Liudvikas N. Rasimas. Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro veiksmų

Premjeras sakė netiesą. Priede prie mūsų pareiškimo buvo kalbama apie religinių organizacijų turtą. Lietuva, kaip ir Lenkija susideda ne tik iš civilinių administracinių vienetų, bet ir iš religinių provincijų. Kalbant apie Lenkijos, konkrečiai Gdansko religinę provinciją ir buvo panaudotas žodis Lenkijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2013 metų vasario 8 d. nutartimi niekaip neįpareigojo valdžios institucijų perduoti  konventualams minėtą istorijos ir kultūros paminklą. Aukščiausiasis teismas nustatė štai ką: „ konstatavus, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatus kasatoriui buvo perduota nesilaikant perdavimo metu galiojančių įstatymų, byloje pritaikyta vindikacija – ginčo pastatai grąžinti valstybei“ (AT nutarties nuoroda).

Pabrėžtina, kad ir joks kitas Lietuvos teismas šiai konventualų pranciškonų bendruomenei nėra pripažinęs jokių nuosavybės teisių į buvusius Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatus ir nieko nėra įpareigojęs „atkurti“ nuosavybės teisių į juos. Lietuvoje jau seniai pasibaigęs restitucijos bažnytiniam turtui procesas ir terminai. Konstitucinis teismas 2012 m. birželio 19 d. nutarimu suformavo doktriną, kad terminų bažnytiniam turtui atgauti niekas (kitaip negu piliečiams) atstatyti negali. Penkių asmenų konventualų, atvykusių iš Gdansko ordino vienuolyno grupė įregistravo Lietuvoje vienuolyną ir paprašė „atkurti“ nuosavybės teises į turtą, kurio jų vienuolynas niekad Lietuvoje neturėjo jau pasibaigus visiems įstatymuose numatytiems terminams. Atkurti tų terminų niekas, juo labiau ministras, kaip minėta anksčiau, negalėjo. Oficialioje Lenkijos Gdansko bažnytinės provincijos svetainėje ( www.francizkane.gdansk.pl) randame, kad vienuolynas Lietuvoje tėra jų padalinys-delegatūra. Iš to seka, kad faktinis ministro įsakymu perduoto turto valdytojas būtų Lenkijos bažnytinėje provincijoje Gdanske.

Paremdamas konventualus  p. Vygantas Malinauskas 2017 m. kovo 26 d. Pro Patria portale nurodo, kad nuosavybės teisės jų naudai jau buvo atkurtos, kai Vilniaus arkivyskupija perdavė jiems šio ansamblio maldos namus ir dalį patalpų, kuriuos buvo pati atgavusi restitucijos proceso metu, kad pagal prigimtinę teisę, kuri galioja Bažnyčios turtui amžinai, bet kuris juridinis asmuo, susijęs su Katalikų Bažnyčia gali atgauti buvusį Bažnyčios turtą ir kad tai yra Bažnyčios vidaus reikalas. Tokie tvirtinimai irgi nėra tiesa. Bažnyčia tikrai be valstybės institucijų nurodymų gali laisvai tvarkytis kaip viduje, taip ir su turimu savo turtu. Belieka apgailestauti, kad laiku padavusi prašymą Vilniaus arkivyskupija dalinės restitucijos metu gautą turtą perdavė iš Gdansko atvykusiai vienuolių penkių asmenų grupei, bet jis buvo gautas visiškai kito juridinio asmens ir perleistas visiškai kitam juridiniam asmeniui, taigi jokio turto atgavimo restitucijos proceso metu konventualų naudai neįvyko, o vienas juridinis asmuo turtą perdavė kitam juridiniam asmeniui.

Negalima sutikti, kad valstybės valdžios institucijos negali nuspręsti, kam taikyti restituciją, o kam ne. Lietuvoje 1995 metų kovo 21 d. ( įsigaliojo kovo 29 d. ) priimtas įstatymas „Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas“. Jame nurodyta, kas gali pretenduoti į tokį turtą, per kiek laiko turi būti pateikti nuosavybės teises patvirtinantieji duomenys, pagaliau nurodyta, kada nuosavybės teisės į buvusį bažnytinį turtą iš vis neatstatomos. Pastatai, kuriuose veikė įstaigoms prilyginamos lietuviškos mokslo ir švietimo bei kitos organizacijos, kurie yra svarbūs Lietuvai kaip kultūros ir istorijos objektai kaip tik patenka  tarp tų objektų, kuriems nuosavybės teisės iš vis neatstatomos. Kad Lietuvos valdžios institucijos tokią teisę turi patvirtino ir Europos Žmogaus teisių Teismas 2002 metais nagrinėdamas bylą „Lietuvos Evangelikų reformatų Sinodo kolegija prieš Lietuvą“. Konstitucinis teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime nurodo, kad per tiek metų „ susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, dėl kurių atkurti nuosavybės teisių ( grįžti į pirminę padėtį ) neįmanoma“. Konstitucinis teismas 2012 metų birželio 19 d. nutarime nurodo, kad įstatymų leidėjas „ turėjo diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką“. Pagaliau 2000 metų gegužės 5 d. sutartimi- konkardatu nustatyta, kad „Juridinio asmens teisės civilinėje teisėje pripažįstamos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus visoms Katalikų Bažnyčios institucijoms Lietuvos Respublikoje“, o „bažnytinių provincijų išorinės ribos Lietuvoje sutampa su Lietuvos Respublikos valstybine siena“.

Negalima sutikti ir su teiginiais apie „ amžiną Bažnyčios nuosavybės teisę“. Tiesa, istorija žino faktų, kada tuo buvo bandoma pasinaudoti. Savo laiku Šventasis Sostas priešinosi Prūsijos valdovo karūnacijai, reikalaudamas jam sugrąžinti Kryžiuočių ordino užkariautų prūsų žemes. Pretenzijos buvo atmestos. O gal  galvojama, kad Klaipėdos pilis ar visas Rygos miestas vis dar yra Bažnyčios Kryžiuočių ordino nuosavybė?

Tad kas įvyko? Tiek muziejams, tiek aukštosioms mokyklos trūkstant patalpų, pažeidžiant įstatymus Lenkijos Gdansko provincijos bažnytinės organizacijos penkių asmenų grupei, Lietuvoje užsiregistravusiai vienuolyno pavadinimu ir gavusiai juridinio asmens statusą Lietuvos finansų ministras „atstatė nuosavybės teises“ virš 5000 kv. m. ploto turtui, kurių tas juridinis asmuo niekad neturėjo, turtui, kuris pagal Lietuvos įstatymus ir Konstituciją ( 47 str.) iš vis negalėjo būti restitucijos objektu. Toks turto perleidimas yra sandoris. Sutinkamai Lietuvos Civilinio Kodekso 1.80 str. toks sandoris, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymo, Konstitucijos irgi, normoms yra niekinis ir negalioja. Beje – pilna viso objekto apimtimi. Jo negalima registruoti.  Jis turi būti panaikintas. Kviečiame valstybinių įstaigų institucijas atsipeikėti ir patiems tą padaryti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *