Liudvikas N. Rasimas. Vytis ne Vilniuje?

Tikroje demokratinėje valstybėje joks ministras nedrįsta  priešintis tiesiogiai ar per savo išrinktus  atstovus piliečių išreikštai nuomonei . Demokratinė valstybė remiasi piliečiu. Koks pilietis – tokia ir valstybė. Pilietiškumo neigimas, kurį akivaizdžiai vykdo kultūros ministrė ir jos aplinka (pataikūnai), bando įrodyti, kad valstybės ir jos piliečių likimas priklauso nuo ministrų, o ne priešingai. Tą ji pademonstravo televizijos laidoje „ Dėmesio centre aptariant „neva“ specialistų atrinktus Lukiškių aikštės paminklus. Vėl bandoma apeiti visuotinai priimtą ir net teisėje įtvirtintą kūrybos procesą, taikomą  viešajam naudojimui: užsakovas – menininkas- kūrinys- suvokėjas.

Užsakovas – ne minia, kaip tai bando kalbėti paminklo, būtent paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje priešininkai, o pilietinė Lietuvos visuomenė susivienijusi į pilietines organizacijas, o taip pat demokratiškai išrinkti atstovai Seime. Štai jų užsakymas: „ Lukiškių aikštėje turi iškilti PAMINKLAS kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę „. Dauguma valstybių sostinių tokius paminklus turi. Vilnius – ne. Nenoras pastatyti tokį paminklą – Vilniaus, kaip Lietuvos valstybės sostinės neigimas. Kas tą daro? Ogi mūsų vyriausybė, per kultūros ministeriją ir  ministrę, nepagrįstai perėmusi  paminklo užsakovų – Lietuvos pilietinės visuomenės teises.  Demagogiškai  bandoma kad ir gerą ar net labai gerą Lukiškių aikštės sutvarkymą jau laikyti paminklu kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę. Prisiminkime, kiek per demagoginį maišymą sąvokų, reikalavimų, prašymų yra sunaikinta pilietinių iniciatyvų, o ir pačių demokratijų visumoje? Kur link traukia ši ministrė? Ar tik ji?  Štai jos siūlymas, kad būsimą aikštės sutvarkymo projektą penkiasdešimt procentų nulems komisija, o kitą penkiasdešimt procentų internetu balsavusi visuomenė – yra tiesiog demagogiški.

Toks balsavimas ir būtų minios balsas, o ne Lietuvos pilietinės visuomenės atstovų balsas.  Pagaliau ką reiškia pusė ir pusė? Viena pusė išsirinks vieną, kita – kitą, kas tada? Negi nulems kažkoks iškilus užsienio aikščių tvarkytojas, kuriam Lukiškių aikštės sutvarkymo sąmatoje jau yra iš anksto numatytas atlyginimas? Argi tai ką nors bendro turi su demokratija? Būtina pareikalauti, kad ji paskelbtų tą iškilų menininką ir kokia suma už lemiamą žodį jam pažadėta? Ministrės nesusigaudymą (?) demonstruoja ir minėtoje laidoje jos kalbos apie aikštę Niujorke po dangoraižių- dvynių sunaikinimo. Ta vieta iš tikro išlyginta, nes bet koks paminklas būtų kartu ir paminklas teroristų piktadarybei. Dabar ta aikštė yra rimties ir amerikiečių tautos atsparumo teroristų išpuoliams simbolis, joje nėra vietų, už kurių galėtų slapstytis JAV pilietinės visuomenės baimė. Tad ką bendro tai turi su Lukiškių aikšte? Tai nesulyginami dalykai. Laidoje dalyvavusio Istoriko nuogąstavimai, kad lietuviai nemoka nulipdyti „arklio“ irgi niekuo nepagrįsti. Tas gyvulys turi daug sinonimų. Tai ir kuinas, ir darbinis arklys ir visą žmonijos karybą lydėjęs žirgas. Mūsų herbe yra žirgas. Ar išdrįstų Lenkijoje jų herbą pavadinti paukščiu ar dar kitaip?  Ko ne visą Lietuvos istoriją lydėjo kaimynų lenktais nagais ir snapais herbų ereliai, tame tarpe ir dvigalviai. Lietuvių herbe – balta ar auksinė Vytis. Ar jaučiame skirtumą?

Melaginga tezė, kad žinomas heraldikos specialistas teigė, jog Lietuvos valstybės herbo plokštumoje negalima paversti trimate skulptūra. Jis teigė priešingai – buvusiose paminklo projektuose, kurie „specialistų“ buvo išbrokuoti, skulptoriams tą padaryti vis tik pavyko! Dabar apie vertintojus. Tiek menotyrininkas, tiek meno istorikas kūrybos procese, kas dabar vyksta, geriausiu atveju gali būti kūrėjo patarėju, jeigu pats turi sugebėjimą kurti. Vertintojas gali būti kūrinio aiškintoju meno naudotojams, bet tą gali daryti tik tie, kurie turi panašius į kūrėjo intelektinius pajėgumus. Tai meno filosofijos ir teorijos pradžiamokslis. Vertinant kūrinį, padarytą pagal pilietinės visuomenės užsakymą ir skirtą viešam naudojimui, vertintojais gali būti tik tos pačios pilietinės visuomenės atstovai, žinantys istoriją ir suvokiantys meną, sugebantys kritiškai mąstyti. Eidami gatve mes niekur nesutiksime pilietinės visuomenės, kaipo tokios – laba diena, pilietine visuomene! Deja,tai organizacijos, vienijančios žmones pažiūrų, skonių, siekių, pomėgių, specialybių ir t.t. pagrindu. Jos visada siekia sutarimo. Žinoma, kad Lukiškių aikštėje tarp projektų galėjo būti ir kolona, kitokia skulptūra ar dar kas nors, bet  juk pilietinės visuomenės organizmo dalys- organizacijos jau pasiekė bendrą sutarimą – Vyties,  nulėmusio tautos ir valstybės išlikimą – kario ant žirgo su skydu ir kalaviju monumentali skulptūra. Kodėl taip negarbingai ir negrabiai elgiasi kultūros ministerija su savo „vade“ ir klerkais? Kiek jau šiandien jie  ištaškė valstybės pinigų? Visi jų atrinkti projektai, tai tik išraustos Lukiškių aikštės sutvarkymo projektai. Nei vieno numatomo akcentėlio negalima pavadinti paminklu. Ne veltui bent keturi iš penkių atrinktų laimingųjų kūrėjų visuomenei tuoj pat puolė aiškinti, ką reiškia ar turėtų reikšti jų sumanymas ir kodėl jis turi būti toks, bet ne kitoks. Tai rodo, kad tai tik projektai, skirti parodoms, bet neįgyvendinimui.

Jeigu jau reikia aiškinti, kas tai per menas, tai jis skirtas tik siauram su meno kūrimu ir kritika užsiimančių žmonių būreliui. Lietuvos pilietinė visuomenė užsakė tokį paminklą, kuris pats turi kalbėti, kuris ir jauną sielą pakylėtų. Kažkodėl nukasinėta ir vėl sustumdyta bei sutvarkyta Lukiškių aikštė gal ir būtų gerai, jeigu korupciniu pinigų švaistymu nebūtų siekiama padaryti ją netinkamą suvereno reikalaujamam paminklui pastatyti.  Mūsų norai visai kiti. O štai kai kurių, pretendentų į laimėtojus, paaiškinimai. Cituoju iš portale „15 min.“ paskelbtų jų pasisakymų. Architektas Tomas Gurskis: „Jis vis dėlto turi kažką pasakyti .“ Skulptorius- dizaineris Audrius Labačiauskas : „ Erdvė, kurioje būtų gera mėgautis laisve.“ Filmų ir meno instaliacijų kūrėjas Darius Žiūra siūlo kiekvienam einančiam per aikštę savo viduje atlikti pagerbimo ritualą, nes : „ …po Antrojo pasaulinio karo, žlugus asmenybės kultą eksploatavusioms ideologijoms, figūrinės skulptūros dingo iš viešųjų laisvosios Europos erdvių.“ Čia jau visiška neteisybė. Figūrinės skulptūros nestatomos tik ten, kur jų jau pakankamai pristatyta. Nestatomos ir tada, kada nėra adresato, t. y. pilietinės visuomenės atstovų prašymo. Visais atvejais kai tik prašymas yra – jos statomos tiek Lietuvoje, tiek Estijoje, pvz. Tartu.  Nežiūrint Juzefo Pilsudskio gėrėjimosi Hitleriu ir jo fašistine tvarka, nežiūrint, kad jo valdomojoje Lenkijoje pvz. Berza Katuskos koncentracijos stovykla politiniams kaliniams numarinti buvo įkurta net anksčiau, negu panašios atsirado Vokietijoje – lenkų pilietinei visuomenei jis yra nacionalinis didvyris ir jam neseniai buvo pastatytas paminklas – figūrinė skulptūra ant arklio. Atsirado adresatas. Argi mes kalbame apie asmenybės kultą simbolizuojančią figūrinę skulptūrą Lukiškių aikštėje?

Kultūros ministrė ir ministerijos klerkai, slopindami Lietuvos pilietinės visuomenės atstovų iniciatyvas pastatyti Lukiškių aikštėje paminklą, būdingą valstybių sostinėms, jau padarė savo tamsų darbą. O ar viskas tvarkoje su „patamsyje“ leidžiamais pinigais?  Būtina skubiai pradėti tyrimą, o visų pirma pasiekti, kad tos „iškilių menininkų- specialistų“ komisijos veikla tuo ir pasibaigtų. Visuomeninės organizacijos, inicijavusios paminklo statybą, inžinieriai, gydytojai, teisininkai, pramonininkai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, meno žinovai, heraldikos specialistai, studentai ir mokiniai deleguotų išmaniausius savo atstovus, iš kurių  sudarytų savą paminklo, būtent paminklo, o ne aikštės sutvarkymo, vertinimo komisiją, kuri padės sutaikyti įvairių išsilavinusių pilietinės visuomenės atstovų jausmus kritiškai vertinant, koks paminklas turi stovėti Lukiškių aikštėje, arba bent pateiks daugumos bendrą nuomonę. Ministrės siūlomas vertinimo būdas yra apgaulingas ir nedemokratiškas. Paminklas Lukiškių aikštėje pilietinei Lietuvos visuomenei yra tiek svarbus, kad nesiskaitymas su ja gali paveikti valstybės stabilumą, kuo, žinoma, bus tuoj pat pasinaudota. Pirmas žingsnis turėtų būti parlamentinis sprendimas nušalinant kultūros ministeriją , taip pat galimą pinigų plovėją savivaldybėje nuo sprendimų Lukiškių aikštėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *