Dėl valstybinės kalbos vartojimo

Atviras laiškas Susiekimo ministrui

Ponas ministre,

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis nurodo, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, o tai reiškia, kad Lietuvos piliečiai ir organizacijos viešuosius ryšius palaiko lietuvių kalba.

Gruodžio viduryje Palangos oro uoste laukiau lėktuvo iš Kopenhagos. Tuo metu vyko keleivių registracija. Grupė jaunuolių, pateikusių Lietuvos piliečių pasus pabrėžtinai reikalavo, kad registracijos metu su jais būtų kalbama rusiškai. Tiek darbuotojams, tiek ten buvusiems žmonėms pareiškus nuostabą, rusakalbiams Lietuvos piliečiams į pagalbą atskubėjo moteris, kaip vėliau sužinojau, yra uosto viršininkė, kuri rusiškai kalbėdama stojo ginti tų išsišokėlių. Buvo pažeminta ten buvusių užsieniečių akyse Lietuvos valstybė ir valstybinė lietuvių kalba. Jaučiausi pažemintas ir aš, o išlydėję tuos jaunuolius jų palydovai jau sėsdami į savo automobilius garsiai džiūgavo, kad „davė velnių litvinams“.

Svarstant šį atsitikimą man patarė pasižiūrėti, kokia informacine kalba naudojasi Lietuvos geležinkeliai. Pasidomėjau – informacinė sistema veikia tik rusų kalba.

Prieš Naujuosius metus sulaukiau jūriniu keltu atplaukusių svečių iš Vokietijos.  Jie papasakojo, kad Klaipėdos jūrų perkėloje jiems su darbuotojais nepavyko susišnekėti nei angliškai, nei vokiškai. Jiems buvo pasiūlyta -“Govorite po ruski“. Net ne „po litovski“, o tiesiai – „po ruski“. Visa tai rodo, kad tokie dalykai nėra atsitiktiniai ir Jūsų sistemoje yra toleruojami įvairių  vadovų lygiu. Kodėl?

Pagarbiai,
Liudvikas N. Rasimas-Rasimavičius,  Kovo 11 akto signataras

2011 m. sausio 18 d.

Atviras laiškas

Kaip vienas iš dvylikos Konstitucijos autorių tvirtinu, jog 112 str. specialiai nurodyta, kurių teismų pirmininkai privalo būti kartu ir teisėjai, o kurių ne. O tai reiškia, kad pagrindinėse teismų sistemos grandyse visi teisėjai turi būti lygūs, o teismams didžia dalimi vadovauti turėtų geri vadybininkai, užimantieji pirmininkų postus, netgi nebūtinai teisininkai, nes tai iš esmės kanclerio darbas. Ta pačia teise pasiremdamas tvirtinu, kad ir Konstitucijos 111 str. antroji dalis atsirado tada, kada buvo diskutuojama, jog smulkioms byloms spręsti galimi specializuoti teismai, jog tokių teismų atsiradimas būtų tik momento būtinybės padiktuotas, kaip reta išimtis. O kas dabar pasidarė? Į ką išvirto administracinis teismas, Konstitucijoje iš esmės numatytas kaip administracinių baudų pagrįstumo tikrintojas? Dauguma visokių specialybių teisininkų patvirtino, jog būtina atstatyti pirminį Konstitucijos 118 str. variantą, jog būtina panaikinti tokią nenormalią padėtį, kada neaišku, kuris teismas yra iš tikro Aukščiausias, būtina atsisakyti administracinių teismų ir jų funkcijas perduoti bendrosios kompetencijos teismams, būtina palikti teismų pirmininkais teisėjus tik ten, kur tai numatyta Konstitucijoje, o kitus atleisti mažinant etatus, būtina peržiūrėti teritorinį teismų tinklą. Persiunčiu buvusio teisėjo dr. Algimanto Pivoriūno Memorandumą šiuo klausimu. Toliau skaityti „Atviras laiškas“

Rudens darganos

Rudens darganoms atėjus televizijos vėl pradėjo rodyti serialus „Nepagautas – nevagis“. Rusiškai tai skambėtų gal ir aiškiau – „Vory v zakonie“, nors nesu tikras ar tas vertimas yra tikslus. Šmėkščioja „Draugystė“, nacionalinis stadionas, operos, ministerijos, mokyklos ir paraleliai išdygę ir dygstantieji namai, ar net naujo viešbučio pamatai. Visas ratas giminių ir artimųjų, buvę kuklūs gydytojai, artistai, tarnautojai, parduotuvėlių savininkai tampa turtingais vien dėl to, kad turi įtakingus žmones. Kai kurios pavardės tampa simboliu, kuriuo norima pavadinti gatves, aikštes, o tuo pačiu ir godumo išraiška dar ką nors išpešti iš mūsų varganos valstybės. Garbūs Lietuvos vyrai, pasirinkite savo mylimas moteris taip, kad po to jų ir jūsų problemų nereikėtų spręsti valstybei. 

Rudenėjant suaktyvėję valdančiosios partijos vadovai, pasisamdę geriausias audito, viešųjų ryšių įmones ir net laikraščius (ne bet kokius, o esančius ir Nacionalinio atsakingojo verslo tinklo sąrašuose), bando tautiečius įtikinti, apie naujos atominė elektrinės svarbą, sąmoningai (ar nesąmoningai – gal tik viešųjų ryšių specialistų patariami) slėpdami, kad atkūrė tokį patį LEO ir šį kartą virš  50 proc. viso Lietuvos energetikos ūkio nori atiduoti iki šiol vis dar slepiamam „geruoliui strateginiam investuotojui“, nors LEO buvo sutikęs tik su 38 proc. teikiama milžiniška nauda. Viešųjų ryšių triukas yra tai, kad kalbama apie naujos atominės elektrinės (VAE) statybą, o investuotojui rodoma, kad tam naujai sukurtam dariniui – VAE priklausys visas Lietuvos elektros energetikos ūkis! Tai kam tas prarastas milijardas uždarant LEO, jei lipama vėl ant to paties grėblio? Strateginių investuotojų mes jau turėjome ir kažkaip neatsimenu nei vieno vykusio. Taigi jei vėl nepavyks – kiek vėl mes prarasime? Čia su milijardu neišsiversime – brangs elektra, o po to ir visos kitos prekės ir gal net Prezidentė stebėsis kas čia darosi. Beje LEO sumanytojai savo verslą skubiai perkėlė į kitą šalį, o tautai pradėjo dalinti „ginklus“ – stiklo akmenėlius. Kas žino, gal prireiks…  

Rudeniop Premjeras, sustiprėjęs po dviračių žygių ir dar labiau pasitikintis savimi, atrodo tampa lyg koks Dorianas Grėjus (Dorian Gray) iš Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) romano, mylintis tik save, girdintis tik save ir besigrožintis tik savimi. Pavyzdžiui, norintieji sužinoti daugiau apie VAE, o ir apie kitus reikalus, tampa tautos ir nepriklausomybės priešai (atrodo, kad tai mes pastoviai girdėdavome sovietmečiu?), o vienas principingas partietis, norėjęs suabejoti vienos įtakingos verslo grupuotės sąžiningumu, buvo tiesiog išmestas iš partijos (vėl sovietinis reliktas?). Vyresnės kartos žmonės randa mūsų vyriausybės vadovo panašumų net su Mao, nes jis galop kalbėdavo tik pats su savimi, o chunveibinai vykdydavo „savo“ darbus. Tačiau ar šios partijos nariai – chunveibinai? Manau, kad ne, todėl pasirūpinti savo partijos reputacija yra būtina.  

Rudeniop kyla ir esminis klausimas. Galvos, kurios negaudė „nepagaunamų vagių“  lyg ir buvo keičiamos, bet ir naujos galvos nieko nenori daryti. Dalia, Irena, Andriau, tai kam mes rūpime? Gal tik Dievuliui ir Airijai, Norvegijai, Anglijai, Amerikai ar Ispanijai, laukiančiai mūsų darbo rankų?

Propagandinis menas

Žinant, kad tada SSRS sieną saugojo NKVD kariuomenė, pasižymėjusi ne tik Katynėje, bet ir naikinant Lietuvos partizanus, ar žmonių į Sibirą trėmimuose, šios karių skulptūrinės grupės viešas propagandinis eksponavimas  istoriškai  yra mūsų valstybei labai pavojingas, nepaisant net vykusiai pasinaudotų estetinių priemonių. Kitiems skulptūrinių grupių autoriams Bernardui Bučui, Petrui Vaivadai, pastačiusiems ant tilto skulptūrinę grupę „Žemės ūkis“, Napaleonui Petruliui ir Broniui Vyšniauskui -„Statyba ir pramonė“, Juozui Mikėnui ir Juozui Kėdainiui –„Besimokantis jaunimas“, reikėjo priderinti savo darbus prie kitų skulptūrinių grupių, o taip pat suderinti  su techniškai tobulesniu naujuoju tiltu bei jo aplinka.Tačiau to padaryti jiems nepavyko. Net sovietmečiu I. D. Černiachovskio tilto puošyba buvo daugiausia vertinama kaip auklėjamasis- propagandinis kūrinys, o ne kaip estetinis monumentalus darbas.

Šiandien bent kiek daugiau meno istorijoje ir mene prakutęs žmogus pats mato, kad tilto puošyba, kaip visuma nėra estetiškai vykusi. Argi plytos į ranką įspraudimas apibendrina statybą, o elektrokūjis – pramonę? Ką turėtų reikšti lyg išmaldai į priekį atkišta ranka? Tikrai išraiškingos skulptūrų galvos, bet jos uždėtos lyg ant atskirai nulipdytų figūrų. Tai tik  pozavusių žmonių galvų pavykę portretai ir nieko daugiau. Arba P. Bučo nulipdytas žemės ūkio mechanizatorius. Ta skulptūra juk neturi monumentaliam kūriniui būdingų apibendrinimų. Taigi, I.D.Černiachovskio tilto puošyba kaip visuma estetiniu požiūriu yra menkavertė, o istoriniu- propagandinis melas. Skulptūras pakeitus net laukų rieduliais- tilto estetinė vertė tik pagerėtų, o funkcionalioji – liktų nepakitusi. Jeigu tilto konstrukcijas  nuspręs vėl pastoviai dažyti žaliai, natūraliai sugrįš ir  senasis Žaliojo vardas.

Sovietinio propagandinio meno Lietuvoje gynėjai bando užtrinti ryšį tarp meno kūrinio ir epochos, kurioje tie kūriniai gimė. Dar daugiau, propagandinius paminklus tiems, kurie mūsų valstybę griovė ar išdavė, norima paversti valstybės viešam eksponavimui skirtais ir saugomais objektais. Juk turime nemažai pavyzdžių, kada okupacijos atsikračiusiose šalyse, arba autokratinius režimus pakeitus demokratiniais, sukurti ir viešai eksponuojami kūriniai niekaip nevertinami be istorinio konteksto. Iki šiol griežtai laikomasi nuomonės, kad menininkai ne tik turi pasirinkti ką ir kada kurti, bet ir kontroliuoti savo ryšius su autokratiniais režimais, juo labiau okupaciniais.

 Praeityje sukurti kūriniai nėra indulgencija kūrėjo viešai reiškiamoms nedemokratinėms pažiūroms, o jų sukurtas meno kūrinys nėra autonomiškas socialinių ir politinių reiškinių atžvilgiu, todėl ir visuomenėje negali būti  vertinamas tik dėl paties savęs. Dėl tokių priežasčių griuvo paminklai demokratijos priešams Augusto Pinochet (1915-2006) Čilėje, ar Francesko Franco (1892-1975) Ispanijoje, nors nemaža dalis visuomenės juos tada laikė išgelbėtojais, o paminklus kūrė tos visuomenės skonį atitikę menininkai. Kaip žinia skonis dėl savo reliatyvumo nėra estetinis dėsnis , tad pasikeitus kūrinių adresatui pasitelkiamas loginis kūrinių vertinimas, kuris remiasi – kad ir  kam nors skaudu būtų – tik tiesa ir kūrinio moralumu. Kažkada buvę gelbėtojai iš tikro pasirodo yra buvę budeliais. Dingus kūrinio adresatui neišvengiamai dingsta ir jam skirti kūriniai. Paminklai irgi. Jie jau nekelia ir negali kelti demokratinės visuomenės estetinio pasitenkinimo. Jų vieta vadovėliuose ar muziejuose, o menkaverčiai „kūriniai“ tiesiog sunaikinami.

O koks požiūris demokratiniuose kraštuose į pačius tokio propagandinio meno kūrėjus ar  į jų ryšius su nedemokratiniais režimais? Štai Vokietijoje ir pasaulyje visuotinai pripažinta kino režisierė Berta Helene Amalie Riefenstahl (1902-2003), naudojusi ir pseudonimą „Leni“, po karo buvo nuteista ir kalėjo už estetinį – propogandinį kino meno kūrimą t. y. už melą kine, kada tuo melu, peržiūrėjęs jos sukurtą labai įtaigų ir didžiulio poveikio turintį filmą „ Valios triumfas“, patikėjo net prieškarinės Prancūzijos premjieras Eduardo Deladiero ir jis „Leni“- Riefenstahl  už šį filmą net apdovanojo. Deja, po karo  už šį filmą „Leni“ Prancūzijoje ir kalėjo, o Vokietijos federacijos pareigūnai ją kaltino net tada, kada ji jau buvo perkopusi šimto metų ribą.

Kitas pavyzdys, kurį būtina pateikti prieš nagrinėjant Juozo Mikėno paminklo Petrui Cvirkai Vilniuje tolesnį viešą eksponavimą, tai norvegų požiūris į savo šalies nepriklausomybę ir demokratiją.  Knut Hamsun – Pedersen ( 1859-1952) už 1917 m. išleistą knygą „Žemės palaima“ (palygink P. Cvirkos „Žemė maitintoja“, kurią kai kurių literatūrologų manymu jis sukūrė nusižiūrėjęs į „Žemės palaima“ knygą)  1920 m. gavo Nobelio premiją. Sukūręs ir daugiau vertingų kūrinių šis Nobelio premijos turėtojas nusprendė turįs teisę siūlyti norvegams eiti nacionalsocializmo keliu ir gyvenime vadovautis fašistinėmis idėjomis. Būtent už tai 1948 metais jis buvo paskelbtas Tėvynės išdaviku ir net jį rėmusi žmona neišvengė kalėjimo bausmės. Tas tikrai talentingas pasaulinio masto kūrėjas savo vienišas kalinio dienas užbaigė Gimstado ligoninėje. Norvegams laisvė ir demokratija yra kur kas svarbiau už jų tautiečio kūrinius. Knut Hamsun – Pedersen kūriniai laisvai spausdinami ir skaitomi iki šiol, kaip kad ir kiekvienas interneto vartotojas gali laisvai pasižiūrėti „Leni“- Riefenstahl filmus, ar kitą  jos kūrybą.

Petras Cvirka dar iki Lietuvos okupacijos savo šalies laisvės ar žmogaus teisių nevertino. Visaip liaupsindamas socializmą Rusijoje, jis nuėjo kur kas toliau, negu didysis norvegas, pasiūlęs savo tautiečiams tik nacionalsocializmo kelią. Galima teigti, kad P. Cvirka, ypač po 1939 metų, atvirai ruošė Lietuvos visuomenę SSRS okupacijai ir pats to siekė, o po 1940 m. birželio l5 d. tapo  aktyviausiu okupantų rėmėju ir talkininku. Vien per du pirmuosius okupacijos mėnesius jis parašė apie dvidešimtis straipsnių, šlovinančių okupantus. Liepos 21 d. pasakė kalbą reikalaudamas, kad Lietuva taptų Sovietų Sąjungos respublika, dalyvavo Maskvoje SSRS AT VII sesijoje. Ne be jo įsikišimo žurnalo „ Akademikas“ redaktorius Vladas Nausėda buvo atleistas iš darbo , o 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Šiaurės Uralą. Pagal okupantų nurodymus jis Rašytojų sąjungą pavertė lietuvių kultūros sovietinimo židiniu, viešose kalbose reikalavo stiprinti komunistinį literatūros partiškumą. Gerovės vaikymąsi moralinių vertybių sąskaita P. Cvirka geriausiai pademonstravo karo metu. Pajutęs materialinius sunkumus Rusijoje, jis per Literatūros draugiją Brukline rūpinosi išvykti iš Rusijos į JAV ir tik „saviškių“ budrumas tam sutrukdė. Sovietų pergalė prieš vokiečius į Lietuvą vėl sugrąžino sovietmetį. Vyko ginkluotas  pasipriešinimas okupantams, o pastarieji masiškai trėmė į Sibirą Lietuvos žmones. P.Cvirka liko klusniu okupantų talkininku. Jis pasisakė už dešimties rašytojų pašalinimą iš LTSR rašytojų sąjungos. Dauguma iš jų vėliau buvo represuoti. P.Cvirka buvo pagrindiniu kaltinimo liudytoju 1946 metais sufabrikuotoje politinėje byloje prieš Kazį Jakubėną. Nelaimingasis atsidūrė Karagandos lageriuose, o vėliau buvo neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas.

Štai tokiam savo geram draugui P.Cvirkai pagerbti, kaip sakė ir rašė skulptorius Juozas Mikėnas, jis 1950 m. pradėjo projektuoti paminklą. Po dešimties nulipdytų eskizų, įvertinus sąlygotą šiam paminklui skirtos vietos apšvietimą, J. Mikėnui tikrai pavyko tiek siluetu, tiek rankų išdėstymu, tiek būdingu to laikotarpio drapiruotės išdėstymu  pateikti Petro Cvirkos, kaip išdavusio savo šalį, „žymaus“ partinio – politinio veikėjo  paminklinį apibendrinimą. Okupacijos laikų propagandinių meno paminklų savo šalies naikintojams ir išdavikams viešas eksponavimas, bei puoselėjimas daro labai dviprasmiškas mūsų kalbas apie 1940 m. įvykdytą SSRS agresiją ir tos agresijos pasekmes, daro žalą jaunimui, o okupantų palikuonims teikia imperijos sugrįžimo viltį. Mūsų šalies išdavikų palikuonims tai sudaro nebaudžiamumo įspūdį ,o daliai kitų žmonių sukelia pagrįstas abejones nepriklausomos valstybės ateitimi. Taip neturi būti. Minėti sovietinio propagandinio meno kūriniai nedelsiant turi būti pašalinti. SSRS įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos septyniasdešimtmetis – tam pati tinkamiausia proga.

Cenzūra Lietuvoje

Laiškas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei  Irenai Degutienei ir LRT generaliniam direktoriui Audriui Siaurusevičiui   

Kaip ir daugelis žmonių rytais per Lietuvos radiją klausydamiesi Lietuvos dienraščių apžvalgų pastebėjome, kad rytinėse Lietuvos radijo ir televizijos spaudos apžvalgose dingo informacija apie dienraštyje „Lietuvos žinios“ spausdinamus straipsnius. Analogiškai pasielgta ir Lietuvos televizijos rytinėje laidoje „Labas rytas“. Kodėl taip atsitiko tapo aišku  2010 m. kovo 25 d., kai LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas  R.Paleckis, atsakydamas į Lietuvos radijo klausytojų klausimus, pranešė, jog dienraščio „Lietuvos žinių“ straipsniai nebeskaitomi Lietuvos televizijoje ir radijuje, nes laikraštis „Lietuvos žinios“ žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimu yra kelis kartus pažeidęs Etikos kodeksą bei pripažintas nesilaikantis profesinės etikos ir priskirtas nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.

Pasidomėję internete apie minėtos Etikos komisijos darbą atkreipėme dėmesį, kad ši komisija iš esmės nagrinėja žurnalistų ir žurnalistinės valdininkijos skundus vieni kitiems, kurių sprendimai, savaime suprantama, negali būti pagrindu represyviai mažinti dienraštyje „Lietuvos žinios“ spausdinamų straipsnių poveikį Lietuvos (ir ne tik) žmonėms, monopolizuoti masinės informacijos priemones, nes tai ir yra cenzūra, ką draudžia ir Visuotinė žmogaus teisų deklaracija, ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir  1999 metais priimtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas.

Draudimas per Lietuvos nacionalinę radiją ir televiziją skelbti esamus ar būsimus minėto dienraščio straipsnius yra ne kas kita, kaip dienraščio „Lietuvos žinios“ įtraukimas į draudžiamų skelbti leidinių sąrašą, ką  atsakydamas į radijo klausytojo klausimą oficialiai patvirtino p. R. Paleckis. O tai klasikinis cenzūros įvedimo faktas. Betrūksta, kad atsirastų nurodymas šį laikraštį pervesti į „specfondus“, kaip tai buvo Glavlito laikais.Toks draudimas paliečia ir buvusius, ar būsimus straipsnių autorius, kurių aprašomi dalykai liečia pačią LRT vadovybę, arba labai nepatiko LEO sukūrėjams, Ignalinos AE uždarymo pinigų pradangintojams, elektros energijos spekuliantams, kontrabandininkams ir jų gynėjams,  istorijos falsifikatoriams ir t.t. Nepaneigiama, kad šiame laikraštyje spausdinama tai, ko kratosi ar tiesiog bijo spausdinti kiti laikraščiai.

Taigi, akivaizdus cenzūros jam įvedimas be įstatyminio pagrindo, o tik prisidengiant Etikos komisijos pagrįstais ar ne nutarimais yra labai rimtas pasikėsinimas į Lietuvos konstitucinę santvarką. Rimtesnis, negu kas nors galvoja. Padaryta didžiulė žala visuomenei,  žmogaus teisėms ir demokratiniams procesams Lietuvoje.Mes, kaip vieni iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos  galutinio teksto rengėjų kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimą,  Nacionalinio radijo ir televizijos vadovybę nedelsiant nutraukti žmogaus teisių ribojimus visiems lygiai gauti informaciją ir nutraukti dienraščiui „Lietuvos žinios“ įvestą cenzūrą. 

Nuoširdžiai ir pagarbiai,  Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo deputatai, signatarai  Petras Giniota ir Liudvikas N. Rasimavičius- Rasimas

Kubiliaus byla

Neseniai žiūrėjau miuziklą, pastatytą liaudies pasakų motyvais. Blogiukams (velniams) pritrūko tamsos meto, todėl jie nutarė pagauti ir surišti gaidį, kad jis negalėtų įprastu laiku „paskelbti“ aušros.Stebint mūsų gyvenimo aktualijas, norom nenorom prisimeni pasakų motyvus…Buvusieji valdžioje tiek yra „pridarę“, kad paliko mus visus prie „suskilusios geldos“ ir vis dar nori, kad jų sukurto korupcinio valdymo modelio ne tik kad niekas neardytų, bet ir jo blogybių iš vis nepastebėtų. Ypač uolūs, kaip bebūtų keista, yra tie, kurie prie bet kokių politinių jėgų santykio sugeba įlįsti į valdžią. Labiausiai aktyvūs – „berniukai iš alaus partijos“ (tos, kuri su aludariais „prastūmė“ Joninių šventę).Pabandyk tik pakelti alui akcizą, Kubiliau…

Žmonės, kartojantys terminą „naktiniai Seimo sprendimai“ ar ką nors panašaus, dabar tikrai jau nepasižymi aukštu intelektu, tačiau manipuliavimas „prieblandoje“ (nes „gaidys vis dar surištas“) akivaizdus – norima visas bėdas ir jų padarinius prikabinti tik Premjerui. Jeigu būtų laikomasi tos strategijos, kada visi po lygiai temptų sunkmečio nepriteklius (Sodros papildomi mokesčiai, pelno mokesčiai, akcizas alui, energetiniai reikalai – kainų lygis, galų gale pačios Sodros esminis pertvarkymas), vargu ar taip negrįžtamai būtų iškreiptas socialinis balansas. Niekas nekvestionuoja pensijų laikino sumažinimo, tačiau noras pensininkų sąskaita atlaisvinti darbo vietas bedarbiams tikrai yra nepamatuotas – tai specifinės darbo vietos, dažniausiai darbdavio ir darbuotojo specialiai priderintos prie darbuotojo gaunamos pensijos dydžio ir pensininko galimybių.

Jeigu daugelyje šalių valstybės tarnyboje dirbantiems tikrai pensijos nemokamos, pas mus nutarta jų nemokėti (ar ženkliai mažinti) ne tik valstybės tarnyboje ar privačiame versle dirbantiems, bet ir dirbantiems pagal patentus, pagal individualios veiklos pažymėjimus, ar gaunantiems pajamas iš kūrybinės veiklos! Tai yra pensininkas, sumanęs parašyti knygą, ar straipsnį, už kuriuos priklauso honoraras yra iš karto baudžiamas, sumažinant pensiją. Čia galima svarstyti jau ir apie žmogaus teisių pažeidimus. Galų gale „progresyvinių mokesčių“ idėjos taikymas tik pensijoms apskaičiuoti, o dabar ir joms mažinti, iš esmės nėra socialiai teisingas.

Prisiminus, kad idėja „nemokėti dirbantiems pensininkams algų“ yra atėjusi iš kažkada Socialinių reikalų ir darbo ministre dirbusios ir dabar aukščiausius reitingus turinčios I.Degutienės (beje dabar  „įvedusios“ ir naują pensijos apibrėžimą), o tik vėliau tas idėjas kruopščiai įgyvendinusios V.Blinkevičiūtės, bei prisiminus Konstitucinio teismo sprendimus, draudžiančius tai daryti, pagal pasakos motyvus pradedi galvoti, kad „gaidys vis dar surištas“ ir tamsios jėgos, padedant net darantiesiems  būtinas reformas, provokuoja nepasitikėjimą esančiais valdžioje ir bando stabdyti „aušros skelbimą“.

Jie ir mes. Jie – norintys ką nors padaryti valstybės labui, mes – laikantys „surištą gaidį“ ir niekuo netikintys. O juk iš tiesų – mes visur! Valstybės reikalai, jos išlikimas, kultūra, tautiškumas, užuojauta artimui yra mūsų visų reikalas. Tad paleiskime tą nelemtą gaidį! Gal tada pamatysime ir savo teisėsaugos bėdas, nebaudžiamumo lygį, išvogimo lygį. Ir ne tik Kubiliaus, ar Grybauskaitės tai reikalai…

Apie pilkąsias zonas, vidurinį sluoksnį ir monopolijas

Pakelės kavinėse, nuošalesnėse didžiųjų  miestų vietose, o Neringos mieste visuotinai (apie tai kalba visi!), vietoje atsiskaitymo fiskalinių čekių išduodami arba ranka rašyti lapukai, arba kažkokie tarpiniai čekiukai. Taigi, po šių metų sausio 16 dienos Seimo langų daužymo, pilkosios ekonominės zonos atstovai, profsąjungų padedami, ko gero tapo visai laisvi nuo bet kokios kontrolės, o kalbos apie visuotiną diržų veržimąsi, važiuojant savaitgaliais į kurortus, arba net apsilankius didžiosiose parduotuvėse netenka prasmės – autostradose automobilių spūstis, kurorte taip pat sunku prasigrūsti iki pliažo, o parduotuvių pirkėjų krepšiai nei kiek nesumažėję. Jeigu manoma, kad penktadalis Lietuvos darbingų gyventojų nemoka mokesčių, dėl spūsčių nėra ko stebėtis. Toliau skaityti „Apie pilkąsias zonas, vidurinį sluoksnį ir monopolijas“

Gariūnai

Vienas   švedų ekonomistas-analitikas, neseniai atvykęs į Lietuvą pastebėjo stiprius krizės požymius, nes pamatė po Vilnių besivažinėjančių daug prabangių naujų automobilių. Kadangi pagal vakarietiškus standartus tai turėtų būti pasiturinčių verslininkų ar vidutinės klasės žmonių lizingo būdu gauti automobiliai, minėtas specialistas priėjo išvados, kad bus problemų, nes dauguma  krizės metu nesugebės iki galo jų išpirkti. Tokie pastebėjimai daugeliui lietuvaičių sukelia šypseną, nes jie žino, kad prabangiais automobiliais važinėja daugiausia šešėlinio verslo atstovai, o jeigu užsienio analitikas įsigilintų į Gariūnų subtilybes, jo patarimai būtų visai kiti ir tikrai paprasti – Gariūnų neturėtų  būti išvis!

ENRON ir LEO istorijos

Bevartydamas naujausią Verslo klasė (2009 Liepa) numerį radau G.Drukteinio straipsnį apie amerikiečių energetikos giganto ENRON žlugimą ir supratau, kodėl A.Katkevičius tą straipsnį apie seną visiems žinomą istoriją įdėjo dabar. Įspūdį sustiprino ir šiame tinklalapyje rastas straipsnis apie įtakojimus, bei manipuliavimus (Info bankas-Socialinė inžinerija-straipsnis Nuo įtakojimų iki manipuliavimų).

Straipsnis apie Lapės (ENRON) gyvenimą ir mirtį dar kartą patvirtina, kad be valdžios palaiminimo, bei verslininkų manipuliavimo nesigauna susikrauti pasakiškų turtų. ENRON strategai sugebėjo savo verslui pritaikyti net valdžios palaimintas apskaitos schemas, kurios iš esmės ir leido apvaginėti ir pačią valstybę ir net privačias kompanijas, bei eilinius žmones. ENRON strategai  jau sėdi. Ar jaučiate, kur suku? Taip taip prie LEO!

O man nepatiko!

Praeitą savaitgalį buvau Trakų pilyje ir klausiau operą „Lietuviai“. Tikrai tikrai tik klausiau, nes sėdint 19 eilėje matėsi tik iš kažkur išdygęs arklys su raiteliu, daug dūmų ir virš pilies skraidantis lėktuviukas. Gal jau laikas būtų pagalvoti ir apie žiūrovus ir galų gale gal jau laikas kreiptis dėl vartotojų teisių pažeidimo…Pas mus Lietuvoje kažkodėl viskas daroma labai jau atmestinai!