Liudvikas N. Rasimas. Kam atiteko Lukiškių aikštė?

Kultūros viceministrė, kalbėdama per televiziją ragina tuos, kurie vylėsi, kad Lukiškių aikštėje bus pastatytas paminklas visų epochų kovotojams už Lietuvos laisvę, ką jų nuomone geriausiai simbolizavo Vytis – susitaikyti su pralaimėjimu, kaip tai susitaiko pralaimėję Seimo ar Prezidento rinkimus. Atrodo – toks pasiūlymas rimtas, vienok jo negalima priimti dėl to, kad rinkimai buvo pakeisti iš anksto surežisuotu balsavimu, o atrinktas projektas neatitinka to, dėl ko turėjo vykti rinkimai. Su tuo negalima susitaikyti ir štai dėl ko.

Daugelis pilietiškai nusiteikusių organizacijų ragino Vilniaus Lukiškių aikštę, kuria lenkų nacionalistai ir šiandien vadina Pilsudskio aikšte – paversti Visos Lietuvos centrine aikšte, simbolizuojančia, kad nuo pat Vilniaus vardo paminėjimo Vilnius yra Lietuvos valstybės sostinė. Tą, kaip įprasta turėjo žymėti paminklas, ne memorialas, o paminklas visų epochų kovotojams už Lietuvos laisvę. Kodėl paminklas? Todėl, kad memorialai paprastai statomi konkretiems asmenims atminti su jų pavardėmis ar slapyvardžiais, gi paminklas turi būti labai apibendrinantis, nes visų, kritusių už Lietuvą nuo seniausių laikų iki dabar – nesurašysi. O Vytis yra seniausias mūsų valstybės simbolis, kuris savaime sujungia senovę su šiomis dienomis. Bandymai sakyti, kad tie aktyvūs Lietuvos piliečiai, susijungę į organizacijas – dar nėra visa Tauta, t. y. Suverenas šiuo atveju negalima. Cituoju Konstitucijos 4 straipsnį. „ Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Už tai, kad Lukiškių aikštėje stovėtų Vyčio skulptūra nusprendė šimtas Seimo narių – Suvereno atstovų. Iš to seka, kad tiek žmonėms pasirinkti, tiek komisijai apsvarstyti turėjo būti pateikti įvairūs šio simbolio skulptūriniai projektai ir ne kas kita. Įdomus, kaip jaučiasi šitaip pažemintas Seimas, kada į tai tiesiog buvo nusispjauta? Juk patvirtinta ne tai, kas buvo prašoma apsvarstyti. Patvirtinta ne paminklas, o memorialinis aikštės sutvarkymas. Tai ne tas pats.

Balsavimo internetu negalima laikyti demokratišku, nes tikrumoje pareikšti savo nuomonę buvo leista tik interneto naudotojams, t. y. tik nedidelei daliai Lietuvos piliečių, tuo tarpu buvo sprendžiamas visai Lietuvai svarbus klausimas. Nors ir taip balsuojant už Vytį balsavo daugiau, o vėlesnės apklausos pvz. Delfyje ar portale 15 min. rodė, kad Vytį palaiko absoliuti dauguma. Tad apie demokratiškai padarytą sprendimą kalbėti negalima. Kultūros ministerija, nebūdama paminklo visų epochų kovotojams atminti užsakovu, perdavė jo vykdymą modernaus meno kūrybinėms dirbtuvėms, kurios neturi jokio juridinio įvertinimo ir nėra pasižymėjusios savo intelektualiomis galiomis, tuo iš anksto atmesdama skulptūrinį paminklo sprendimą. Taip šališkai buvo sudaryta ir komisija iš anksto pagal slaptą ir niekur nepaskelbtą metodiką turėjusi tarti galutinį žodį. Ar tai viceministrė vadina demokratija? Tokios komisijos nariams, jeigu jų sprendimus galėtume vadinti demokratiškai priimtais, neturėjo būti daroma jokia įtaka. Kas buvo iš tikro ir ką jie oficialiai pripažįsta – už juos iš tikro nusprendė konsultantai, o jie tik iš  interesuotos šalies įtakotas  nuomones sudėjo į vokus ir užklijavo. Juk tai demokratijos parodija! Tai nėra tas, ką galima pripažinti įvykusiais rinkimais.

Svarstant Lukiškių aikštėje turėjusį stovėti paminklą, nuo visuomenės buvo nuslėpta, kad šios aikštės paskirtis jau nulemta ir visokie rinkimai – tik dekoracijos. Mat už šios aikštės esantį nenaudojamą vienuolyną nutarė įsigyti vienas turtingas Vilniaus ponas ir jis pasiūlė mainais už aikštėje įrengtą fontano projektą pasiimti tą vienuolyną, jeigu tik ta aikštė netrukdys jo planuojamoms užmačioms. Dabar jau aiškėja, kodėl taip ilgai ji buvo aptverta ir kokie parengiamieji darbai dovanai įsisavinti buvo atliekami. Tam jau išleista netoli keturių milijonų eurų. Ar ir tai yra demokratija? Ar ir su tuo reikia susitaikyti ? Juk tai jam, šiam prekeiviui tikrumoje atitenka aikštė, paversta paprastu parkeliu, o Vilniaus jauniems žmonėms, atsisakiusiems pastatyti savo tėvų ir tėvų tėvų, bei protėvių epochose už Lietuvą galvas padėjusių atminimui paminklą, paminklą Lietuvos laisvei, pasirodo irgi bus leidžiama naudotis šia aikšte, nes nieko negąsdins „žvengiantis arklys“. Net senjorai, kaip per televiziją užtikrino nugalėtojas, ant kalvelės galės pažaisti šachmatais!

Dabar apie esmę. Jeigu ta komisija būtų buvusi savarankiška, jeigu ji būtų sudaryta iš visų Lietuvos regionų intelektualų, ji būtų pasakiusi esminį dalyką, kad išskyrus pradinę Vytį, visi vėlesni darbai netinka Lukiškių aikštei, visi padaryti be polėkio, prasti, o kalvelė su betoninėmis kičinėmis medžių imitacijomis sienelėje – jau matyti dar sovietinių partizanų „įamžinimuose“– net funkcionaliai netinkamas sprendimas. Juk jau turime Vilniuje sieną Baltijos keliui atminti, Kryžkalnyje statomas analogiškas partizanams atminti paminklas. Juk konkursui pateikti projektai iš esmės buvo paruošti kaip nors apeiti Vyčio projektą, tiesiog ieškant kvailių, o gal užkibs… Ir, pasirodo, užkibo. Juk ši karta, dar nieko didvyriško nenuveikusi, jau statosi patogų paminklą sau. Ar tai demokratija?

Tad kur išeitis? Jeigu Seimo nariai iš tikro yra Suvereno atstovai, jie neturėtų leistis taip apkvailinami. Jie turi galingą ginklą – biudžetą. Jis dar nepatvirtintas. Tai įrankis vyriausybei ir ministrams tramdyti. Būtina išjungti numatytas sumas tokiam memorialui pastatyti. Būtina numatyti solidžias sumas naujam paminklo konkursui, kad jame galėtų dalyvauti tikrai žinomi menininkai. Šiandien viskas Seimo rankose – nepaklus vyriausybė, biudžetas nebus patvirtintas, o tada ir tokios vyriausybės neliks. Seimas patvirtins kitą. O ir Vilniaus mero bei Vilniaus prekeivio sandorį dėl vienuolyno būtina patikrinti ir paviešinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *