valstybės vadovai, o tik įmonės (Lietuvos energijos) direktorius, buvo įrašytas vienas, bet esminis įsipareigojimas – panorėjusi iš jos pasitraukti šalis turėtų kompensuoti nuostolius visoms likusioms jo dalyvėms. T. y. po tokio dokumento pasirašymo Lietuva, sugalvojusi pasitraukti iš sovietinio tipo energetinės sistemos ir prisijungti prie Vakarų Europos ar Skandinavijos, turėtų, pvz., baltarusiams nutiesti naujas elektros linijas, gal dar naują elektrinę pastatyti, gal dar ką, žodžiu, padaryti viską, kad Rusija, Baltarusija, Latvija, Estija jaustųsi lyg niekas nepasikeitę. Bet liekantieji sistemoje gali niekada nepasijusti pakankamai kompensuoti, o Lietuva gali niekada neatsiskirti. Ir priežastis čia ne baltarusių godumas, o Rusijos nenoras atiduoti per Lietuvos žemę nutiesto elektros laido, jungiančio Kaliningrado anklavą su motina Rusija.

1999 metais konservatorių, G.Vagnoriaus, vyriausybė uždraudė Lietuvos įmonei pasirašyti tokius įsipareigojimus, todėl tik į valdžią atėjus rusams tinkamesnei R. Pakso vyriausybei 2001 m. vasarį vėl su ta pačia sutartimi į Lietuvą nepatingėjo atvykti net pats Rusijos energetinės bendrovės „JES Rossii“ valdybos pirmininkas Anatolijus Čiubaisas. Kad būtų tikriau, prie jo prisijungė ir K. Prunskienė su V. Uspaskichu. Šį kartą sutartį prastumti pasisekė, tik įvyko vienas nesklandumas – konservatorių frakcijos iniciatyva buvo nutarta pakeisti punktą dėl įsipareigojimų kompensuoti nuostolius pasitraukiant iš sutarties.

Tuomet energetikai ėmė dievagotis, jog susitarimas reikalingas Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, o nepasirašius minėto susitarimo, Rusija sudarys kliūčių Lietuvai eksportuojant elektros energiją per Baltarusiją į Vidurio Europą.

2001-02-07 Seime vyko K. Prunskienės iniciatyva organizuotas Lietuvos ir Rusijos pasitarimas ekonominio bendradarbiavimo klausimais. Iš kairės Seimo narė K.Prunskienė, antras iš dešinės Rusijos ambasadorius Lietuvoje J.Zubakovas, Rusijos delegacijos narys A.Čiubaisas, Rusijos pramonininkų verslininkų sąjungos prezidentas A.Volskis.

 

Taigi šiokia tokia sutartis, prijungianti Lietuvą prie Vieningos energetinės sistemos, buvo sutvarkyta. Ką dar galėjo Rusija padaryti, kad mes neatsijungtume, jei tiesmukai teisiniais metodais nepavyko „išdurti“?

Reikėjo pasiekti, kad nebūtų techninių galimybių tai padaryti ir žmonių tai atlikti.

1999 metais „Lietuvos energijos“, „Latvenergo“ ir „Eesti Energija“ sutarė, kad prie UCTE reikia jungtis kartu ir laišku kreipėsi į UCTE prezidentą bei Lenkijos „Polskie Sieci Elektroenergetyczne“ prezidentą dėl techninių ir organizacinių sąlygų Baltijos šalių elektros energetikos sistemų sinchroniniam prisijungimui prie UCTE.

Į jį UCTE Prezidentas 2000 metų kovo 6 d. atsakė, jog yra kliūčių, trukdančių sinchroniškai prisijungti prie UCTE sistemos. Be to, sujungimas su UCTE pareikalautų Baltijos energetikos sistemų atskyrimo nuo vieningos Rusijos ir Baltarusijos energetikos sistemos, iškiltų elektros energijos Kaliningrado sričiai tiekimo klausimas. Suabejota, ar Baltijos šalių prisijungimas viena linija prie UCTE sistemos patenkins patikimumo reikalavimus. Žodžiu, begalė problemų ir pasiteisinimų, kodėl Lietuvos energetika turi priklausyti nuo Maskvos kontrolės.

Taip išsisukinėjant laikas bėgo, bėgo, kol pasikeitė vyriausybė – premjeru tapo R. Paksas, o čia, kaip sakoma, korta ir pradėjo eiti. Pirmiausia ši vyriausybė nutraukė derybas dėl elektros tilto į Lenkiją. Po to kur buvęs kur nebuvęs atsiranda Čiubaisas su pasiūlymu, kurio mūsų energetikai negali atsisakyti – ir štai 2001 metais jau sukurtas BRELL. O tų pačių metų spalį susitikę Rusijos Prezidentas V. Putinas ir Europos Sąjungos Pirmininkas Guy Verhofstadt pažymi, kad Rusijos ir Europos elektros linijų sujungimas atitinka abipusius interesus. Tai nedelsiant buvo įkūnyta sprendimu atlikti tyrimus ir paruošti techninį ekonominį UCTE ir IPS/UPS susijungimo pagrindimą.

Daug nelaukdama NVS Elektroenergetinė taryba 2002 metų pradžioje pareiškia suinteresuotumą susijungti su Vakarų Europos energetine sąjunga UCTE. Gražu, kad šis NVS organas kartu praneša ir apie Baltijos energetinių sistemų norą jungtis į bendrą krūvą – vieningą energetinę sistemą. Tad mechanizmas paleidžiamas.

Lietuvoje tuo metu įvyksta pora įvykių, kurie vėliau suvaidins tam tikrą vaidmenį mūsų istorijoje. 2002 metų pradžioje buvęs „Kauno energijos“ direktorius R. Juozaitis tapo visos „Lietuvos energijos“ vadovu, o metų viduryje gimė  UAB „ADIFIKA“ – nedidelė, į akis nekrintanti įmonėlė.

Lietuvoje vis dar sudaromas įspūdis, kad mes ir toliau bandome kurti savarankišką energetiką, kad siekiame tiesiogiai susijungti su Europa. Ta proga 2002 metų balandį Baltijos operatorių iniciatyva net buvo atliktas Baltijos energetikos sistemos atsidalijimo nuo IPS/UPS energetikos sistemos eksperimentas.

Išanalizavus duomenis 2002 metų lapkričio 6 d. sudarytas Lietuvos elektrinių reguliavimo sistemų pertvarkymo pagal UCTE reikalavimus priemonių planas, kurį Lietuvos elektrinės numato užbaigti 2010 metais. Tik yra viena svarbi detalė – pagal bandymo rezultatus nustatyta, kad Baltijos energetikos sistemos gali dirbti stabiliai izoliuotu režimu, tačiau dėl didelių vienetinių galių ir didelės instaliuotų galių koncentracijos ilgesniam laikui toks darbo režimas neužtikrina patikimo elektros energijos tiekimo ir saugumo. Taigi peršasi išvada – eksperimentuoti galime, bet tokia lietuviškos energetikos sistema ilgesnį laikotarpį savarankiškai neišgyvens – reikia būti prie ko nors prisijungusiems.

Tuo pačiu metu UCTE specialistai pradeda pirminę galimų srautų analizę, kurie susidarytų sujungus Rusijos energetiką su Europa sinchroniniu būdu, ir 2003 metais padaro išvadą, jog šių sistemų sujungimo galimybės abejonių nekelia. Ir rusiškasis Vieningos energetinės sistemos lokomotyvas juda toliau į Vakarus ir tempia visą Baltijos energetinę sistemą paskui save – 2003 metais NVS Elektroenergetinės tarybos pirmininkas Čiubaisas su UCTE prezidentu M. Fuksu pasirašo protokolą, kuriame patvirtinamas sprendimas atlikti sistemų sujungimo tyrimus. Liepos mėnesį vakarų Ukrainos energetinė sistema (vadinamoji „Buštuno ŠEC sala“) pradeda sinchroninį darbą su Vakarų Europos energetine sistema UCTE.

 

 

Tuo metu, kai Rusijos vieninga sistema vykdo realius susijungimo veiksmus, Lietuvos vyriausybė vis tiria ir tiria linijos į Vakarus statybos pagrįstumą. 2003 metų sausio mėn. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) užsakymu atliktas tyrimas, konsultuojantis Lenkijos ir Lietuvos Vyriausybes apie galimybes įgyvendinti šių valstybių elektros energijos tinklų sujungimą.

Tačiau negalime sakyti, kad visiškai niekas Lietuvoje nesiima praktinių veiksmų. Iš ankščiau minėtos įmonės UAB „Adifika“ ir valstybei priklausančios įmonės „Kauno energija“ gimsta „Energijos realizacijos centras“ (ERC). Kitaip nei Lietuvos energija ir mūsų vyriausybė, jis be jokių ilgų tyrimų neria į elektros energijos varinėjimo per Lietuvos sieną verslą. 2003 03 07 jis gauna nepriklausomo elektros energijos tiekėjo licenciją ir kaipmat laimi konkursą tarpininkauti parduodant perteklinę elektros energiją, pagamintą Ignalinos atominėje elektrinėje. Apie energetikų Juozaičių ir Seimo nario konservatoriaus Ramūno Garbaravičiaus sąsajas su šiuo verslu yra jau nemažai rašyta, todėl norėtųsi tik pasidomėti, kas sukūrė sąlygas tokiai veiklai? Kodėl tokia sėkminga įmonė atsirado būtent šiuo metu?

Politikos tęstinumas

Trumpam grįžkime į 2000 metų  balandžio 26 d.  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. posėdį – pirmininkauja A. Kubilius, svarstomas klausimas „Dėl eksportuojamos elektros energijos kainos“, pranešėjas  Ūkio ministras V. Milaknis. Nusprendžiama pritarti Ūkio ministerijos pasiūlymui, kad sudaromose elektros energijos eksporto sutartyse eksportuojamos elektros energijos, pagamintos valstybės įmonėje Ignalinos atominėje elektrinėje, kaina būtų ne mažesnė negu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka apskaičiuotos trumpalaikės ribinės sąnaudos. Taigi, V. Milaknis pateikė, A. Kubilius pasirašė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas patvirtino metodiką, o Kauno „energetikai – konservatoriai“ jos pagrindu užkūrė verslą.

Kitais žodžiais tariant, anksčiau valstybė nustatydavo žemiausią kainą, kuria galima į užsienį parduoti Ignalinos AE elektrą, o nuo tol kaina priklauso tik nuo skaičiukų, įrašytų į formulę.  Reikiamus skaičiukus parinkti galima visada, jei yra noras ir suinteresuotumas. Tad pasrūva pigi lietuviška elektra į Rusijos Vieningąją energetinę sistemą, o pinigai į sėkmingai ir laiku įkurtas įmones.

Kelkimės į 2004-uosius metus. Tai metai, kai žmogus, žadėjęs Nobelio premiją tam, kuris įrodys, kad Lietuva gali išgyventi be Tarybų Sąjungos, gali iš arti matyti jos stojimą į NATO ir Europos Sąjungą.

Tikriausiai atsitiktinai iki stojimo į NATO kovo mėnesio 29 dieną ir į ES – gegužės mėnesio 1 dieną, buvo spėta patvarkyti dar keletą reikaliukų, kurių tikslas – politiškai atsiskyrusią nuo Rusijos Lietuvą palikti visiškai priklausomą nuo jos energetikos.

2004 m. sausio 23 dieną su LR Vyriausybės palaiminimu OAO „Gazprom“ parduodama 34 % valstybei priklausančių AB „Lietuvos dujos“ akcijų. Kad nekiltų triukšmas, sutartyje buvo numatyta, jog OAO „Gazprom“ tieks gamtines dujas apimtimis, ne mažesnėmis kaip 70 % nuo bendro Lietuvos vartotojų poreikio. Lietuva už popierinius Gazpromo pažadus atidavė Rusijai realų dujų vamzdyną – realų svertą veikti Lietuvai tiekiamų dujų kainą. Kuo toks „pelningas“ Lietuvai sandoris baigėsi, jau pajutome. Bet tai telieka pono A. Brazausko sąžinės reikalas. Šiuo atveju domina tik tai, kad nukirtome šaką, ant kurios Lietuvos energetinės strategijos kūrėjai tikėjosi atsisėsti uždarę Ignalinos AE.

2004 m. vasario mėn., kaip rašo Rusijos šaltiniai, vykdant NVS energetinės tarybos sprendimus suvienytomis Baltarusijos, Moldavijos, Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių energetinių kompanijų jėgomis, žinoma, jautriai koordinuojant ОАО «СО-ЦДУ ЕЭС» buvo organizuotas darnus darbas ruošiant Europos ir NVS (kartu su Baltijos šalimis) energetinių sistemų sujungimo techninį ekonominį pagrindimą.

Darbas vyko sklandžiai, mat čia ne kokie „vietiniai“ Lietuvos ar Baltijos šalių interesai, o Rusijos valdžios duotas vienas iš svarbiausių uždavinių savajai Vieningajai energetinei sistemai  (ОАО РАО «ЕЭС России»). Tikslas – bendras Rusijos, NVS ir Baltijos šalių sinchronizavimas ir prisijungimas prie Europos energetinės sistemos UCTE.

Tikriausiai neblogai mūsų energetikai pasidarbavo bendram „Jedinaja energetičeskaja sistema Rosiji“ labui, nes jau tų pačių metų pabaigoje Taline vykusioje „Basrec“ energetikos konferencijoje Europos komisijos Transeuropinių energetikos ir transporto tinklų vadovas Giunteris Hanreichas pareiškė, jog Lietuvos ir Lenkijos projekto ateitį lems Rusijos ir Europos sąjungos energetikos sistemų sujungimo galimybių studijų rezultatai. Nuo jų priklausys, ar reikės sujunginėti Lietuvos ir Lenkijos energetikos sistemas. Abejonių dėl linijos projekto tikslingumo kilo todėl, kad elektros linijų tarp Lietuvos ir Lenkijos galingumas gali būti per mažas, tad kol kas, iki bus išsiaiškinta, esą nieko neverta daryti. Numatomą Rusijos ir ES energetikos sistemų sujungimo galimybių studiją , kuri bus finansuojama iš ES „Tacis“ programos lėšų, ketinama parengti tik 2006 m. Simptomiška, kad Lietuvos atstovai apie tai, jog Lietuvos ir Lenkijos projekto ateitis susieta su kitu projektu, sužinojo tik šioje konferencijoje. Sakoma, kad jie bandė pasipiktinti ir net grasinosi aiškintis, kodėl Lietuva nieko nežinojo apie galimybę dar ilgam likti be tiesioginės energetinės jungties su Vakarais. Nors kuo baigėsi ši audra stiklinėje, girdėti neteko.

 

Tiesa, nuo 2004 m. atsirado galimybė kalbėti ir apie mažąjį Baltijos žiedą – Skandinavijos ir Baltijos šalis, bet gal ir dėl to, kad mūsų energetikai labai susikoncentravo ties Rusijos kuruojamu projektu, elektros linijos Lietuva–Lenkija pažanga buvo labai lėta. Tokia lėta, kad net „lėtiesiems“ estams ir suomiams trūko kantrybė ir 2004 m. balandžio mėn. buvo sukurta „Nordic Energy Link“ bendrovė, skirta sujungti povandeniniu kabeliu „Estlink“ Estijos ir Suomijos elektros tinklus. Lietuviai taip pat sudalyvavo šiame projekte, bet, kaip toliau parodė istorija, tik tam, kad savo teisę į elektros eksportą perleistų „draugams“.

Mūsų rytų kaimynai toliau tvarko savo struktūras Lietuvoje – 2004 lapkričio mėn. 10 d. Energijos realizacijos centras (ERC) pereina į Rusijos elektros energijos eksporto-importo operatoriaus „Inter RAO JES“ rankas.

Kaip aiškino „Inter RAO JES“ atstovas Ivanas Abramovas, tai įvyko todėl, kad „Lietuvos energetikos sistema turi didelę reikšmę Rusijai, ypač dėl elektros tiekimo Kaliningrado sričiai, todėl labai svarbu stiprinti bendradarbiavimą tiek elektros energijos prekybos, tiek bendrų investicijų projektų Lietuvoje srityse“.

Lietuva, sujaudinta tokiu rusiškos įmonės ERC rūpesčiu savo tautiečiais, atiduoda išskirtines elektros energijos prekybos su Rusija teises. Tai yra už kiek jie pirks, už tiek ir parduosime, nes pasirinkimo neturime.

 

Nuo 2005 iki 2008 metų Lietuvos energetikos glaudimąsi prie Rusijos vieningosios energetinės sistemos galima apibūdinti kaip rutiną.  

2005 Balandžio 19 ОАО «СО – ЦДУ ЕЭС» (Россия), НЭК «Укрэнерго» (Украина), ГПО «Белэнерго» (Беларусь), Moldelectrica (Молдова), Latvenergo (Латвия), Lietuvos Energija (Литва), Eesti Energia (Эстония), АО «KEGOC» (Казахстан) kaip vieninga IPS/UPS grupė pasirašo sutartį rengti techninį

ekonominį pagrindimą susijungimui su UCTE. Darbus koordinuoja, žinoma, vieningos energetinės sistemos centrinis dispečerinis centras Maskvoje.

Ūkio ministerijos sekretorius A. Ignotas Maskvoje ir Briuselyje asmeniškai dalyvauja šio projekto – „Sinchroninio Vieningos energetinės sistemos ir UCTE energetinių sistemų sujungimo techninio-ekonominio pagrindimo“ – svarstymuose.

Matyt, jo dalyvavimas nenuėjo veltui, nes lapkričio mėnesio 11 dieną Ūkio ministerija išplatina ministerijos sekretoriaus ir IPS/UPS sujungimo su UCTE studijos rengimo tarybos nario Aniceto Ignoto žodžius:

„Rusijos ir Europos Sąjungos energetikos sistemų sujungimas sukurtų bendrą energetikos rinką, kurioje būtų užtikrinti vienodai aukšti kokybės ir gamtosaugos reikalavimai. Lietuvai šis projektas reikšmingas tuo, kad mūsų energetikos sistema įsijungtų į bendrą ES energetikos sistemą, tačiau kartu išliktų sąsajų ir su Rusijos sistema“.

Suprask, ir vilkai sotūs, ir avys sveikos – ir Rusijos įtakoje liksime, ir įsivaizduosime, kad su Europa susijungėme. Tiesa, elektros laidai eis per Baltarusiją ar Ukrainą, bet užtat kaip pigiai „prasisuksime“!

Tais pačiais metais Europos Sąjunga vienu iš savo prioritetų paskelbia Transeuropinio Energetinio Tinklo (TEN-E) kūrimą. Šis tinklas, sukūręs Baltijos Žiedą, anot ES, turėtų ištraukti Lietuvą iš „energetinės salos“. Tik įdomu, kad čia minimas žiedas skiriasi nuo to, apie kurį mes pratę girdėti. Jį turėtų sudaryti Norvegija, Švedija, Suomija, Danija, Vokietija, Lenkija, Baltijos šalys ir Rusija.

 

Bendra Baltijos šalių elektros energijos rinka

O problemos ir jų sprendimo būdai jau beldžiasi į duris – kai kam vis dar svajojant apie didžiojo tomahauko sistemą, artėja IAE uždarymo data.

Pabandykime panagrinėti bendros elektros rinkos įvedimo galimybę Baltijos šalyse ir net galimybę sukurti bendrą Baltijos ir Skandinavijos šalių rinką, kuri bus ypač svarbi po to, kai IAE užsidarys.

Lietuvoje ir Latvijoje yra įstatymai, jau dabar leidžiantys licencijuotiems tiekėjams prekiauti elektra. Licenciją turi Inter RAO UES, kuri prekiauja elektra tiek Lietuvoje (per tarpininkus), tiek Latvijoje. Deja Lietuvos teisiniai aktai, apibrėžiantys laisvą elektros rinką, turi per daug apribojimų. Estija rusiškos elektros neperka, jos vidaus generuojantieji šaltinai šiuo metu tenkina visus vidaus poreikius. Estijoje įstatymu įteisinta, kad laisva elektros energijos rinka bus leidžiama tik nuo 2013 m., tačiau kurti teisinę bazę bendrai elektros rinkai trukdymų nėra. Latvijoje, nepaisant pakankamai sudėtingų procedūrų ir ribojimų, atsirado viena nepriklausoma įmonė, atskirai prekiaujanti vėjo jėgainių gaminama elektra, kuri, nepaisant suteiktų valstybės dotacijų, stengiasi pardavinėti elektrą truputį žemesnėmis kainomis. Kadangi tai daugiausia vėjo pagaminta elektra, atsiranda būtinybė turėti bendrais principais visose šalyse veikiančią elektros rinką – tada, visiems vėjininkams susijungus, atsirastų pakankamai rimtas vidaus konkurentas, prekiaujantis elektra.

Prieš kelerius metus buvo atliktas eksperimentas, kada Baltijos šalyse visos jungtys su Rusija buvo atjungtos ir bandyta išsiversti tik su vidaus resursais ir sistemos reguliavimu. Deja, eksperimentas vyko tik dvi valandas, nes energijos (kuro) sunaudojimas elektros gamybai buvo pakankamai didelis (savikaina būtų apie 20–30 proc. didesnė už naudojamos rinkoje elektros energijos kainą). Be to, atsirado problemų dėl sistemos stabilumo. Iškilo klausimas dėl viso regiono elektros tinklų patikimos schemos kūrimo. Bet dėl nepakankamų perdavimo tinklų galios iškilo bendro Perdavimo sistemos operatoriaus (TSO), veikiančio, pavyzdžiui, pagal „Nord-Pool“ principus, svarba. Visų trijų šalių susitarimas dėl bendrai valdomo TSO būtų pirmas žingsnis į bendros elektros rinkos įvedimą.

Kitas etapas būtų derybos dėl generuojančių energiją, bei perduodančių ir skirstymo (vartojimo) tinklų visiško teisinio atskyrimo (kaip to norėtų ES). Estijoje valstybė perėmė visą energetinį ūkį, įvesdama (laikinai?!) vertikalų valstybinį valdymą (tai paskatinti galėjo ir „Leo LT“ įkūrimas), tačiau intensyviai veda plataus masto derybas su Suomijos TSO. Latvijoje galimai tos problemos sprendimas nebūtų apsunkintas (išskyrus diskusijas apie energetinio saugumo kainą), o Lietuvoje iš viso nekalbama šia tema – manoma, kad  teoriškai galima įrodyti, kad mūsų energetikos sistema visiškai atitinka ES viziją. Bandant kurti bendrą Baltijos šalių elektros rinką ir ją artinant prie „Nord-Pool“ principų, labai svarbi yra Švedijos vyriausybės pozicija – kol nėra bendros elektros rinkos, tiesti energetines jungtis į Lietuvą ar Latviją jai ekonomiškai netikslinga.

Tačiau pagrindinė bendros rinkos problema – vienodi elektros kainos formavimo principai, kurie leistų stabiliai, nebijant dempingavimo, dirbti visų šalių elektrinėms.

Kalbant apie bendros rinkos kūrimą negalima nepaminėti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse jaučiama stipri privataus kapitalo įtaka. Labai svarbu turėti tikrus ir valdomus kontaktus tarp energetikų ir valstybinių struktūrų, verslo ir visuomenės palaikymą, diegiant skaidrias energetikos plėtros ir valdymo schemas. Tuo tarpu „Leo LT“, siekiantis tik pelno, tikrai yra ne pats geriausias partneris, derantis dėl bendros Baltijos šalių elektros energijos rinkos.

Pagrindiniai bendros Baltijos šalių elektros rinkos principai galėtų būtų šie:

– Bendra kainų reguliavimo politika, akivaizdžiai parodant kainos struktūroje gamybos ir transportavimo išlaidas bei kainos dalį, skirtą energetikos plėtrai ir tos dalies kaupimą atskiruose fonduose.

– Bendri reikalavimai išduodant licenciją prekiauti vieningoje elektros rinkoje, o gal net viena struktūra visoms šalims, kuri galėtų išduoti prekiavimo licencijas.

– Vieninga bendro perdavimo sistemos operatoriaus (TSO) sistema – bendra dispečerinė su pakankamai subalansuotomis teisėmis.

Pateikti principai visiškai apsaugotų šalių vidaus elektros gamintojus nuo dempinginių kainų, kurios trumpuoju laikotarpiu galėtų eliminuoti iš rinkos vietinius elektros gamintojus, be to, tai leistų lengviau derėtis su lenkais ir švedais dėl elektros jungčių naudojimo principų.

Suomių patirtis statant savo naująją AE rodo, kad po 8 metų ji vis dar nebaigta – realiai galima planuoti, kad tam prireiks dar 3–4 metų, taigi Lietuvos noras greitai pastatyti 2000–3400 MW AE vargu ar yra pamatuotas. Taigi, remdamiesi kitų šalių patirtimi, galime teigti, kad realiai naujoji AE Lietuvoje galėtų pradėti veikti apie 2023 m. (o per tą laiką jau ateina IV kartos rektoriai!).

Švedijos Vyriausybės 2009 m. vasario mėnesį paskelbtas pranešimas apie subalansuotą energerikos ir klimato kaitos politiką, kur, be kita ko, griežtai kalbama „kad tiesioginė ar netiesioginė vyriausybės parama atominės energetikos plėtroje negalima“, tai yra rinkos ir verslo sritis. Tai dar vienas signalas, kad Lietuvoje pasirinktas naujos atominės elektrinės statymo modelis nėra pats racionaliausias.

Taigi kitos alternatyvos nėra – bendra Baltijos šalių rinka, jungtys su švedais, lenkais ir per estus su suomiais, alternatyvioji (ypač vėjo ir bio) energetika, kogeneracinės jėgainės, Baltijos energetinis žiedas, vidinis sistemos reguliavimas, tolesnis integravimasis į ES sistemas. Tinkamai sureguliavus teisinę bazę galima būtų tikėtis ir smulkaus verso energetikos srityje renesanso.

Latviai informuoja, kad parengtas projektas statyti Ventspilio regione 200 MW elektros jėgainę, kuri naudos lenkišką akmens anglį (gabenamą laivais). Skaičiavimai rodo, kad tokia elektrinė apie 2 kartus ekonomiškesnė už elektrinę naudojančią dujas (!?).

Lietuva irgi turi gerą kozirį – Kruonio HAE, kurios išplėtimas iki projektinės galios turėtų būti patrauklus visiems kaimynams (įskaitant lenkus). Yra signalų, kad Kruonio kompleksą norima skubiai privatizuoti – tai neatitiktų nei Latvijos, nei Estijos interesų (ir Lietuvos taip pat). HAE reikia plėsti ir dėl vis labiau įsibėgėjančios vėjo jėgainių statybos. Jau parengta Klaipėdos jūros vėjo jėgainių parko studija. Estai informuoja, kad parengta studija dėl vėjo jėgainių parko statybos prie Talino. Taigi HAE nauda galėtų dar išaugti, žinoma, jeigu bus susitarta dėl Baltijos šalių bendros elektros energijos rinkos.

            Bendra Baltijos šalių elektros energijos rinka – visų mūsų, ir verslo ir gyventojų, rūpestis. Viešumas šioje srityje turėtų būti pagrindinis garantas, kad ši rinka kuo skubiau taptų realybe.