Idėjų beieškant

Taigi, stambios korporacijos, valdančios didžiuosius verslo, prekybos ar bankų tinklus, bando nuraminti visuomenę bręstant dar vienai industrinei revoliucijai. Masto ekonomika jau dabar rodo savo „dantis“.  Kur bebūtum – Austrijoje ar Australijoje, Meksikoje ar Lietuvoje – visur rasi tas pačias prekes, pavyzdžiui dantų pastą, kvepalus, automobilius, žaislus, drabužius ir kitas prekes, o ir kainos visur įtartinai vienodai aukštos. Visa tai reiškia, kad masto ekonomika nemažina prekių kainų, o atvirkščiai – jas didina! Seka logiška išvada – stambiosios korporacijos turi tokius didelius pelnus, kad galėtų išlaikyti milijonines bedarbių armijas. O industrijos revoliucija iš tiesų vyksta. Prieš kelis metus buvo skelbiama, kad jau prasidėjo informacinių-skaitmeninių sistemų taikymo industrijoje bumas (trečioji industrinė revoliucija), o dabar jau skelbiama apie naują protrūkį –  skaitmeninių industrinių sistemų tinklus.

Kita vertus, užsitęsusi ekonominė stagnacija ekonomistus ir futurologus skatina ieškoti naujų ekonomikos raidos kelių ar idėjų. Situacija vertinama labai įvairiai. Vieni mano, kad išaugęs neįsivaizduojamai didelis gaunamų pajamų skirtumas tarp dirbančių įprastus ar truputį sudėtingesnius darbus naujųjų technologijų automatizuotose gamyklose, su darbdavių ir įmonių savininkų gaunamomis pajamomis yra šalių ekonomikos lėtėjimo priežastis, nes tik sąlyginai nedidelius atlyginimus gaunantieji apsiperka vidaus rinkoje, moka valstybei mokesčius. Tuo tarpu, pasakiškas pajamas gaunantieji menedžeriai ir stambių korporacijų savininkai, išlaidauja nusipirkdami kelias jachtas ar nekilnojamą turtą šiltuose kraštuose, o dažniausiai spekuliuoja biržose – tokiu atveju pinigai „daro“ pinigus, o ne prekes ar paslaugas. Pinigus kiša į įvairias ofšorines zonas, tuo galutinai vengdami mokėti savo šaliai privalomus mokesčius, arba sudaro paskolų paketus ir skolina pinigus arti bankroto esančioms valstybėms. Galop, stambiosios tarptautinės verslo korporacijos naudoja ne pasenusias „laisvosios rinkos“ dogmas, o gerai veikiančius svertus, pagrįstus spaudimais nacionalinėms vyriausybėms ir tik stiprios, nepažeistos korupcija vyriausybės vis dar sugeba atsilaikyti prieš stambių korporacijų spaudimus.

Skatinant vidinio vartojimo didėjimą, vietoje atlyginimo didinimo pasidalijant pelnus, siūloma įstatymine tvarka (paklūstant korporacijų valiai?) didinti privalomą neapmokestinamą minimalų atlyginimą. Tačiau beatodairiškai didinant tik minimalų atlyginimą gali atsitikti taip, kad atsiras dvi dirbančiųjų kategorijos. Viena kategorija gaus fiksuotą atlyginimą, o kita, ypač maža kategorija – pasiims didžiumos darbuotojų sukurtą pridėtinę vertę. Čia vėl galima prisiminti pernykštį pokalbį lėktuve – jau realiai pradedama siūlyti mokėti kažkokią sumą net ir žmonėms, kurie dėl kažkokių priežasčių iš vis nedirba. O Šveicarija galop nuėjo dar toliau – šių metų birželio 5 dieną surengė referendumą, kuriuo buvo norima įtvirtinti bazinę išmoką visiems Šveicarijos piliečiams. Gaudami dotacijas pastarieji turėtų jas išleis vidaus rinkoje ir taip skatinti ekonomiką. Visgi, apie 70 proc. tos šalies piliečių pasisakė prieš tokią sistemą. Argumentai „prieš“ buvo du. Pirma, taikant tokią sistemą vis daugiau žmonių nenorės nieko dirbti, o tik reikalauti vis didesnių išmokų. Antra – nebuvo aišku, kas padengs taip vadinamos „piliečių bazinės išmokos“ išlaidas, juolab, kad stambiosios korporacijos apie papildomas įmokas valstybės biudžetui dar nenori kalbėti.

Deja, besiplėtojant „industrinėms revoliucijoms“ visai tikėtina, kad prie bazinių išmokų, ar vienodo atlyginimo bus dar ne kartą sugrįžtama. Atsiras problemų, kaip demokratijos sąlygomis tai atlikti, nes parlamentus galimai užpildys populistai, žadantys dar daugiau „dykų“ pinigų ar net atsisakyti „nereikalingų“ išlaidų gynybai ar saugumui, o pinigus leisti „duonai ir žaidimams“. Bet tai istorijoje jau girdėta ir matyta – tai kažkas panašaus į senovės Romos plebėjus ir patricijus. Deja, nenorinčių dirbti išlaikytinių jau ir dabar turi beveik visos ES šalys. Čia dar ir arabiškai rytietiškų pasakų skleidimas, kad Europa yra ta vieta, kur galima oriai gyventi nieko nedirbant.

Vis tik, yra ir rimtesnių pasiūlymų – tai žiedinės arba ciklinės ekonomikos diegimas, tai yra skatinimas vystyti tokį gamybos ciklą,  kai naudojant minimalų energijos kiekį bei tą pačią energiją gaunant  iš atsinaujinančių šaltinių, kuriamas ir gaminamas su minimaliomis gamybos atliekomis bei maksimaliai panaudojantis antrines žaliavas ilgalaikio vartojimo produktas.

Siūlymas diegti žiedinę ekonomiką atsirado dėl to, kad daugumai gaminamų prekių ar gaminių masiškai taikomas „suplanuoto senėjimo“ principas, tai yra prekė ar gaminys, įrankis, net automobilis „sumanių“ inžinierių dėka nustoja funkcionuoti po tam tikros ridos, ciklų skaičiaus ar užprogramuotų dienų skaičiaus ir yra nepataisomas.  Tikslas – kad kuo dažniau ir kuo daugiau prekių būtų perkama. Svarbu patekti į pasaulinius prekybos tinklus, toliau pasiekti masto ekonomiką ir galutiniame variante, kaip jau minėjau,  leidžiančią laikyti aukštas pardavimo kainas.

Ilgalaikio naudojimo prekės – ekonomikos katastrofa, taip pasakytų bet kuris ekonomistas, tačiau yra ir kitaip manančių. Prekė ar gaminys, kurio gyvavimo laiką galima pratęsti jį remontuojant, taupo energetikos resursus, mažina gamtos taršą, sukuria daug smulkiojo verslo darbo vietų. Bet taip prasideda centralizuotų prekybos tinklų griovimas – vėl pasakys dažnas ekonomistas!  Tačiau ir čia jau yra  naujoviškai mąstančių. Turime gerų pavyzdžių – Prancūzijoje nuo 2015 metų galioja sankcijos (bauda iki 300 tūkst. € arba kalėjimas iki 2 metų) gamintojams ir prekybininkams, kurie sąmoningai naudoja „suplanuoto senėjimo“ technologijas. Be to, nuo minėtos datos gamintojai, tarpininkai ar prekybininkai privalo  ne tik nurodyti numatomą gaminio tarnavimo trukmę, bet ir nurodyti kiek laiko ir kur bus galima gauti atsarginių dalių gaminiui ar įrenginiui sugedus.

Gamink tiek kiek reikia, vartok irgi tiek kiek reikia. Tą pirmiausiai suprato gamtosaugininkai ir … energetikai. Decentralizacija energetikos srityje jau įgauna pagreitį ir naujosios energijos gamybos įmonės įrengiamos šalia vartotojų, o tokiai sistemai vystytis padeda naujas požiūris į klimato kaitos mažinimo būtinybę bei atsinaujinančios energetikos galimybių didėjimas.  

