Mano vyriausybė

Vėl keliamas klausimas, ką Prezidentė , gavusi Seimo pritarimą turi paskirti Ministru pirmininku. Čia viską nusprendžia Seimo narių dauguma. Jeigu Prezidentė užsitikrintų Seimo pritarimą Ministru pirmininku paskirti jokiai partijai nepriklausantį ne Seimo narį – toks paskyrimas būtų visai konstitucinis. Vis tik išlieka karvedžio Lakono žodis „jeigu“. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio prasmę būti kartu Seimo nariu ir Ministru pirmininku ar ministru – galima, bet nebūtina. Ką tai reiškia, kada sakoma, kad Vyriausybėje turi dirbti specialistai?  Žinoma, kad ne tai, jog siuvyklai turi vadovauti siuvėjas. Konstitucija nustato solidarią ministrų atsakomybę už visos vyriausybės veiklą. Asmeninę atsakomybę už Vyriausybės veiklą turi Ministras pirmininkas. Kitaip sakant visi jo pasirinkti ministrai, o ministrai vienas kitam turi būti „lyg aš pats – alter ego“. Prieštarauti Ministrui pirmininkui ministras pagal Konstituciją gali tik balsuodamas vyriausybės posėdyje arba atsistatydindamas. Ir jokių partinių nurodymų. Antraip Ministras pirmininkas gali pateikti Prezidentei teikimą ministrą atleisti. Tai reiškia, kad Ministras pirmininkas apsirinko tokį pasirinkdamas. O iš to seka, kad buvimas kartu Seimo nariu ir Vyriausybės nariu turėtų būti daugiau išimtis, negu taisyklė. Juo labiau, kad Konstitucija įsakmiai nurodo, jog Seimas, taigi ir Seimo nariai turi kontroliuoti Vyriausybę. Dar daugiau, Seimui suteikta galimybė šalinti ministrus ar net patį Ministrą Pirmininką iš pareigų. Taigi – ministrai, dirbantieji tik Vyriausybėje, ir būtų tie specialistai apie kuriuos tiek daug šiandien šnekama. Žiūrint iš kurio taško pažiūrėsi. Jeigu tokiu pagrindu būtų patvirtinta Vyriausybės programa, tada ne tik Ministras pirmininkas, ministrai, Seimo nariai, bet ir dauguma rinkėjų galėtų sakyti, kad tai mano vyriausybė.

Jau dabar aišku, kad bus ginčų dėl liberalų siūlymų. Daugumoje valstybių liberalioji demokratija, kaip santvarkos rūšis įsitvirtino visai nedalyvaujant liberalų partijoms. Tokių partijų net nebuvo. Mat liberalių pažiūrų žmogus yra visai normalus žmogus ir jam tas savo pažiūras paversti politinėmis – nėra jokio reikalo. Liberalių pažiūrų žmonių yra visose partijose. Nusipieškime du greta vienas kito trikampius. Kairiajame trikampyje, kairiajame kampe sudėkime liberalų partijos kairiuosius, o dešiniajame kampe – dešiniuosius. Vidurys atiteks leiboristų partijoje esantiems liberalių pažiūrų žmonėms. Tą patį padarykime su konservatorių trikampiu. Pamatysime, kad lygiai tas pats, o susiliečiantieji kairiojo trikampio dešinieji ir dešiniojo trikampio kairieji yra liberalai vieni kitų atžvilgiu. Žiūrint iš kurio taško žiūrėsi. Mat nuo pat liberalizmo, kaip politinių pažiūrų demonstravimo pradžios, jų pačių teoretikai suprato savo dviprasmiškumą. Siekiai sudaryti sąlygas laisvam žmogaus asmenybės ugdymui atsiremia į būtinybę apsaugoti juos nuo materialinių sunkumų ar skurdo. Visiška laisvė versle sudaro sąlygas siekti kuo didesnio pelno. Tą galima padaryti nemokant už darbą tiek, kiek darbininkas ar tarnautojas uždirbo. Ta didžiulė socialinė atskirtis tarp darbdavio ir darbuotojo – liberalizmo padarinys. Toks liberalus socialinis pseudo darvinizmas prasiskverbė ir į naująjį Darbo kodeksą. Viskas lyg ir gerai, bet jame dingsta žmogus su savo bėdomis, savigarba, siekiais. Jis daiktas – darbo jėga. Šis kodeksas tai instrumentas kuo mažiau mokėti už darbą.  Pasaulyje liberalizmas, kaip atskira politinė jėga jau išsisėmė, Lietuvoje, deja, taip pat. Taigi, supraskime ir vieni ir kiti – nėra ko jų baimintis, nes tai tik aritmetinis balsų skaičius. Sukluskite, kiek daug žmonių šiandien nori pasakyti – čia mano vyriausybė, ja noriu pasitikėti. Juo labiau, kad pas visus Lietuvos kaimynus, išskyrus latvius, prasidėjo karingo nacionalizmo ar ekstremalaus nacionalizmo era. O ji greitai nepraeis.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *