Apie terminus ir emocijas

Planuojamos įrengti „LitPol link“ ir „NordBalt“  elektros energijos jungtys žymiai padidins mūsų regionui elektros energijos tiekimo patikimumą. Egzistuojančios energetinės jungtys su Rusija bei Baltarusija patikimumo atžvilgiu irgi nėra blogai. Tačiau čia priartėjame prie kito termino – energetinio saugumo. Tiekimo patikimumo užtikrinimas ir yra energetinio saugumo pagrindinė dedamoji. Taigi yra svarbu, kad energijos tiekimo linijos būtų techniškai tvarkingos ir tinkamai prižiūrimos, atsparios gamtiniams ir fiziniams pažeidimams, taip pat saugios gamtosaugos (ypač galimos radiacijos išplitimo) ir žmogaus atžvilgiu. Taip pat svarbu, kad sutartys su tiekėjais nebūtų naudojamos politinių tikslų įgyvendinimui (ypač kai yra vienintelis tiekėjas). Energiją generuojančių jėgainių kuras turi turėti galimybę diversifikavimui, pavyzdžiui: dujos – biodujos – mazutas, biokuras – durpės – šiaudų granulės ir t.t. Svarbu suvokti ir įvertinti energetikos decentralizavimo svarbą, nes tik energetinių objektų išskaidymas leidžia užtikrinti didesnį energetinį saugumą, tuo tarpu itin didelės galios energetikos objektai nedidelėse energetinėse sistemose žymiai mažina energetinį saugumą bei gali privesti prie sistemos nestabilumo ar net iki visos sistemos griūties (angl. blackout), visiškai nutraukiant elektros energijos gamybą.
Energetinės sistemos stabilumo užtikrinimas reikalingas tam, kad staiga sustojus vienai ar kelioms jėgainėms (sugedus, įvykus ekstremaliems gamtos atvejams ar diversijai), nedelsiant būtų įjungti kiti generuojantys šaltiniai, galintys kompensuoti trūkstamą energijos kiekį. Kad neįvyktų sistemos griūtis, rezervinės galios turi būti įjungtos per kelias sekundes. Esant decentralizuotai sistemai, tai yra kai nėra išskirtinės galios jėgainių, Lietuvos elektros energetinė sistema, o atskirais atvejais visų trijų Baltijos šalių elektros energetinės sistemos, pirmomis generavimo sutrikimo sekundėmis ir minutėmis galėtų kompensuoti iki 800 MW prarastų galių. Išsijungus didesnės galios generavimo šaltiniui (pavyzdžiui, sustojus planuojamos statyti 1350 MW generatoriui), pirminį rezervą, deja, galėtų užtikrinti tik Rusijos šiaurės vakarų elektros energijos sistema, taigi sistemos stabilumas ir tuo pačiu energetinis saugumas tuomet taptų priklausomas nuo mūsų rytų kaimyno geranoriškumo ar net ir nuo kaimyno objektyvių techninių galimybių. Čia ir prasideda jau minėtų emocijų ekspertų samprotavimai – kas labiau ką myli, kam kas dirba, tačiau nutylima apie technines sistemos galimybes, o pradedama kalbėti apie energetinę nepriklausomybę. Net ir įrengtos per nuolatinės srovės intarpus tarpsisteminės jungtys su Lenkija ir Švedija neužtikrins taip vadinamojo pirmojo rezervo, jos galėtų užtikrinti taip vadinamąjį antrąjį ir tečiajį rezervą, tai yra užtikrinti elektros energijos trūkumo padengimą, praėjus trims-penkioms ar net dešimčiai minučių nuo avarinio įvykio atsiradimo pradžios. Beje, per čia paminėtas minutes generacijos trūkumą jau galėtų užtikrinti ir Kruonio HAE ar kiti vietinės sistemos generatoriai.
Energetinės nepriklausomybės terminas turi labai aiškų anglišką atitikmenį – „Off Grid“ (ne tinkle). Taigi iš ties galime įsirengti didelės galios generatorių, atjungti visas jungtis su kaimyninėmis šalimis ir tikrai būsime nepriklausomi, bet čia pat iškils problemos, apie kurias ką tik kalbėjome. Kita vertus, „Off Grid“ tendencijos pradeda plisti atsinaujinančios energetikos ir mikroenergetikos srityse, ypač kai atskirų šalių norminiai aktai vis dar riboja šios energijos atidavimą į centralizuotus tinklus. Štai mūsų kaimynai lenkai jau gamina ir įrenginėja mažas kogeneracines jėgaines, naudojančias dujas, mazutą ar net biodujas ir biokurą, kurios maždaug 30/ 70 santykiu gamina elektrą ir šilumą, naudojamą  tiek namų ūkių, tiek daugiabučių namų vidinėms reikmėms patenkinti. Panaši tendencija pradeda plisti ir Skandinavijos šalyse, o tai labai neramina centralizuotų ir monopolizuotų sistemų atstovus.
Daug kas domisi, kaip teisingai prognozuoti (strateguoti) mūsų energetikos perspektyvas, jeigu reikia atsižvelgti į tiek daug svarbių faktorių. Dažniausiai tokiems uždaviniams spręsti naudojami matematiniai modeliai (matricos), besiremiantys kombinatorika (matematikos sritimi, nagrinėjančia tam tikros baigtinės elementų ar jų kombinacijų, tenkinančių tam tikrus kriterijus, sudarymo principus). Matomai, naudojant panašius į paminėtus principus, Lietuvos  Energetikos instituto mokslininkai, naudodami net apie 70 matematinių modelių, bandė peržiūrėti mūsų energetinę strategiją, perspektyvinius projektus ir savo įžvalgas neseniai pristatė Seime. Daug kas neatkreipė dėmesio į labai svarbią aplinkybę – ko gero šį kartą energetikos strategiją peržiūrėjo ne politikai, ne teisininkai, ne audito kompanijos, o MOKSLININKAI. Ir dar viena gana šokiruojanti detalė – už visas ankstesnes „energetines galimybių“ studijas buvo dosniai atsiskaitoma, o Energetikos instituto mokslininkams už jų darbą dar vis neatsiskaityta!  Gal politikai laukė svaresnių „už“, kalbant apie Visagino AE, o štai atsirado ir moksliškai pagrįsta alternatyva – tą patį rezultatą galima pasiekti žymiai greičiau ir, ko gero, net pigiau bei su mažesne rizika.
Deja, praėjus dienai, kitai po mokslininkų išvadų paskelbimo, vėl atgijo Visagino AE projekto idėjos, o emocijų ekspertai, painiodami terminus, vėl kartoja: pigiau, saugiau, nepriklausomiau… Hitachi atstovai yra pareiškę – projektą tęsime! Tas ko gero ir vyksta. O kokia čia nauda mums, jei po 40 metų, išsimurgdę skolose ir nepritekliuose, gal ir turėsime tą pigią elektrą? Kokį terminą čia pritaikyti aš vis dar nedrįstu.

Strategavimai

Koncentruotos pramonės regionuose už energetikos vystymąsi turėtų būti atsakingas verslas. Pavyzdžiai: Suomijoje branduolines jėgaines stato privatus verslas, Japonijoje ir Vokietijoje automobilių pramonės įmonės pradeda įsirenginėti savas elektrines. Akivaizdu, kad net nutarus statyti Visagino AE, iki to laiko, kol bus pagamintos pirmos kilovatvalandės (nekalbame apie pagamintos energijos konkurencingumą), praeis mažiausiai 12-14 metų, o per tą laiką verslas jau bus pats apsirūpinęs būtina energija arba tiesiog išsibėgiojęs.
 
Vystant energetikos objektus svarbu numatyti galimybę energijos gamyboje naudoti kelių rūšių kurą, tai yra įvesti įstatyminę nuostatą dėl kuro diversifikavimo. Kuras gali būti įvairus: biokuras, kuras iš šiaudų, durpės, gal net akmens anglis (jei bus taikomos naujos technologijos), dujos ir t.t. Tam turi būti naudojami arba atskiri įrenginiai arba lengvai sugretinami degikliai, taip pat kiti inžineriniai sprendimai. Nuosekliai į energetikos sistemą turi būti integruojami ir atsinaujinančios energetikos šaltiniai.

Energetikos demonopolizavimas  yra glaudžiai susijęs su ES trečiojo energetinio paketo taikymu. Pavyzdžių galime pamatyti, pasilyginę savo energetines struktūras su kaimynais. Lietuva dabar turi vieną monopolizuotą elektros energijos skirstomąjį tinklą LESTO, Danija – apie 120 tokių skirstomųjų tinklų bendrovių, Vokietija – 960, Švedija – 36 skirstomųjų tinklų bendrovių. Energijos gamyba ir energijos skirstymas bei pardavimas turi būti griežtai atskirti nuo „trafiko“ (angl. traffic – eismas, judėjimas), tai yra nuo perdavimo tinklo. Visa tai didintų konkurencingumą ir mažintų elektros energijos kainas vartotojams.

Lietuva turi pakankamą tiek mokslo, tiek verslo potencialą kurti savos gamybos biokuro katilus, ekonomaizerius, degiklius įvairioms kuro rūšims, saulės elektros modulius, saulės kolektorius, įvairius šilumos siurblius bei daug kitų mikroenergetikos įrenginių, o taip pat ir jiems reikalingų atskirų elementų ar atsarginių dalių. IT specialistai taip pat turi sukūrę pakankamai sprendinių, galimų pritaikyti energetikai. Visa tai reikia taip pat įvertinti kuriant energetikos strategiją. Vienas įdomus pastebėjimas – Klaipėda jau dabar turi pilną techninį ir intelektinį potencialą diegti jūros vėjo elektrinių parkus, tačiau kalbama, kad į jūrą vėjo energetiką bus galima kelti tik po 2020 metų.
 
Efektyvus energetinių resursų naudojimas – svarbi strategijos dalis. Labai svarbu surasti teisingą sprendimą, kad energijos gamintojai ir energiją taupantieji vartotojai nebūtų supriešinti. Ypač tai svarbu realizuojant atsinaujinančių energijos šaltinių atliekamą energiją arba bandant kartu su namų renovacija diegti ir atsinaujinančios energetikos elementus – šilumos siurblius, saulės kolektorius, saulės elektros modulius ir pan. Efektyvus energetinių resursų naudojimas glaudžiai susijęs ir su informacinių technologijų plėtra energetikoje – tai ir išmanioji apskaita, išmanieji tinklai ir t.t.

2013 m. kovo 14 d. vyko Energetikos ministro susitikimas su asociacijų atstovais, mokslo įstaigų dėstytojais ir studentais. Konferencijoje nustebino jaunimas – studentai iš raštelio skaitė liaupses Visagino AE, o šalia jų sėdintys dėstytojai spindinčiomis akimis jiems pritardami linkčiojo (labai jau priminė senokai pamirštus komjaunuolių susirinkimus). O vienas VU dėstytojas tiesiog visus pribloškė, sakydamas kad Visagino AE yra geresnė tuo, kad avarijos atveju nukentės mažesnė Lietuvos teritorija, lyginant su Baltyjsko AE ar Astravo AE sukeltomis grėsmėmis. Manyk – Visagino AE avarijos atveju labiau kentės latviai ir baltarusiai… Beje, reikia priminti, kad branduolinių jėgainių jokia draudimo kompanija nedraudžia, taigi, galimos avarijos atveju, Lietuva turėtų finansuoti avarijos pasekmių likvidavimą tiek savo šalyje, tiek ir kaimyninėse valstybėse.

Svarstymai už ir prieš Visagino AE vis dar nerimsta. Neseniai vykę vieši Premjero ir Ministrės „nuomonių pasikeitimai“ ta tema nustebino ne savo esme, o reakcija į tai. Pasirodo kalbėti, kad tokios galios branduolinio reaktoriaus Lietuvai nereikia – „nevalia“! Kas tai –  vėl naujos idėjos, „atominio“ slibino nemirtingumas ar tiesiog „samurajiškas“ lobizmas? O juk apie per didelės galios reaktorių pirmiausiai buvo užsiminę konservatoriai savo buvusios kadencijos rinkiminėje programoje, tą patį deklaravo ir socdemai, ir Lenkų rinkiminė akcija, ragindami praėjusiame referendume balsuoti prieš tokį Visagino AE projektą. Galų gale tai ir tautos valia – juk referendumo rezultatai aiškūs ir visiems, net ir politikams, privalomi.
 
Stebina ir mūsų profesūros pozicija – juk jie puikiai supranta, kad 1350 MW reaktoriaus įrengimas Visagino AE palieka Lietuvą rusiškame elektros energetikos tinkle neapibrėžtam laikui, tačiau jiems yra svarbiau, kad nebūtų uždaryta kokia nors „atomistikos“ katedra.
 
Kitas pastebėjimas. Energetikos instituto darbuotojai to paties susitikimo su Energetikos ministru metu stebino „pirmo kurso studentų lygio“ klausimais apie pasiruošimą jungtis prie ENTSO-E, į kuriuos LITGRID atstovas, kiek net nustebęs, atsakinėjo – yra ir paros, ir mėnesio, ir metų energijos sunaudojimo statistika bei planavimo patirtis, reikia tik… pasiteirauti. Visa tai verčia sunerimti, ar tie, kurie kuria ar peržiūri strategiją, tikrai disponuoja patikrintais duomenimis, pakankamai profesionaliai kontaktuoja su veikiančių energetinių struktūrų darbuotojais, mato visos Lietuvos energetines problemas.

Taigi, kuriant energetines strategijas svarbu atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: decentralizuotos energetikos plėtrą, įvairių kuro rūšių naudojimą, monopolinių struktūrų minimizavimą, trečiojo ES energetikos paketo taikymą, mokslo ir energetikos sinergiją, energetikos ūkį aptarnaujančios pramonės kūrimą, efektyvų energijos naudojimą.

Energetikos sektoriuose daugelis būtinų darbų jau dabar yra vykdomi, arba planuojama juos atlikti, tuo užsitikrinant šalies energetinį saugumą. Tai – elektros energijos jungtys su Lenkija ir Švedija, suskystintų dujų terminalo statyba, bendros elektros energijos rinkos kūrimas. Išvardinsiu kai kuriuos darbus dar detaliau: nuolatinės srovės keitiklio ir transformatorinės kompleksas Alytuje, 330 kV linija Alytus – Kruonio HAE, darbai susiję su Baltijos šalių elektros energetikos žiedo „Baltic Ring“ įrengimu, 330 kV elektros energijos linijos Klaipėda – Telšiai, Mūša – Panevėžys, Neris – Vilnius, Mūšos 330 kV skirstykla, Naujosios Vilnios 330 kV pastotė. Dujų sektoriuje irgi pilna darbų – dujotakių Kiaulės nugaros sala – Klaipėda, Jurbarkas – Klaipėda ir Vilnius – Varšuva įrengimas ir t.t. Šilumos ūkio sutvarkymui taip pat reikia įrengti mažiausiai 10 naujų, biokurą naudojančių kogeneracinių jėgainių. Būtina ir Kruonio HAE rekonstrukcija. Taigi, labai apytikriais skaičiavimais visa tai mažiausiai kainuotų apie 13 mlrd. litų.

Daugelis čia išvardintų darbų, teisingai juos pateikiant, turėtų būti patrauklūs ir investuotojams, nes darbai yra valstybei būtini, jų įvykdymo trukmė nedidelė, kreditavimas bankams suprantamas, galima ir ES parama. Kita vertus, visa tai reikia atlikti, nepriklausomai nuo to, statysime ar nestatysime Visagino AE. Štai čia ir prasideda kažkas panašaus į absurdą. Kai kurie politikai bando teigti, kad nestatydami Visagino AE mes išbaidysime investuotojus, mažinsime valstybės prestižą.  Iš esmės gaunasi priešingai – atlikdami būtinus darbus, užtikrinančius šalies energetinį saugumą, turime sukaupti tą nemažą 10 mlrd. litų investicinį kapitalą, o deklaruodami dar ir Visagino AE statybas (dar papildomai apie 18 mlrd. litų!), tikrai apsijuoksime prieš visus galimus investuotojus – tik pseudo ekonomistai galėtų tvirtinti, kad Lietuva finansiškai pajėgi tokius projektus vykdyti. Nerikia pamiršti ir apie esamą 40 mlrd. litų valstybės skolą…

Dabar svarbiausia koordinuoti energetinių projektų vystymą tiek šalyje, tiek ir su kaimyninėmis ES šalimis. Taigi baikime spekuliacijas apie Visagino AE ir netrukdykime energetikams dirbti jiems įprastus ir suprantamus darbus.

 

Atnaujinta 2013-04-06

Prasmė ir esmė

Negalima kaltinti ir mūsų pragmatikų kaimynų – latvių ir estų, vaidinančių nustebusius, kad mes delsiame su savo „atominiu“ projektu. Latvija ir Estija, turėdamos teigiamus savo šalių energetinius balansus, iš tiesų nelabai nori prisidėti prie atominio projekto kūrimo, kol nėra aišku, ar šis projektas tirkai yra komerciškai patrauklus. O komercinį patrauklumą suprasti ir objektyviai įvertinti galima tik atlikus projektavimo darbus maždaug už 800 mln. litų.

Tuo tarpu Rusijai komerciniai reikalai – nė motais, jie turi kitą strategija. Jie nuosekliai ant Lietuvos žemėlapio piešia savo energetines trasas, bei tyliai derasi su Europos Sąjunga dėl BRELL sutarties pratesimo bent jau iki 2030 metų. Visa tai reikštų, kad mūsų elektros energetinės sistemos sinchronizacija su kontinentinės ES sistema taip pat yra atidedama.

Nors derybos vyksta Briuselyje, deja ten Lietuvos atstovų nėra, kaip nėra ir jokių oficialių protestų, notų dėl šalia Lietuvos sienų planuojamų statyti branduolinių jėgainių.  Kita vertus,  Rosatom atstovai  jau slaptai lankosi pas aukštus Lietuvos pareigūnus,  matomai bandydami išsiaiškinti naujosios vyriausybės poziciją dėl Baltijsko AE būsimos elektros energijos tranzito per Lietuvos teritoriją, domisi BRELL sutarties išsaugojimo galimybėmis, o gal net siūlosi perimti  Visagino AE projektą. Pagal anksčiau spaudoje pasirodžiusias žinutes pasiūlymų gali būti įvairių, pavyzdžiui, statyti Visagine paruoštoje statybų aikštelėje rusiško tipo reaktorių, tokio tipo, kaip ir planuojami statyti tiek Karaliaučiuje, tiek ir Baltarusijoje ir įgyvendinti taip vadintą „Tripolio“ projektą. O gal net perimti visą Ignalinos AE teritoriją, kompensuojant tą praradimą kita teritorija galimai iš Baltarusijos. Pastarasis tariamas pasiūlymas gal ir būtų patrauklus, jei jie pasiimtų ir visas branduolinio kuro atliekas ir nebūtų statomos Astravo ir Baltijsko AE. Vis tik,  ko gero, realiausia Rosatom lankymosi mūsų šalyje legenda yra bet kokia kaina įkalbėti Lietuvą pačiai statyti Visagino AE, juk jiems reikia pigiausiu keliu atstatyti trūkstamą grandį (uždarytą Ignalinos AE) savo Šiaurės vakarų elektros energetinėje sistemoje. Taip tvirtinti galima todėl, nes kai buvusi vyriausybė aktyviai ruošė visus planus statyti Visagino AE, Rosatom tylėjo, o dabar, po tautos referendumo,  Rosatom pradeda lyg ir atvirą agitaciją.