Stebint vakarų Europos valstybių, neturėjusių sovietinės patirties, prekybos struktūrą akivaizdžiai matosi smulkiojo verslo gausa, arba taikant ekonominius terminus – prekyba vyksta „ne tinkle“ (angl. off grid), o „gamybininkas-vartotojas“, arba „gamybininkas-smulkus  prekybininkas-vartotojas“ principu. Tai ypač ryškiai matosi žemės ūkio produkcijos realizavimo atvejais.  Pavyzdžiui, Prancūzijos provincijoje gausu vyndarių, kurie savo produkciją realizuoja patys arba pasitelkdami artimiausius restoranėlius ar parduotuvėles, tuo padarydami savo gaminius išskirtiniais, kuriuos galima įsigyti tik tame regione. Panaši situacija yra ir su ispanišku vynu ar kumpiais, kurie kiekviename miestelyje vis kitokio išskirtinio skonio ir mėgėjai turi vykti ten, kur jie vieniems ar kitiems vartotojams yra priimtini pagal skonio, kokybės ar kainos lygį. Taip atsiranda net vietinio kulinarinio ar pažintinio turizmo poreikis. Taigi, pasirodo decentralizacija prekybos sferoje taip pat jau egzistuoja ir net skatinama valstybės lygiu taikant mokestines lengvatas. Tuo tarpu Lietuvoje mes matome vis didėjančius prekybos tinklus (statome ne gamyklas, o dideles parduotuves) ir sutartinai didėjančias juose kainas bei bedantę Konkurencijos tarnybą.

Kita vertus, pas mus taip pat vyksta „kulinarinis“ turizmas – savaitgaliais važiuojame į Lenkiją, bet apsiperkame vėl tinkluose. Daug diskusijų šia tema vyksta ir viešoje erdvėje – ten pigu, nes mažesnis PVM, ten masto ekonomika, reikia ir pas mus mažinti mokesčius, o dar ir rinkimai artėja, tad bus dar daugiau, ko gero, populistinių siūlymų. Pamirštama, kad aukštesnės kainos prekybos tinkluose Lietuvoje yra ir dėl to, kad pas mus neveikia socialiai atsakingo verslo modelis, dar taip neseniai propaguotas Investuotojų Forumo ir kitų verslo asociacijų. Tuo tarpu Lenkijos maisto produktų, o ir kitų gaminių pigumas iš esmės atsirado dėl didesnės valstybinės priežiūros ir … dėl nuvertinto zloto. Tačiau zlotas nėra pasaulinė valiuta, todėl ilgalaikėje perspektyvoje tai atsilieps ir šalies piliečių gerovei (kaip keliauti svetur su nuvertėjusia valiuta – gali pasiguosti rusai)  ir šiuo metu vėl laimi tinklų valdytojai.

Taigi, realią konkurenciją didiesiems tinklams turėtų (galėtų) sudaryti prekyba mažose parduotuvėlėse, prekiaujančiose vietine produkcija ar tiesiog turguose. Belieka pasistengti, kad kasos čekiuką atsiskaitant duotų visi prekiautojai – deja, čia priežiūra vėl yra sumažėjusi. Sutvarkius tai, galima būtų pagalvoti ir apie mokestines lengvatas šiam sektoriui ir apie mokesčių didinimą didiesiems prekybos tinklams – taip mes susigrąžintume smulkųjį verslą.

Po truputį atsiranda dar viena veiklos rūšis – prekių, paslaugų, net elektros energijos mainai. Čia taip pat padeda informacinių technologijų vystymasis ir šią sritį taip pat turėtų valdžia palaikyti. Tai pavėžėjimo, laikino apgyvendinimo, daiktų, įrengimų nuoma. Čia taip pat smulkiojo verslo plėtros sfera. Čia ir verslo decentralizavimo sfera. Tai gal ir eikime šia linkme?

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *