Susisiekiantys indai fizikoje ir gyvenime

Visi mes tarpusavyje susiję, mus jungia socialiniai ryšiai, nes galų gale juk esame socialinės būtybės. Nejučiomis paklūstame nusistovėjusioms socialinėms normoms, dėsniams, teisės aktams, o kartais, sakoma, net mėnulio fazėms.

Keli, tarpusavyje sujungti indai, fizikoje vadinami susisiekiančiais indais. O dėsnis, pagal kurį bet kurios formos susisiekiančiuose induose vienalyčio nejudančio skysčio lygis yra vienodas, vadinamas susisiekiančių indų principu. Šiuo iš pirmo žvilgsnio paprastu ir labai žinomu fizikoje dėsniu galima paaiškinti daug socialinių ar ekonominių tiesų, ypač tada, kai mūsų kaskart laukia vis nauji pokyčiai. Visi mes natūraliai daugiau ar mažiau priešinamės įvairioms naujovėms, pokyčiams, kurie mums asocijuojasi su nežinomybe. Tačiau, kad ir kokie skirtingi bebūtume, mus valdo ir fizikos dėsniai.

Ką tik atšventėme buvimo Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viešai daug buvo diskutuota apie privalumus – per dešimt metų ES skyrė Lietuvai apie 40 mlrd. litų, taip pat ir apie trūkumus – benzino, maisto ir aprangos kainos priartėjo prie ES vidurkio, o atlyginimai, deja, nepadidėjo. Taip pat „netikėtai“ atradome, kad vidutinės Lietuvos įmonės vadovo algos santykis su vidutine tos pačios įmonės kitų darbuotojų alga apytikriai yra 1:7, o ES – 1:3,5. Taigi, ar mūsų siekiai gyventi taip kaip vokiečiai ar prancūzai vis dar nepasiekiami ir kur vis dėlto yra tie trukdžiai? Bandydami taikyti susisiekiančių indų principą matyt reikėtų  įvertinti, ar tas mūsų „vienalytis skystis“ (šiuo atveju – prekybos santykiai, verslo tradicijos, pelno siekimo principai, gamybos efektyvumas, darbo santykiai, vadovų mentalitetas ir t.t.) yra tinkamas pasiekti „susisiekiančiuose induose“ (ES) vienodą lygį. Akivaizdu, kad tą lietuvišką „vienalytį skystį“ dar reikia daug kartų prakošti, o jo suvienodinimui labai praverstų bendra valiuta – euras.

 

Štai čia ir prasideda visas įdomumas. Dalis valdančiosios koalicijos atstovų, o ir didesnė kandidatų į Prezidentus dalis nenori lito keisti euru. Suprantame, kad vienokios ar kitokios politikų pozicijos formavimas labai dažnai priklauso nuo juos remiančios visuomenės dalies. Politikai pataikauja savo rėmėjams – viešai skelbdami, kad euro nereikia, jie palaiko senojo, drįsčiau sakyti atgyvenusio, tipo verslininkus, šiaip nesusipratusius ar tiesiog niekuo nesidominčius. Juk įvedus eurą mūsų gaunamos algos dar labiau kontrastuotų su Europos Sąjungos valstybėse gaunamais algų vidurkiais, dar labiau kontrastuotų prekių ir paslaugų kainos. Akivaizdu, kad tai galėtų kenkti nemažam kiekiui Lietuvos verslininkų, norinčių dar kelis metus arba iš viso nieko nekeisti – nekelti algų, kas automatiškai reikštų jų gaunamų pajamų sumažėjimą, mažiau prabangių mašinų ir kitų nerūpestingo gyvenimo palydovų. Kiek įmanoma ilgiau išlaikyti tą patogų santykį – čia mes (verslininkai, politikai) ir jie (tie, kuriems leidžiama dirbti). Čia ir prasideda emocinės kovos prieš eurą – pseudo tautinių jausmų sužadinimas prieš rinkimus – suprask, prarandame taip sunkiai susigrąžintą nacionalinę valiutą, neužsimenant, kad litas jau seniai susietas su euru, o lito atsiejimo nuo euro procedūra bet kuriuo atveju žymiai padidintų lito devalvavimo galimybę.

 

Dar visai neseniai vienoje parduotuvėje mačiau puikų pokštą, šalia gėlėms skirtos žemės pakelių kabėjo atspausdintas ir lyg numestas skelbimas – žemė užsieniečiams neparduodama. Nesenas žemės pardavimo referendumo klausimas galėtų taip pat būti puikus tokios kampanijos pavyzdys – išlaikykim status quo. Remiantis tautiniais jausmais visais įmanomais būdais stengiamasi nieko nekeisti. Suprask, tautiškumas – lyg užsistovėjęs vanduo, kažkas labai sena, labai mistiška, nekintančio. Bet juk taip nėra! Galvoju, kad gal būtent dėl tokio požiūrio vis dar nesugebame lietuviško tautiškumo paversti gyva, visoms amžiaus kategorijoms įdomia ir patrauklia savastimi. Tautiškumas turi būti gyvas ir kintantis. Tad mielieji, kodėl tautiškumo idealus keliame tik tada, kai pradeda mažėti pelnai? Kodėl tautiškumo, identiteto klausimai tiems patiems verslininkams neiškyla, kai reikia paremti (ir nebūtinai pinigais) lietuvišką kultūrą, kai reikia drąsiai giedoti Lietuvos himną ir kalbėti apie nepatogias istorines tiesas prie ne visai patogių kaimynų, kai reikia pagerbti tremtinius, tinkamai įvertinti sovietinius paminklus sostinėje, galų gale taisyklingai lietuviškai kalbėti?

 

Energetikos sritis yra ne išimtis. Bendra ES energetikos rinka lemia esminius dalykus. Kiek iečių buvo sulaužyta, traktatų ir galimybių studijų prirašyta, bet reikalai, kaip jau matosi, iš esmės pagerės tik tada, kai atsiras elektros energetikos jungtys su Švedija ir Lenkija, kai pradės veikti Klaipėdos suskystintų dujų terminalas, tai yra tada, kai galų gale pradėsime veikti bendrai, kartu su savo ES kaimynais, o ne kursime pseudo atominius planus, vėl prisidengdami Lietuvos energetine atomine galybe.

 

Migracija ir susisiekiančių indų principas taip pat turi daug ką bendro. Jeigu nesukuriama palanki darbui ir gyvenimui aplinka čia, žmonės linkę ieškoti ten, kur ta aplinka jau yra sukurta. Vietoj to, kad pradėtume kurti geresnes sąlygas savo šalyje (filtruotume tą „vienalytį skystį“), čia paruoštus specialistus siunčiame dirbti užsienin gydytojais, mokslininkais, barmenais. Įdomiausia, kad didžiuma darbo migrantų vyksta į tas šalis, kurios ES pinigų gauna minimaliai, o ir tų šalių verslininkai nesitiki jokios finansinės (ypač nemokamos) paramos. Gilią išmintį slepia posakis, kad tikrieji verslininkai Lietuvoje atsiras tik tada, kai baigsis ES parama.

 

Tad nebijokime keistis. Ar ne laikas tiesiog patiems pirmiausia pasijusti vakariečiais, su euru, su sąžiningu ir socialiai atsakingu verslu, su savo turtinga kalba, istorija, su savo tvirta ir argumentuota nuomone prie Europos vairo.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *