Bronius A. Rasimas. Trys idėjos Lietuvai

Pradėkime tvarkyti mūsų švietimo sistemą „nuo apačios“. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad vidurinio mokslo įstaigos stengiasi išimtinai ruošti mokinius siekti aukštojo išsilavinimo. Deja, lyginant su kitais kraštais, ten apie 60 proc. baigusiųjų vidurinę grandį moksleivių renkasi profesinį išsilavinimą, tai yra nori turėti amatą. Esmė čia yra tai, kad vidurinės grandies mokymo programos ir aukštesnio mokslo programos turėtų būti sudarytos taip, kad jau įsigijęs amatą (specialybę) jaunuolis, esant jo norui arba įgijus gyvenimo patirties, mokslus galėtų tęsti aukštesnės pakopos mokykloje, tai yra būtų tam tikroms specialybėms ar specializacijoms sudaryta atskirų mokyklų grandinėlė. Visa tai leistų tiek jaunam žmogui, tiek jo tėvams nebijoti, kad jų atžala „liks be mokslo“. Prieš susisteminant išsilavinimo grandinėles, tai yra sugrupuojant mokyklas iki aukščiausio lygio, reiktų atsižvelgti į regionų ir verslo tuose regionuose poreikius. Jau yra nuomonių, kad Lietuvoje reiktų vystyti keturis regionus: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Visuose išvardintuose regionuose galima būtų vystyti kai kurias mokslo šakų specializacijas, tačiau reiktų vengti kokio nors komandinio požiūrio. Tuo tarpu pagrindinės aukštosios mokyklos – universitetai turėtų likti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, įvertinant, kad ir jos turės savas sąsajos grandinėles su žemesnio lygio mokyklomis.

Reikia spręsti prekybos tinklų problemą. Visiems yra aišku, kad prekybos tinklų plėtra iš esmės nemažina kainų, o tik trukdo vystytis smulkiajam ir viduriniam verslui. Jau yra kitų šalių patirtis (pav. Lenkijos), kai prekybos tinklai, peržengę numatytą taškų skaičių, pradeda mokėti taip vadinamą „tinklo“ mokestį, kuris apskaičiuojamas tam tikru procentu nuo viso tinklo įmonių (taškų) apyvartos ir tas mokestis panaudojamas skatinti smulkų ar vidutinį verslą, mažinant jų mokesčius (tame tarpe ir įsikūrimo išlaidas). Subalansuotas šis mokestis tikrai palengvins sąlygas atsirasti naujoms verslo įmonėlėms.

Nepriežiūrinės sistemos naikinimas. Vis dar yra institucijų, kurių pareigūnai, skirti į itin aukštas pareigas ir tapę nepriklausomi (pagal pareigas ir net pagal Konstituciją), tampa neprižiūrimaisiais. Deja, stebint mūsų Prokuratūros veiklą, kartais matosi nepriežiūrinės sistemos nebuvimo įtaka. Vėl gi, pasižvalgius į kitų šalių praktiką matosi, kad ten Prokuratūra yra arba Aukščiausiojo teismo sistemoje ar net Teisingumo ministerijos sistemoje. Gal tuomet nebūtų bylų, kurios užsitęsė net dešimtmečius. Sutvarkius tai ir visi kiti neprižiūrimieji išnyks.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *