Liudvikas N. Rasimas. LDK architektūrinis paveldas perduodamas Lenkijai

Konventualų ordinas

1920 m. liepos 12 d. su Rusija buvo pasirašyta sutartis, kuria ji, kaip buvusi faktinė valdytoja, atsisakė visų teisių į Lietuvą, tame tarpe ir Vilnių su ten buvusia valstybine nuosavybe, perduodant viską Lietuvos valstybės naudai. Liepos 15 d. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Rusijos kariuomenė pasitraukdama ir faktiškai perdavė visą turtą Lietuvos valstybei. Minėtuose pastatuose ir toliau veikė lietuvių kultūrinės ir mokslinės organizacijos, o rugsėjo pabaigoje visos įstaigos jau kėlėsi iš Kauno į Vilnių į teisėtai valstybei nuosavybės teisėmis priklausiusius statinius. Pastatai, kuriuos dabar perdavė Konventualų ordinui, tada buvo valstybinė nuosavybė. Lietuviška veikla minėtuose pastatuose buvo nutraukta ne Lietuvos valstybės valia, o Lenkijai okupavus Vilnių ir, deja, tuo laikotarpiu ilgą laiką  kryptingai naikinant  lietuvybės židinius  ir net jos ženklus. Tai irgi žinomi akivaizdūs faktai. Pastatai, esantys Vilniuje, Pranciškonų g. 1,  Lenkijos bažnytinei provincijai, konkrečiai Konventualų ordinui, buvo perduoti tik 1938 m. okupacinės administracijos teismo sprendimu, nors ir tuo metu tikrasis šių pastatų savininkas buvo Lietuvos valstybė. Teisme nebuvo ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos bažnytinės provincijos atstovų, teismas Lenkijos bažnytinei provincijai atidavė turtą, kuris Lenkijai nepriklausė. Toks sprendimas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos suverenitetą, tad jo pripažinimas šiandien reikštų Vilniaus okupacijos legatyvumą.  Ar ne to ir buvo siekiama?

Teisės požiūriu laikotarpiu tarp 1938 m. ir 1940 m. gruodžio  10 d. ir 1941 m. birželio 7 d. , t. y. iki šie pastatai vėl buvo nacionalizuoti – Lenkijos Konventualų ordinas juos valdė neteisėtai ir nuosavybės teisių į juos nebuvo  įgijęs. Vėlesnės okupacijos ir jų vykdytos turtinės permainos nepakeitė fakto, kad pastatai Pranciškonų g. 1, Vilniuje buvo ir liko Lietuvos valstybės nuosavybe. Dėl minėtų aplinkybių ir dar dėl to, kad ten veikė lietuviškos organizacijos, taigi tada joms ir buvo perduotos patalpos, o kada veikė – neturi reikšmės. Lenkijos Mažesniųjų brolių konventualų ordinas nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą Lietuvoje, todėl ir jų „ atkurti“ nėra teisinio pagrindo. Šiandien jeigu ir galima kalbėti apie restituciją, tai tik taip, kad valstybė atgautų savo turtą.

Sunku suprasti, ar tai tik gudrus patalpų užvaldymo planas, ar noras paneigti buvusius (nemalonius) Lietuvos ir Lenkijos istorijos faktus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *