Lietuva vėl be Vilniaus ?

 

 

Buvo įdomu per LRT kultūros televiziją žiūrėti signataro Rimvydo Valatkos knygos apie Jogailos akmenį pristatymą. Jam aktyviai talkino du žinomi istorijos profesoriai ir žurnalistas. Gal tik pats autorius ir profesorius Alvydas Nikžentaitis kalbėjo apie knygos parašymo aplinkybes ar ten minimus istorinius momentus. Kiti du dėstė savo požiūrį į istoriją, kaip mokslą, iki galimybių ją aptarinėti „kas būtų, jeigu būtų“ metodu, o žurnalistas savo pasirodymą baigė kvietimu eiti kartu su lenkais, nes esame labai panašūs vieni į kitus, turėjome garbingą bendrą istoriją, taigi esame daugiau, negu broliai, kad lenkai be lietuvių gyvens, kaip gyvenę, o mes be lenkų – pražūsime. Keistai skambėjo tokie kvietimai , lyg šiandien mes neitume kartu, nebūtume vienos sąjungos nariai, o vieni pas kitus bijotume nuvažiuoti. Visi kvietė nesiknaisioti praeityje, o žiūrėti į šių dienų realijas, nors patys aptarinėjo praeitį, darydami tai, ko kitus ragino to nedaryti. Tvirtinti, kad mus su lenkais riša bendra ir garbinga istorija , kad mes buvome vienoje valstybėje – irgi abejotini. Žečpospolita nebuvo ta pavyzdinė valstybė, kurios reikėtų gailėtis. Vieningas šlėktų luomas vieningai gynė 

bendrus savo interesus, bet kai tik iškildavo asmeniniai ar valstybės dualizmo pagimdyti interesai, vienybė baigdavosi. Abi tautos nepasitikėjo viena kita, atskiros valdžios institucijos, atskiri pinigai, kariuomenė, įstatymai, teismai nesukūrė ir negalėjo sukurti ūkinio bendrumo. Net Gegužės 3 konstitucijos priėmimas privedė prie nesutaikomų ginčų ir išdavysčių. Europoje jau siaučiant laisvės, lygybės, brolybės vėjams – Žečpospolitoje liko luomai. Net bažnyčiose tarp lenkų ir lietuvių vykdavo muštynės, o mokyklose – lietuvių vaikų nutautinimas. Ne, mes nebuvome broliai ir varžydavomės, kartais ir negražiai net sukilimų prieš Rusiją metu. O ir etniškai nesame visiškai panašūs, bet šiandien tai netrukdo normaliai bendrystei, kas ir vyksta. Be reikalo įsijautė tas žurnalistas.

Žinoma, aptariant praeities įvykius galima kalbėti, kaip susiklostę būtų įvykiai, tautų ar istorinių asmenybių likimai, jeigu vieni ar kiti būtų pasielgę kitaip, negu pasielgė. Bet tai jau ne istorija. Tai istorinės pasakos. Tokių pasakų galima pasiklausyti televizijos laidose, tokiose  kaip „Istorijos detektyvai“ ar „Nacionalinė ekspedicija Nemunu“. Talentingų pasakotojų turime, bet kada iš ekrano profesorius Alfredas Bumblauskas tvirtina, kad į tam tikras teritorijas Lenkija juridiškai turi pagrindo reikšti pretenzijas, nes jas Lenkijai pripažino Rusija, pasirašydama Rygos ( 1921 03 18 ) sutartį tarp Sovietų Rusijos, Sovietų Ukrainos ir Lenkijos, ką būk tai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija. O juk  tą patį tvirtina Vladimiras Žirinovskis, Aleksandras Duginas  ar tamaševskininkai, manydami kad Lietuva Vilnių 1939 m. atgavo Molotovo – Ribentropo pakto , kuris šiandien, beje, yra panaikintas, pagrindu. Visa tai girdint jau darosi neramu, nes tai ne tik yra netiesa, bet ir priešingas valstybės interesams tvirtinimas, kad anie teisūs, o Lietuva Vilnių valdo be teisėto pagrindo.

Kaip  žinoma, 1920 m. liepos 12 d. Rusija su Lietuva pasirašo Taikos sutartį, atsisako nuo suvereniteto lietuvių žemėse, o antruoju sutarties straipsniu Vilnių ir apylinkes pripažįsta Lietuvos teritorijos dalimi ir Vilnių Raudonoji armija realiai perduoda Lietuvai. Vilnius tampa integralia Lietuvos respublikos teritorija. 1920 m. spalio 12 d. tarp Lenkijos ir Rusijos su Ukraina pasirašoma paliaubų sutartis, kurioje numatomos preliminarios Taikos sutarties sudarymo sąlygos. Sutarties 10 str. kalbama apie tai, kad bus pripažįstamos Lenkijai jos lenkiškosios žemės. Toliau įvykiai vystėsi šia tvarka: 1920 m. spalio 9 d. Vilnius atplėšiamas nuo Lietuvos, 1920 m. spalio 14 d. Tautų Sąjunga pasmerkia Lucijano Želigovskio smurto veiksmus prieš Lietuvą. 1921 m. kovo 18 d. Rygoje pasirašoma Taikos sutartis tarp Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos, kurios trečiajame straipsnyje nurodoma, kad  prie sutarties pridėtame žemėlapyje sutarties pasirašymo metu Lenkijos valdomas žemes Rusija pripažins tokias, dėl kurių susitars į jas pretenduojančios šalys nustatydamos valstybių sienas. Koks bus susitarimas, tokį Rusija ir pripažins. Tvirtinimas, kad tas žemes Lenkijai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija nepagrįstas jau vien todėl, kad jos tada dar nebuvo Lenkijos aneksuotos. Kaip žinia, Lenkija pati pripažino, kad jos nėra lenkiškos, sukurdama ten marionetinę Vidurio Lietuvos valstybėlę, kurią pripažino tik pati Lenkija. Minėtos sutarties Rygoje pasirašymo metu jos dar buvo lietuviškos Vidurio Lietuvos žemės. Lenkija dar tik organizavo „referendumus“ ir „rinkimus“ agresijai pateisinti ir aneksijai įvykdyti. Tą teritoriją Lenkija juridiškai prisijungė tik 1922 m. sausio – vasario mėnesiais t. y. gerokai vėliau po Rygos sutarties pasirašymo. Vėlesni  įvykiai parodė, kad Rygos sutartyje nurodytas nuostatas Lenkija interpretavo taip, kaip jai atrodė patogiau ir toli gražu ne visos valstybės tą pripažino, kaip teigia istorikas – profesorius. Tiesa, 1923 metais Ambasadorių konferencija Vilnių ir jos apylinkes buvo pripažinusi Lenkijai. Deja, Lietuva tokio nutarimo nepripažino, be to toks pripažinimas tapo kolizija su  minėtu Tautų Sąjungos pasmerkimu dėl L. Želigovskio Lietuvoje veiksmų ir su Rusijos bei Ukrainos pozicija, kurią išryškino tarp Lietuvos ir SSRS  pasirašyta 1926 09 28 nepuolimo ir neutraliteto sutartis, kuri buvo pratęsta 1931, 1934 ir 1939 metais. Jose visose patvirtinamas 1920 m. Taikos sutarties galiojimas, o prie 1926 sutarties antrojo straipsnio pridėtoje vadinamojoje Čečerino notoje rašoma: „Faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė jos nusistatymo dėl teritorinio jos suvereniteto, nustatyto II str. ir jo priede Lietuvos Taikos sutarties su Rusija iš 1920 metų liepos 12 d.“ Rugsėjo 30 d. Maskvoje buvo paaiškinta Lenkijos atstovui, kad SSRS vyriausybė Rygos sutartį supranta  kaip nesikišimą į Lietuvos – Lenkijos teritorinį ginčą. Rygos sutarties III str. nustatė, kad ginčijamų sienų klausimo tarp Lietuvos ir Lenkijos išsprendimas priklauso visiškai abiejų valstybių kompetencijai. SSRS įsipareigoja pripažinti bet kurį Lietuvos ir Lenkijos susitarimą sienų klausimu“. Taigi, Vilniaus ir jo apylinkių pripažinimo Lietuvai klausimas, buvusiam tų teritorijų valdytojui atsisakius visų suvereniteto teisių, išspręstas dar 1920 metais ir Lietuva savo valia suvereniteto tai teritorijai niekad nebuvo ir nėra praradusi iki šiol. Savo nusistatymo Lietuva niekada ir jokiomis sąlygomis nepakeitė ir toks tvirtas nusistatymas leido Vilnių susigrąžinti teisinėmis priemonėmis tada, kada tam atsirado tinkamas momentas. Kaltinimai,  kad ji Vilnių atsiėmė Ribentropo – Molotovo pakto pagrindu teisės požiūriu yra visiškai nepagrįsti. Šiandien žinomas ir pačio pakto, ir slaptųjų protokolų turinys. Apie tai tuose dokumentuose nekalbama. Lietuva, atsiimdama Vilnių iš SSRS 1920, 1926, 1931, 1934 ir1939 m. sutarčių su atsisakiusia savo suvereniteto į tas teritorijas valstybe, nepažeidė jokių savo įsipareigojimų ir tarptautinės teisės normų. Tai, kad Ribentropo – Molotovo paktas vėliau buvo „pritaikytas“ ir pačios Lietuvos likimui – nepaneigia Lietuvos veiksmų teisėtumo. Nepagrįstas visa to neigimas yra  labai pavojingas ir valstybės interesams žalingas elgesys, ypač atsižvelgiant į šių dienų sąlygas ir būdu, kaip tai buvo padaryta.

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *