Apie terminus ir emocijas

Planuojamos įrengti „LitPol link“ ir „NordBalt“  elektros energijos jungtys žymiai padidins mūsų regionui elektros energijos tiekimo patikimumą. Egzistuojančios energetinės jungtys su Rusija bei Baltarusija patikimumo atžvilgiu irgi nėra blogai. Tačiau čia priartėjame prie kito termino – energetinio saugumo. Tiekimo patikimumo užtikrinimas ir yra energetinio saugumo pagrindinė dedamoji. Taigi yra svarbu, kad energijos tiekimo linijos būtų techniškai tvarkingos ir tinkamai prižiūrimos, atsparios gamtiniams ir fiziniams pažeidimams, taip pat saugios gamtosaugos (ypač galimos radiacijos išplitimo) ir žmogaus atžvilgiu. Taip pat svarbu, kad sutartys su tiekėjais nebūtų naudojamos politinių tikslų įgyvendinimui (ypač kai yra vienintelis tiekėjas). Energiją generuojančių jėgainių kuras turi turėti galimybę diversifikavimui, pavyzdžiui: dujos – biodujos – mazutas, biokuras – durpės – šiaudų granulės ir t.t. Svarbu suvokti ir įvertinti energetikos decentralizavimo svarbą, nes tik energetinių objektų išskaidymas leidžia užtikrinti didesnį energetinį saugumą, tuo tarpu itin didelės galios energetikos objektai nedidelėse energetinėse sistemose žymiai mažina energetinį saugumą bei gali privesti prie sistemos nestabilumo ar net iki visos sistemos griūties (angl. blackout), visiškai nutraukiant elektros energijos gamybą.
Energetinės sistemos stabilumo užtikrinimas reikalingas tam, kad staiga sustojus vienai ar kelioms jėgainėms (sugedus, įvykus ekstremaliems gamtos atvejams ar diversijai), nedelsiant būtų įjungti kiti generuojantys šaltiniai, galintys kompensuoti trūkstamą energijos kiekį. Kad neįvyktų sistemos griūtis, rezervinės galios turi būti įjungtos per kelias sekundes. Esant decentralizuotai sistemai, tai yra kai nėra išskirtinės galios jėgainių, Lietuvos elektros energetinė sistema, o atskirais atvejais visų trijų Baltijos šalių elektros energetinės sistemos, pirmomis generavimo sutrikimo sekundėmis ir minutėmis galėtų kompensuoti iki 800 MW prarastų galių. Išsijungus didesnės galios generavimo šaltiniui (pavyzdžiui, sustojus planuojamos statyti 1350 MW generatoriui), pirminį rezervą, deja, galėtų užtikrinti tik Rusijos šiaurės vakarų elektros energijos sistema, taigi sistemos stabilumas ir tuo pačiu energetinis saugumas tuomet taptų priklausomas nuo mūsų rytų kaimyno geranoriškumo ar net ir nuo kaimyno objektyvių techninių galimybių. Čia ir prasideda jau minėtų emocijų ekspertų samprotavimai – kas labiau ką myli, kam kas dirba, tačiau nutylima apie technines sistemos galimybes, o pradedama kalbėti apie energetinę nepriklausomybę. Net ir įrengtos per nuolatinės srovės intarpus tarpsisteminės jungtys su Lenkija ir Švedija neužtikrins taip vadinamojo pirmojo rezervo, jos galėtų užtikrinti taip vadinamąjį antrąjį ir tečiajį rezervą, tai yra užtikrinti elektros energijos trūkumo padengimą, praėjus trims-penkioms ar net dešimčiai minučių nuo avarinio įvykio atsiradimo pradžios. Beje, per čia paminėtas minutes generacijos trūkumą jau galėtų užtikrinti ir Kruonio HAE ar kiti vietinės sistemos generatoriai.
Energetinės nepriklausomybės terminas turi labai aiškų anglišką atitikmenį – „Off Grid“ (ne tinkle). Taigi iš ties galime įsirengti didelės galios generatorių, atjungti visas jungtis su kaimyninėmis šalimis ir tikrai būsime nepriklausomi, bet čia pat iškils problemos, apie kurias ką tik kalbėjome. Kita vertus, „Off Grid“ tendencijos pradeda plisti atsinaujinančios energetikos ir mikroenergetikos srityse, ypač kai atskirų šalių norminiai aktai vis dar riboja šios energijos atidavimą į centralizuotus tinklus. Štai mūsų kaimynai lenkai jau gamina ir įrenginėja mažas kogeneracines jėgaines, naudojančias dujas, mazutą ar net biodujas ir biokurą, kurios maždaug 30/ 70 santykiu gamina elektrą ir šilumą, naudojamą  tiek namų ūkių, tiek daugiabučių namų vidinėms reikmėms patenkinti. Panaši tendencija pradeda plisti ir Skandinavijos šalyse, o tai labai neramina centralizuotų ir monopolizuotų sistemų atstovus.
Daug kas domisi, kaip teisingai prognozuoti (strateguoti) mūsų energetikos perspektyvas, jeigu reikia atsižvelgti į tiek daug svarbių faktorių. Dažniausiai tokiems uždaviniams spręsti naudojami matematiniai modeliai (matricos), besiremiantys kombinatorika (matematikos sritimi, nagrinėjančia tam tikros baigtinės elementų ar jų kombinacijų, tenkinančių tam tikrus kriterijus, sudarymo principus). Matomai, naudojant panašius į paminėtus principus, Lietuvos  Energetikos instituto mokslininkai, naudodami net apie 70 matematinių modelių, bandė peržiūrėti mūsų energetinę strategiją, perspektyvinius projektus ir savo įžvalgas neseniai pristatė Seime. Daug kas neatkreipė dėmesio į labai svarbią aplinkybę – ko gero šį kartą energetikos strategiją peržiūrėjo ne politikai, ne teisininkai, ne audito kompanijos, o MOKSLININKAI. Ir dar viena gana šokiruojanti detalė – už visas ankstesnes „energetines galimybių“ studijas buvo dosniai atsiskaitoma, o Energetikos instituto mokslininkams už jų darbą dar vis neatsiskaityta!  Gal politikai laukė svaresnių „už“, kalbant apie Visagino AE, o štai atsirado ir moksliškai pagrįsta alternatyva – tą patį rezultatą galima pasiekti žymiai greičiau ir, ko gero, net pigiau bei su mažesne rizika.
Deja, praėjus dienai, kitai po mokslininkų išvadų paskelbimo, vėl atgijo Visagino AE projekto idėjos, o emocijų ekspertai, painiodami terminus, vėl kartoja: pigiau, saugiau, nepriklausomiau… Hitachi atstovai yra pareiškę – projektą tęsime! Tas ko gero ir vyksta. O kokia čia nauda mums, jei po 40 metų, išsimurgdę skolose ir nepritekliuose, gal ir turėsime tą pigią elektrą? Kokį terminą čia pritaikyti aš vis dar nedrįstu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *