Romas Batūra. Vytis – tūkstantmetė Lietuvos gynyba, valstybingumas ir Laisvė

Karys – raitelis ir žirgas per amžius besikaunantis už Tėvynės laisvę yra unikalus ir garbingiausias mūsų valstybės simbolis. Senovėje eiklūs lietuvių raiteliai mūšiuose ne kartą triuškinę priešą (1208 m. ir kt.).

Ta gynybinė ir visuotinė pareiga baltų ir Lietuvos visuomenės ryškiai subrandinta XIII-XV a.  kai teko iš visų pusių gintis prieš svetimas pasaulines Kryžiuočių ordino ir jo talkininkų agresyviąsias jėgas. Tai atspindi ir 1387 m. pagal senąją baltų-lietuvių tradiciją visuotinai surašytoje Lietuvos valdovo (Jogailos) privilegijoje: „kada reikėtų persekioti priešus, bėgančius iš Lietuvos, tai į tokį persekiojimą, paprastai vadinamą vyčiu, įpareigojami vykti ne tik kariai, bet ir kiekvienas, galįs nešioti karo ginklą“. Taigi vytis – gynybinis veiksmas, virtęs ir herbiniu, garbingu valdovo, kario įvaizdžiu, suskambėjęs Saulės, Durbės, Žalgirio ir kitose pergalėse. Vėlesni amžiai išryškino naujas Totorių, Turkų, Maskvėnų ir kt. agresyvias pastangas, kai Vyčiai atliko savo vaidmenį.

Nuo XVIII a. pab. virtinė sukilimų siekė vėl atkurti nepriklausomą valstybę, o tas pastangas visada lydėjo Vytis, kuri du dešimtmečius ir vėl simbolizavo 1918 – 1940 m. Nepriklausomą Lietuvos valstybę, o ir vėliau Lietuvos partizanai antisovietinėje kovoje savo uniformose naudojo Lietuvos kariuomenės Vytis, o Lietuvos centre (tarp Panevėžio ir Ukmergės) įkūrė partizanų „Vyčio apygardą“ (pavadinimas suteiktas 1945 m.). Vytis žymėjo partizanų spaudą („Vyčių keliu“, „Prisikėlimo ugnis“, „Laisvės kova“), garbingus partizanų asmens pažymėjimus.

Ir istorinės dainos kalba apie raitelio pareigą: „Reiks į karą jotie, su priešu kariautie už mylimą šalelę“.

Senoji pagarba žirgui liaudies meistrų buvo masiškai išreiškiama kaimo gyvenamųjų pastatų stogų galų, gonkelių puošyboje, kitų pastatų užbaigose.

Dar ankstesnė mokslinė archeologinė medžiaga atskleidžia naujų duomenų. Šiandien Lietuvoje išskiriama senovės kapų su žirgais didžiulė II-IX a., X-XIV a. epocha, kai žirgai laidojami su turtinga apranga kapuose, pilkapiuose. Kovinio žirgo dvasinę reikšmę sustiprina faktas, kad tuomet egzistavo ir simboliniai žirgų kapai.

Senovės baltų, lietuvių žemėsi gausu žirgų kapų: Neries, Nevėžio, Nemuno santakoje, Jūros upės baseine, Prūsijoje, Aistmarių pakrantėse, Semboje. Vien Vidurio Lietuvoje žinoma virš 1300 žirgų kapų. Visa tai rodo senosios Lietuvos visuomenės didžiulę pagarbą Vyčiams – kariams – raiteliams, o kartu ir jų kovos draugui žirgui. Derėtų tai atminti ir akcentuoti.

Tėvynės gynėjo Vyčio įvaizdžiui suheraldėjus jis Lietuvos valstybės ir Tautos istorijoje įgauna kelių tūkstančių metų didvyriškų epochų tradiciją. Tai būtina įprasminti pagrindinėje valstybinėje aikštėje Vilniuje.

Dabartinės Lietuvos administracijoje, žiniasklaidoje, ryškios priešiškos Vyčio simbolikai jėgos, tenka apgailestauti ir tai išsiaiškinti.

„Partizanų bunkerio“ įvaizdis apibendrinančiam sostinės paminklui netinka, nes atstovauja nors ir labai skaudžią, tik nedidelę epochą, be to ir Lietuvos partizanai savo dvasią ir kovą plačiai rėmė Vytimi. Atskiras memorialas Lietuvos partizanams baigiamas Kryžkalnyje. Visas epochas apibendrina, kaip matėme, Vytis, bet šis simbolis Kultūros ministerijos ir modernaus meno specialistų blokuojamas.

Akivaizdžiai matome kaip įvedami kiti objektai, kad tik būtų užblokuota Vytis. Dabartinė administracija privalo atšaukti savo savavališkus veiksmus ir atkurti ankstesnės Vyriausybės ir LR Seimo 2017 05 02 rezoliuciją, tvirtinančią Vyčio skulptūą.

Lukiškių aikštę jau ankstesnėje Taryboje prie Vyriausybės buvo nutarta traktuoti kaip Lietuvos valstybinę aikštę su pagrindiniu Vyčio akcentu ir valstybinių renginiu vieta. Poilsio funkcija čia gali būti tik papildoma. Nereprezentatyvios publikos ir modernistų tarybos nuomonė negali būti lemiama.

Tautos ir valstybės garbę pateisins tik tūkstantmetinės tradicijos Vytis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *