PKN Orlen grupės nuostoliai

PKN Orlen grupė 2008 m. patyrė milžinišką nuostolį – 2,2 mlrd.zlotų. PLN Orlen Valdybos nuomone, prie to prisidėjo Lietuvos įmonės perkainavimas (2009-05-04 „Rzeczpospolita“). 2009-05-07 PKN Orlen paskelbė, kad 2008 m. koncerno einamieji nuostoliai siekė 1,6 mlrd. PLN, nors anksčiau prognozavo 758 mln. PLN. Rezultatas yra blogesnis, nei buvo paskelbtas 2008 m. IV ketvirčio ataskaitoje. Bendrai, nuostolis siekia 2,5 mlrd. PLN. (anksčiau buvo paskelbta apie 0,66 mlrd. PLN). Valdybos pateikiamoje informacijoje teigiama, kad per artimiausius kelerius metus koncernas nemokės dividendų, nes visą pelną skirs praeitų metų nuostoliui padengti. Kartu valdyba viena iš tokio nuostolio didžiųjų priežasčių įvardija problemas, susijusias su Mažeikių įmone. Pasak valdybos, koncernas, „įsigydamas Lietuvoje aktyvus, prisiėmė finansinių įsipareigojimų, kurie užblokavo kitas investicines galimybes bei strateginės plėtros kryptis. Šios išlaidos turėjo įtakos ir Orlen‘o reitingo sumažinimui“.

Kas semia vandenį rėčiu? II dalis

 

 

Jei elektra būtų perduodama aukštos įtampos 330kv laidais, tai ji kaip per rėtį iš Lietuvos patektų arba į Kaliningradą, arba į Latviją. Žinoma, galima tikėtis, kad kaimyninės valstybės bus labai draugiškos ir už mums skirtos elektros perdavimą per savo teritoriją naudos neieškos, bet tuomet kyla klausimas, koks tikslas šitaip konkuruoti su Latvija dėl jungties į Švediją?

Tiesa, yra numatyti tam tikri planai nutiesti aukštos įtampos 330kv laidus nuo Telšių iki Klaipėdos, bet lieka kitas laido galas į Kaliningradą.

 

 

 

 

Iš schemos matyti, kad šis laidas tik „truputį“ dingsta iš Lietuvos teritorijos. Taip „truputį“, kad sustambinto mastelio schemose dažnai atrodo, jog jis visas ir yra Lietuvos teritorijoje. Vis dėlto dabar niekur neteko ne tik matyti šių laidų sujungimo Lietuvoje, bet ir girdėti apie planus sutvarkyti šį mažą plyšį ir tapti nepriklausomiems nuo, pvz., Kaliningrado teritorijoje esančios pastotės kaprizų.

 

Tilto į Švediją perspektyvos rodo Lietuvos energetinės sistemos pritaikymą dirbti ne Lietuvos suverenios valstybės, o senosios sovietinės energetinės sistemos funkcionavimui užtikrinti, o ypač Kaliningrado karinės apygardos kovinės galiai palaikyti.

 

 

 

Yra dar du projektai, kurie turėtų išgelbėti Lietuvą nuo energetinio bado, – nauja atominė elektrinė ir elektros energijos tiltas į Lenkiją.

 

Po tokio ilgo elektros tilto statybos per Lenkijos teritoriją vilkinimo, atrodo, dabar net kurmiui turėtų būti aišku, jog tol, kol Lenkijos pusė pati iš tikrųjų nebus suinteresuota šio projekto vykdymu, visos derybos bus tik imitacija ir tuščias laiko švaistymas, nukreipiantis dėmesį nuo realesnių energetinių problemų sprendimo būdų.

Vėlgi – kam bus naudinga ši lenkiškoji jungtis, jei Lietuva vykdys tik Vieningos energetinės sistemos elektros tranzitą į Europą? Turėtų būti aišku kam, bet kodėl tuomet mes tą jungtį turime už savo pinigus pastatyti ir padovanoti Vieningajai energetinei sistemai?

 

Jei jau mes leisimės „nutempiami“ į Europą kaip IPS/UPS sudėtinė dalis, tai yra kaip Ukraina ar Baltarusija, tai turėtume žinoti ir Rusijos analitikų požiūrį į tokias šalis, „jos partneres“.

Savo prisijungimo prie UCTE per Ukrainą naudą jie vertina taip:

„Ukraina, turėdama jungtį su Europos elektros tinklais, prisiėmė įsipareigojimus atnaujinti sistemų sujungimą, o dėl to reikia investuoti 2,5 mlrd. JAV dolerių į Ukrainos energetikos modernizavimą. Rusija tokių įsipareigojimų neprisiėmė, bet vis vien gavo UCTE pakvietimą prisijungti prie šios sistemos per pastovios įtampos intarpus, kurie nereikalauja tokių didelių investicijų“.

Ar neprimena šie intarpai elektros tiltų iš Estijos į Suomiją ar iš Lietuvos į Švediją?

Kodėl ieškomos tokios paralelės?

Ogi todėl, kad mūsų „energetikai“, labai ilgai neviešinę elektros tilto į Švediją projekto, po to įrodinėję, kad toks projektas savo sudėtingumu vos ne lygus lietuvių skrydžiui į Mėnulį, staiga atlyžo ir patys atsistojo jo realizavimo priekyje. Ar tai nesusiję su 2008 metais Briuselyje pasirašytu IPS/UPS sujungimo su  UCTE techniniu ekonominiu pagrindimu?

Toks klausimas kyla susipažinus su Rusijos požiūriu į dabartinius jos IPS/UPS partnerius:

„Rusijos elektros energija gali būti eksportuojama per pastovios srovės intarpus, kuriuos Rusija galės pasistatyti Ukrainos ir Baltarusijos teritorijoje. Kadangi Ukraina yra valstybė, pasirašiusi Energetinę chartiją, ji neturi teisės neleisti Rusijai pasistatyti pastovios srovės intarpų“.

Ar susiklosčius atitinkamai situacijai Rusija to paties nepareikš Baltijos šalims?

Įdomu tai, kad pati Rusija Energetikos chartijos sutartį pasirašė, tačiau jos neratifikavo. Tokios jos pozicijos pasekmes Europa jau pajuto per dabartinę „dujų krizę“. Išaiškėjo, kad Europai įsipareigojusi tik Ukraina, per kurią dujos transportuojamos, o Rusija – ne, todėl ji su savo dujomis gali elgtis kaip užsimano. 

 

Gal nauja atominė jėgainė Lietuvai bus panacėja nuo energetinio bado?

Kodėl Lenkija labai nori, kad Lietuvoje būtų statoma kuo galingesnė atominė elektrinė?

Lietuviai dažnai pakimba ant kabliuko, ant kurio užkabintas jaukas: „Lietuva yra tokia šalis, kuri nustebins visą pasaulį savo originalumu“.

Energetikoje yra numatytas toks reikalavimas – galios rezervavimas. Jei elektrinė kam nors tiekia energiją, tai jos gavėjas turi būti ramus, jog jai staiga nustojus dirbti elektros tekėjimas nesustos, tai yra turi būti prijungtas atitinkamo galingumo energijos šaltinis, kuris pavaduos sustojusį.

Ką reiškia pastatyti naują, ypač galingą atominę elektrinę Lietuvoje? Tai reiškia, kad Lietuva savo galingumais negarantuos energijos rezervavimo, taigi mes būsime pasmerkti virti didesniame energetiniame katile, o kaip rodo ligšiolinė praktika, „virėjai“ – dispečeriniai pultai yra už  mūsų šalies ribų. Taip su naujuoju energetiniu monstru mūsų energetika ir toliau liks priklausoma nuo kitų šalių valios.

Gal nieko baisaus, kad neturėsime savarankiškos energetikos, gal užsiimsime elektros gamyba ir eksportu ir gyvensime vargo nematydami?

Galima pasirinkti variantą naujos atominės jėgainės, kurios galingumus sugebėsime rezervuoti patys, tad, kaip ir dabar, laikysime paruoštą, bet nenaudojamą Elektrėnų jėgainę. Tai sau galėjome leisti, kol veikė nuo tarybinių laikų likusi Ignalinos AE, bet ar ūkiška investuoti milijardus į naują elektrinę, žinant, kad dėl to teks išjungti veikiančią jėgainę, ir tokioje mažoje šalyje, kaip mūsų, turėti dvigubai jos poreikius viršijantį elektros energijos potencialą ir pusę jo laikyti nenaudojamą?!

Pažvelkime į Vakarų Europos šalių patirtį. Kad ir kaip atrodytų keista, ten neribotu elektros energijos eksportu nesižavi nė viena valstybė. Europos energetinė sistema UCTE yra savarankiškų valstybių energetinių sistemų kooperacija, kur jos susijungia tam, kad galėtų viena kitai pagelbėti perleisdamos atsiradusį energijos perteklių arba padengdamos laikinus elektros trūkumus. Europos šalių elektros energijos importo-eksporto balansas neviršija 20 procentų jų gaminamos energijos. Europos šalys taip susitvarkiusios savo energetines sistemas, kad kiekviena gali išgyventi ir savarankiškai, o Lietuva viliasi savo atomine elektra pamaitinti „pusę Europos“.

Niekas jos iš mūsų nepirks mums palankiomis kainomis, jei jos tiekimo pastovumas nebus garantuotas!

Centralizuotam elektros energijos siuntinėjimui iš vieno regiono į kitą buvo sukurta ir dabar vystoma Rusijos valdoma Vieninga energetinė sistema IPS/UPS. Šiandien būtent ji gauna tikrąją naudą iš perteklinės energijos, atsirandančios galingose AE ne piko metu.

Ši sistema turi kelis privalumus: vienas – ji hidroelektrinėmis gali rezervuoti dideles galias, kitas – sistema apima daugelį laiko zonų, todėl vienos zonos perteklinė (pigi) elektra, kitur tampa pikinė.  

 

 

 

 

Taigi ateityje, kaip ir dabar, pelną iš elektros kainų skirtumo turės tas, kuris sugebės ją iš perteklinės paversti pikine, mes tam turime Kruonio hidroakumuliacinę, o Rusija – „ilgą laidą“ per keletą laiko zonų.

 

Lietuvai apsimoka pardavinėti tik tą energiją, kuri neša pelną mums, o ne tarpininkams rytuose, vakaruose ar šiaurėje.  Dėl to verta paskaičiuoti, kiek realiai bus tokių pelningų pirkėjų.

 

Dar vienas argumentas dėl statomų elektrinių galios. Mus gąsdina Rusijos planais statyti atominę elektrinę Kaliningrado srityje. Kai kurie mūsų energetikos korifėjai džiūgauja, kad Kaliningradas, pasistatęs AE ir  neturėdamas kur dėti savo  perteklinės  energijos, maitins Lietuvą pigia elektra (kaip mes dabar ją dovanojame Baltarusijai ir Rusijai). Nemanau, kad Rusijos energetikai tokie trumparegiai. 

Pavyzdžiui, Kaliningrado technikos universiteto profesorius, technikos mokslų daktaras V. Gnatiukas, 2008 metais kalbėdamas apie optimalų šio regiono energetinio komplekso kūrimą, ne tik nemini atominės elektrinės projektavimo, bet laiko klaidingu sprendimu ir nuo 2002 metų vykdomas dujomis kūrenamos stambios  elektrinės, vadinamos „ТЭЦ-2“, statybas. Numatoma, kad ši elektrinė ne tik turi  patenkinti Kaliningrado srities elektros poreikius, bet planuojama, kad ji galės eksportuoti elektrą į gretimas valstybes. Tačiau šios elektrinės statybos tikslas – ne prekyba, o Kaliningrado energetinio saugumo užtikrinimas, jei Baltijos šalys sumanytų tarifais ar prisijungimu prie Europos energetinės sistemos sutrikdyti elektros tiekimą iš Rusijos į Kaliningradą. Todėl tokį energetikos vystymą V. Gnatiukas laiko neoptimaliu.

Rusijai siūlomos dvi veikos kryptys – siekti išsaugoti elektros tiekimą per Lietuvos teritoriją, kurti mažesnio galingumo elektrinių tinklą, kad nekiltų problemos dėl didelių galių rezervavimo vienai stambiai įmonei.

 

Lietuva turėtų bent kartais, ne tik per šventinius paradus, prisiminti, kad ji yra NATO narė, prisiminti Gruzijos karinį konfliktą su Rusija ir įvertinti savo energetikos funkcionavimą ekstremalioje situacijoje. Rusija tokią situaciją Kaliningrade vertina pakankamai rimtai. Pacituosiu tą patį  V. Gnatiuką:

 

„Kaliningrado srities energetinė problema turi dar vieną labai svarbią sudėtinę dalį: stacionarios energetinės sistemos būklė ypatingojo Kaliningrado rajono teritorijoje (jungtinių Baltijos laivyno sausumos ir pakrantės pajėgų grupuotės, karinių oro pajėgų ir priešlėktuvinės gynybos,  strateginės paskirties raketinių pajėgų, pasienio ir vidaus reikalų pajėgų) operatyvine strategine prasme yra nepatenkinama. Pavojaus atveju atsiras aštrus elektros energijos deficitas, kuris stipriai dezorganizuos karinių pajėgų ir laivyno vadovavimą, kai reikės juos mobilizuoti karinei parengčiai. Kariniuose miesteliuose, kaip taisyklė, nėra rezervinių energijos šaltinių. Net patys svarbiausi objektai Kaliningrado ypatingajame rajone negali autonomiškai funkcionuoti ilgiau nei dvi paras“.

 

Įdomu, kaip situacija atrodytų Lietuvoje, jei sudėtingu momentu mums būtų smogta per dabartinę energetinę sistemą?!

 

Atrodo, taip paprasta ieškoti regioninės energetikos vystymo klausimo sprendimo būdų, kai tikslas – energetinio saugumo užtikrinimas.

Kodėl Lietuva jau beveik 20 metų blaškosi tarp grandiozinių planų bei neįgyvendintų pažadų ir lieka nepažengusi nė žingsnio iš tos energetinės sistemos, su kuria gyvavo tarybiniais laikais?

Manding, atsakymas – aiškaus tikslo nebuvimas. Visuomenė nežino, kur galima būtų pasukti, o energetikai nenori keisti senos sistemos. Jei visuomenei kartais ir pasiseka „išspausti“ iš energetikų kokį projektą, tai šie jį taip atsainiai vykdo, kad galiausiai jis lieka tik tuščia forma be pradinio turinio ir nesprendžia tų tikslų, dėl kurių buvo raginama jį įgyvendinti. Taip įvyko su derybų dėl Ignalinos AE veiklos pratęsimo sužlugdymu, naujos AE statybos uždelsimu, elektros tilto per Lenkiją statyba.

 

 Ką daryti?

Tikriausiai yra ne vienintelis Lietuvos energetikos vystymosi kelias. Daugeliu kelių galima eiti, bet to ėjimo prasmė ir vertingumas priklauso nuo to, ar mes einame į numatytą tikslą, ar šiaip klaidžiojame žengdami kiekvieną žingsnį ten, kur šiandien atrodo eiti patogiau.

Pradėkime nuo tikslo.

Kaip jau minėjau, daugelis šalių rūpinasi savo energetiniu saugumu, kurį jos užtikrina gebėjimu savarankiškai išgyventi ne tik ekonomikos augimo, bet ir kriziniais laikotarpiais.

Taigi tikslas – Lietuvos energetinis saugumas, kurį užtikrintų jos savarankiškumas. 

Dori lietuviai nuo seno pratę patys savarankiškai susitvarkyti  savo  namuose, išvedžioti elektrą taip, kaip jiems reikia, pastatyti skaitiklius, kad nešvaistytų pinigų veltui. Iš pradžių gali tekti kartais pakentėti dėl sutrikimų, pasispausti, pataupyti, bet vėliau, būdamas pats sau šeimininkas, esi ramus, kad nereikės prašinėti kitų nei malonės, nei išmaldos.

Jei paprastas ūkininkas gali susitvarkyti savo namuose, ar negali to padaryti valstybė?

 

Iš pradžių imkime ir pasidarykim lietuvišką elektros žiedą, kad nepriklausomai nuo mūsų kaimynų nuotaikų kiekviena mūsų šalies vieta turėtų galimybę gauti mūsų šalyje gaminamą elektrą.

Iš karto norėčiau pabrėžti, kad Lietuvos elektros žiedinimas nereiškia jos atsijungimo nuo kitų energetinių sistemų, o atvirkščiai, pareiškimas, kad mes galime ir pasiruošę bendrauti su visais ir kiekvienu, bet kaip partneriai, o ne kaip jungtis kažkieno sistemoje.

 

Gal toks žiedinimas yra techniškai labai sudėtingai įgyvendinamas projektas arba yra neišsprendžiamų žemės nuosavybės klausimų tiesiamų elektros linijų kelyje, jei iki šiol jo niekas nepadarė?

Dar kartą pažvelkime į Lietuvos Energijai priklausančių tinklų schemą – iš tikrųjų, laidai išvedžioti tik mažo galingumo – 110 kv. Net pati „Lietuvos Energija“ yra numačiusi šiaurėje tiesti galingesnes  elektros  linijas, tik gabaliukas ties Kaliningrado siena jai, matyt,  yra „uždrausta zona“.

Bet kam kalbėti apie planus, juk Lietuvoje toks žiedas jau seniausiai egzistuoja!

Veikiantis žiedas yra net sujungtas su Lenkija.

Gaila, kad vietoj energetinio žiedo „Lietuvos Energija“ per savo stulpus nutiesė šviesolaidžius. Na, bet juos galima suprati – viena vertus, Rusija neprieštaravo, kita vertus, – gal tuomet ūkio ministru buvusiam V.Milakniui, kaip informacijų technologijų bendrovės įkūrėjui, šis projektas pasirodė artimesnis ir suprantamesnis?

Kad ir kaip būtų, kelias Lietuvos energetiniam žiedui yra pramintas.

 

Dabar apie lietuvišką elektros gamybą. Kaip aiškina mūsų energetikai, Lietuvoje elektros stygiaus ir uždarius Ignalinos AE nebus – Elektrėnų „Lietuvos elektrinės“ pajėgumų užteks. Problema yra tik kuro kaina ir galios rezervavimas (kas pavaduos Elektrėnus, jei jų elektrinė visai sustos?)

Tai gal derėtų rimčiau pasvarstyti šias dvi problemas?

Norint sumažinti galios rezervavimo problemą, reikia nestatyti tokių galingų elektrinių, kad jų veiklos problemos taptų visos Lietuvos galvos skausmu, skatinti mažesnių, bet ekonomiškai efektyvių elektrinių tinklo plėtrą.  Jei jau turime Lietuvai per daug galingą elektrinę Elektrėnuose ir potencialą statyti naują atominę jėgainę, tai bent  nestatykime jos galingesnės už Lietuvos elektrinę. Tegul jos viena kitą ir „prižiūri“.

Ir išvis vertėtų atsisakyti vilties gyventi iš elektros energijos eksporto, tuomet sumažėjus gigantiškų elektrinių statybų apetitui sutaupysime lėšų.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti Kruonio hidroakumuliacinei elektrinei – svarbiausia jos neperleisti į IPS/UPS rankas tiesiogiai ar per tarpininkus Lietuvoje ar Europoje.

Dabar apie kuro kainą elektros gamybai.

Kodėl ji tokia, kodėl ji mus gąsdina?

Todėl, kad mes neturime alternatyvų ir priklausome nuo monopolinio tiekėjo.

Tai ir spręskime šią problemą, o ne svajokime, kad bus kažkada gerai, kai pastatysime naują atominę.

Jei mums tiekiamos per brangios dujos, tai arba pasistenkime padaryti taip, kad jas parduotų pigiau, arba pakeiskime jas kitu kuru. Įvairesnio kuro naudojimas būtų pravartus ir tuo, kad praradę galimybę apsirūpinti viena jo rūšimi neliksime visiškai „ant ledo“.

Džiaugiuosi, kad kol kas mūsų vyriausybė nesusigundė lenkų vilionėmis ir neperleido jiems Klaipėdos naftos terminalo –  mūsų galimybės apsirūpinti skystu kuru atgabenamu laivais.  

 

Lietuva jau prarado galimybę derėtis dėl dujų kainų, kai Gazpromui atidavė dujų vamzdį, einantį į Kaliningradą, bet per Lietuvos teritoriją į šią sritį vis dar tiekiama IPS/UPS sistemos elektra, o rusiško standarto bėgiais rieda jų vagonai. 

 

Tik realiai, o ne deklaratyviai sukūrę savarankišką energetinę sistemą, atjungę ją nuo dispečerinės Maskvoje, galėsime pradėti derybas dėl mums palankių kainų kurui ir elektros energijai, žinoma, jei eliminuosime tarpininkus, kurie dabar pelnosi iš energijos kainų skirtumo skirtingose sistemose.

Atlikus šiuos veiksmus ir šalies viduje sutvarkiusi energetinę sistemą pagal Lietuvai priimtiniausius standartus, mūsų šalis galėtų dalyvauti ir energetinių sistemų sujungimo projektuose, bet kaip UCTE ar NORDEL narė, o ne Rusijos sistemos dalis

 

 

330 kV elektros stulpas Bitėnų kaime – vieša energetikų paslaptis

 

Vakuuminiai saulės kolektoriai

 

 

Esmė yra naujo tipo kolektorių taikymas .Skystis, esantis variniame vamzdelyje (kuris yra centre dviejų stiklinių stiprių borosilikato vamzdžių) užverda, kai saulė kolektorių įkaitina iki 25 laipsnių Celsijaus. Skysčio virimas vyksta dėl to, kad vamzdelis yra vakuume, kuriame reikia žymiai mažesnės temperatūros vandeniui užvirti. Borosilikato stiklas atsparus krušai, lietui, sniegui. Sistemos viduje cirkuliuoja antifrizas, todėl kolektorius veikia ir žiemą. Kolektoriaus įkaitimui nebūtina saulė, jis šyla ir debesuotą dieną nuo saulės „radiacijos” per debesis. Vamzdžiai yra labai stiprūs ir nelengvai sudaužomi, bet jeigu taip atsitiktų, saulės kolektoriaus vamzdžiai pakeičiami labai lengvai. Saulės kolektoriai gali veikti su keletu sudaužytų vamzdžių, tik efektyvumas bus sumažintas. Saulės kolektorius nepakeičia dujų ar elektrinio šildymo, jis yra šių sistemų geras pagalbininkas. Ne visos dienos metuose yra saulėtos, bet jeigu imsime metų vidurkį, teisingai parinkta saulės sistema gali patenkinti apie 70% karšto vandens poreikio namui. Didinti sistemą neverta, nes vasaros metu šilumos bus perdaug, jeigu tik turėsite didesnę akumuliacinę talpyklą  arba  vandens baseiną karšto vandens kaupimui.Saulės kolektoriai gali būti naudojami ir žiemą prie -30 laipsnių Celsijaus temperatūros,  nors efektyvumas sumažėja. Šilumos gavimas vyksta temperatūroje, svyruojančioje apie -5 – 0 laipsnių Celsijaus. Vidutinis kasdieninis saulės energijos spinduliavimas į horizontalų paviršių (kWh/m2/dieną).

   Besidominantiems daugiau informacijos galima rasti  http://montech.lt/lt/sale.htm

   arba: www.kompresina.lt ,  www.viessmann.com

Energetiniai planavimai Lenkijoje

Lenkijos vicepremjeras V.Pavliak bei Italijos ūkio ministras C.Scajola pasirašė deklaraciją dėl bendradarbiavimo atsinaujinančios energetikos, švariųjų anglies technologijų, branduolinės energetikos ir energetinio saugumo srityse. 2009-04-28 susitikime tarp Italijos ir Lenkijos premjerų, S.Berlusconi ir D.Tusk, buvo akcentuotas glaudus bendradarbiavimas ne tik ekonomikoje bendrai, bet ir energetikos projektuose. Ypač pabrėžtas bendradarbiavimas kuriant ir įsisavinant naujas švarias technologijas, naudojant akmens anglį.

 

Lenkijos ūkio ministerija rengia naują įstatymo projektą dėl intervencinių skystųjų energetinių išteklių atsargų finansavimo. Tuo siekiama sustiprinti atsargų sistemos valdymą, bei sumažinti tuo pagrindu naftos sektoriaus subjektams taikomą prievolę. Siūlomų sprendimų pagalba ketinama įgyvendinti naujovišką, derinantį įmonių ir valstybės interesus atsargų kaupimo ir valdymo sektoriuje modelį.

Vokietijos RWE planuoja iki 2015 m. investuoti apie 0,5 mlrd. eurų plėtojant vėjo elektrines Lenkijoje, paskelbė RWE Innogy valdybos narys K.McCullough. Pasak jo, Lenkijoje vyrauja palankiausios tarp Rytų-Vidurio Europos valstybių sąlygos plėtoti vėjo energetiką. Iki 2015 m. RWE ketina valdyti apie 300 MW galingumo vėjo jėgainių.

 LR ambsados Lenkijoje informacija

Parama alternatyvinei energetikai

Britų žurnalas Economist neseniai  pateikė informaciją apie fiskalinę valstybių paramą atsinaujinančios energetikos vystymui. Didžioji Britanija tam skiria tik apie 7 proc., tuo tarpu JAV – 12 proc., Vokietija apie 15 proc., Prancūzija apie 20 proc., Kinija apie 34 proc. ir Pietų Korėja  net 81 proc. Atsinaujinančios elektros energijos gamyba D.Britanijoje sudaro apie 7 proc., Danijoje virš 26 ir Švedijoje virš 48 proc.

Tobulinama vėjo jėgainių aerodinamika

Leviathan Energy, JAV ir Izraelio energetikos kompanija, paskelbė, kad padidinti  vėjo jėgainės galią galima ir taikant vėjo sriautus  į turbinos mentes nukreipiančius aerodinaminius įrenginius. Taip jėgainės gaminamos elektros kiekį galima padidinti 30-150 proc. Taigi tikimasi, kad investicijos į vėjo energetiką bus patrauklesnės.

Mus gelbėja tik slapumas

Energetikos ministras po uždarų Seimo Ekonomikos komiteto ir Atominės energetikos komisijos posėdžių pareiškė, kad Leo LT uždarymas valstybei kainuotų apie 600 mil. litų, bei VST grąžinimą privatininkams ir dar tikimybę Strasbūro  teismu. Tokią išvadą jam pateikė ministeriją konsultavę teisininkai. Kas tie teisininkai, ką daugiau aptarė posėdžiavę komiteto ir komisijos nariai ministras nenorėjo įvardinti. Taigi mus vėl gelbėja tik slaptumas. Tačiau pozityvu tai, kad jau įvardinta Leo išardymo suma. Ją galėtų sumokėti visi Lietuvos žmonės, sutikę, kad žadėtas elektros kainų sumažinimas būtų nukeltas vienu mėnesiu, o toliau tuos nuostolius gal būtų galima išieškoti iš tikrųjų tą sandorį stūmusių lobistų.

Pigs elektra?

Leo Lt pradeda žadėtą kampaniją pagerinti savo įvaizdį, pareikšdama, kad nuo liepos 1 dienos atpigina 4 ct už kilovatvalandę elektrą galutiniams vartotojams. Tai iš tiesų būtų gera žinia, jeigu tokia atpigusi elektra butų ir po 2009 metų pabaigos. Deja ekspertai prognozuoja, kad kitais metais už elektrą galutinis vartotojas turėtų mokėti nuo 50 iki 80 ct/kWh.

Daugelis apžvalgininkų kainos atpiginimo akciją sieja su gegužės 15 diena, iki kurios Andrius Kubilius žada apsispręsti ką daryti su labai jau prieštaringa Leo LT.

Taigi, ponai , dėkite kortas ant stalo – iš kur atsirado resursai, o gal iš vis kainų nereikėjo kelti nuo šių metų pradžios? Čia ir prasideda tamsus miškas  – vartotojai ( o ne tik Energetikos ministras) nori žinoti, kaip skaičiuojamos  elektros kainos, kokia dalis tenka elektros gamintojui, perdavimo bei skirstymo tinklams ir kokia dalis tenka projektų vystymui ( arba valdymo aparato išlaikymui ir pelnui).

Atsinaujinančios energetikos vystytojai niekaip negauna informacijos iš Leo LT, kaip skaičiuojamos kvotos vėjo jėgainių įrengimui, nors specialistai tvirtina, kad tinklų apkrovos dažnai siekia tik apie 10-15 proc. Nesupranta, kaip apskaičiuojama perteklinės elektros energijos pirkimo kaina, jeigu neturintis kvotų elektros gamintojas nori ją parduoti Lietuvos energijai, o paklausus apie mažųjų elektros pardavėjų licenzijavimą, mano gavę nekorektišką klausimą, į kurį nedera reaguoti. Daug kas kalba apie laisvą (bendrą) elektros energijos rinką, tačiau ir čia nesimato skaidrumo.

Taigi, artėja gegužės 15, apsisprendimo dėl Leo diena! Kas ką aps…? Pralaimėję, ko gero, būsime mes visi!

Visuomenė nenori Leo LT

 

Daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų linkę pritarti, kad Leo Lt būtų išformuota , uždaryta. Taip skelbia BNS užsakymu rinkos tyrimų bendrovės RAIT atliktos aplkausos duomenys.  Vyriausybė viešai paskelbė  siekį iki gegužės 15 dienos apsispręsti, koks bus prieštaringai vertinamos bendrovės Leo LT likimas. Buvo pranešta, kad Ministras pirmininkas sudarė darbo grupę (komisijos vadovas Arvydas Sekmokas) parengti išvadas dėl minėtos bendrovės veiklos. Tačiau žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo abejonių (pav.Lietuvos Žinios , 2009-05-04; Viliaus diena, 2009-05-04; Paskutinė instancija, LNK, 2009-05-04), kad sprendimai  dėl Leo gali būti sąmoningai vilkinami, siekiant tęsti sutarčių pasirašymus, dalyvaujant Leo LT,  ir kuriant bendrovę jungčiai su Švedija, ir jungčiai su Lenkija. Kuo daugiau bus tempiamas laikas, kuo daugiau bus pasirašyta sutarčių, tuo sunkiau  bus bendrovę išformuoti, o dar visus  akina tie nelemtieji 38 proc. privataus dalininko akcijų. Įtariama, kad bet kuriuo atveju dalininko turtas, atlikus kokius nors darbus vis didės 38 proc. dalimi. Visuomenė nenori  Leo LT, taigi kyla klausimas,  kas žada  pasuoti – konservatoriai, ar tik Kubilius?

DAR KARTĄ APIE TARPSISTEMINES JUNGTIS

2007-07-28 Seimas priima AE įstatymą, kurio 8 straipsnio 4 dalies 4,5, ir 6 punktuose suformuluoti strateginiai Lietuvos energetikos politikos uždaviniai – sujungti Lietuvos EES sistemą sinchroniniam darbui  su UCTE. Atrodo, viskas išspresta belieka tik dirbti. Na ir užvirė darbas. Tik ne tam, kad realizuoti Seimo valią – kuriant savarankišką, nepriklausomą nuo Rusijos, integruotą į ES, Lietuvos EES, o – atvirkščiai, kad viskas liktų nepakitę, o BV EES liktų visiems laikams integruotos į rusiškają IPS/UPS sistemą. Lietuvos mokesčių mokėtojų milijonai švaistomi į kairę ir dešinę. Užsakomos tendencingos studijos, mokslinių darbų ataskaitos, konferencijos, kurių išvados iš anksto žinomos – likti Rusijos sudėtyje. Pirmaisiais smuikais groja  A. Ignotas. R. Juozaitis, V. Paškevičius ir kiti AB „ Lietuvos energija“ buvę ir esami energetikai, vėliau tapę net Leo LT darbuotojais ir vadovais.        Po Seimo rinkimų, matyt išsigandę atsakomybės, atsistatydina R.Juozaitis, S. Spėčius, nelieka vadovybėje A.Ignoto ir kitų prorusiškos energetikos puosėlėtojų. Tačiau išlieka jų dvasia, kurią ir toliau propoguoja, kaip nebūtų gaila, garbūs mokslo atstovai, teigiantys, kad nesvarbu kokia jungtimi sinchronine ar asinchronine susijungsime su Europa, kad asinchroninė netgi turinti privalumų, nesvarbu, kad dėl to liktume sudėtine rusiškos IPS/UPS sistemos dalimi.        Norėtusi, kad dr. A. Bačauskas pats sau atsakytų į klausimą, kodel Višegrado šalys, vos tik sugriuvus SSRS, nedelsdamos atsijungė nuo IPS/UPS, net ir tos kurios turėjo veikiančias asinchronines tarpsistemines jungtis su UCTE, išmontavo keitiklius ir perėjo į sinchroninį darbą su UCTE ? Išmontuoti keitikliai (konverteriai) buvo užkonservuoti ir kantriai laukė pirkėjų iš Rytų