Informacija apie numanomus energetinius  Rusijos interesus Lietuvoje nėra nauja. Stebina tai, kad mūsų politikai, užuot aktyviai dirbę Briuselyje, apsiriboja tik, ko gero, studentų paruoštų komentarų publikavimu interneto protaluose.

Šių metų vasario mėnesį  įvyko net keturios konferencijos, kur specialistai pakankamai išsamiai nagrinėjo visus galimus energetinės perspektyvos scenarijus. Pirmiausiai buvo pabrėžta,  kad norint sukurti stabilią energijos rinką, reikia jungtis visoms trims Baltijos šalims. Tokiu atveju  optimistiškiausia ir realiausia perspektyva būtų atviros Šiaurės šalių ir Baltijos šalių elektros energijos rinkos sukūrimas. Tai pilnai įmanoma įvykdyti iki 2016 m.,  įrengus elektros jungtis su Švedija ir Lenkija (2015 m. gruodis), taip pat jau 2014 m. įrengus antrąją elektros energijos Estija – Suomija jungtį. Nerimą galėtų kelti tik tai, kad vidinių Latvijos ir Estijos jungčių pralaidumas šiuo metu yra vis dar nepakankamas, o derybos tarp Latvijos ir Estijos vis dar vyksta vangiai. Tačiau matomai šalys bus priverstos susitarti, nes pradėjus funkcionuoti Nord-Balt jungčiai jos abi patirs nuostolių.

2012 m. Baltijos šalių energijos poreikis buvo 4,5 GW, o tarpsisteminiai pralaidumai tik 3 GW. Padėjus funkcionuoti 2016 m. minėtai rinkai, tarpsisteminiai pralaidumai būtų 4,8 GW, o Baltijos šalių elektros energijos poreikis būtų ne didesnis kaip 4,9 GW. Taigi elektros energijos prekybai būtų sudarytos pakankamai palankios sąlygos.

Valstietiška patirtis moko – nedėk visų turimų kiaušinių į vieną pintinę, nes jei duš, tai visi. Tą galima pasakyti ir apie prigesusį Visagino AE projektą, t.y.  vieno galingo generatoriaus įrengimą. Bet juk kuo daugiau įrengtų decentralizuotų energijos generavimo šaltinių, tuo didesnis energetinis saugumas. Tą minėtose konferencijose pabrėžė tiek vietiniai, tiek užsienio specialistai. Net ir vertinant pagal investicijas vienam projektuojamos jėgainės kilovatui, branduolinė energetika pralošia dėl projekto įgyvendinimo trukmės ir pastovių darbo vietų sukūrimo.

Kita vertus, tiek akmens anglį ar skalūnus naudojančių jėgainių jau niekas negalvoja atsisakyti, nes surastos naujos technologijos, leidžiančios ženkliai sumažinti jų CO2 emisiją. Tuo tarpu šio tipo jėgainės turi nenuginčijamų privalumų – jų degimo kameras lengva pritaikyti tiek akmens anglies, tiek durpių, tiek biokuro ar šiaudų granulių ir kitų panašių komponentų, jų mišinių, panaudojimui. Tai labai svarbus argumentas, nes kuro diversifikavimas yra taip pat energetinio saugumo stiprinimas. Lietuvai, turinčiai pakankamus biokuro resursus, taip pat labiau apsimoka statyti kogeneracines jėgaines, gaminančias tiek elektrą, tiek šilumą ir naudojančias biokurą ar net kitas panašias kuro rūšis (priklausomai, koks kuras tuo metu bus pigiausias). Kogeneracinė jėgainė pastatoma per 3-4 metus, tuo tarpu branduolinė jėgainė – per 10-12 ar net daugiau metų.

Vasaros metu elektros energijos poreikius pilnai galėtų patenkinti  9-tasis (naujasis) Lietuvos elektrinės Elektrėnuose blokas, juolab, kad tuoj pradės veikti (2014 m. pabaigoje) suskystintų dujų terminalas – dar viena galimybė užtikrinti šalies energetinį saugumą.  Ateities energetikoje gamtinės dujos taip pat išliks, problema yra tik teisingas kainų sureguliavimas (kuris ir atsiras, naudojant  energetikoje įvairias kuro rūšis). Turimomis žiniomis, Latvija jau planuoja statyti modernią akmens anglimi kūrenamą kogeneracinę jėgainę, su galimais kuro diversifikavimo modeliais – tai naujo energetinio mastymo pavyzdys.

 Dar dvi svarbios  temos buvo plačiai aptartos vasario mėnesio  energetinėse konferencijose – tai atsinaujinanti energetika ir energijos naudojimo efektyvumas. Nenorėdamas plačiai aptarinėti šių temų, pateiksiu vienos naujai įrengtos įmonės, įsikūrusios Kauno ekonominėje zonoje, prisistatymo fragmentą.  Įmonė 70 proc. reikiamos gamybai energijos pasigamina pati, naudodama atsinaujinančius energijos šaltinius, arba energiją sutaupo, naudodama antrinį šilumos panaudojimą bei yra įdiegusi dar daug labai paprastų sprendimų. Paklausus, ar sunku buvo visa tai įdiegti, įmonės atstovas atsakė, kad sunkiausia buvo įtikinti… projektuotojus, nes jų teigimu privaloma laikytis begalės normų, normatyvų! Gal čia ir glūdi mūsų visų energetinių „klajonių“ prasmė – matome tik normatyvus, kainas, o nematome esmės.

 

Skubėkime atsakingai

Per porą mėnesių peržiūrėti, kaip dabar žadama, visą Lietuvos energetikos strategiją taip pat yra nerealu, ypač turint omenyje, kad nemaža dalis mūsų „ekspertų“ turi išankstinį nusistatymą tiek atsinaujinančios energetikos, tiek ir branduolinės energetikos klausimais. Net Prezidentė, nepaisydama savo reitingų mažėjimo, nuolat teigia, kad tautos valia dėl Visagino AE statybos yra kaip ir niekinė (!), nes kažkas tautą suklaidino (?). Verta prisiminti, kad prieš referendumą tiek buvusi valdžia, tiek prezidentūra naudojo visus galimus administracinius resursus, raginančius balsuoti už Visagino AE statymą. Kita vertus, jei jau norima dar kartą rengti „atominį“ referendumą, būtų logiška įtraukti ir latvių bei estų tautas.

 

Naujų idėjų energetikos vystymo srityje galėtų atsirasti atidžiau išnagrinėjus decentralizuotos energetikos vystymo galimybes, juolab kad yra ir pasaulinės praktinės patirties. Pagrindinės decentralizuotos energetikos vystymo kryptys yra gan suprantamos – energijos gamybą reikėtų artinti prie vartotojo, diegti išmaniuosius tinklus (angl. Smart Grid) ir siekti, kad energiją gaminančios įmonės pačios užtikrintų trumpalaikį (momentinį, rezervinį) energijos tiekimą, jei jų pačių energijos generavimas dėl kokių nors priežasčių sutriktų. Pabandykime panagrinėti šiuos tris akcentus truputį plačiau.

 

Decentralizuoto energijos tiekimo privalumai yra pakankamai aiškūs – sumažėja nuostoliai perduodant energiją dideliais atstumais, atsiranda galimybės koncentruotai kurti pramonines (daug energijos naudojančias) zonas, taip pat racionaliau naudoti ir atsinaujinančią energetiką. Kogeneracinės jėgainės, naudojančios tiek dujas, tiek biokurą, saulės ar vėjo elektros generavimo parkai, ar net mažosios vandens, vėjo ar saulės elektrinės ir yra decentralizuotos energijos gamybos objektai.

 

Išmanieji tinklai – skaitmeninėmis technologijomis valdomi elektros tinklai, kurie skatina energijos tiekėjus ir vartotojus bendradarbiauti, optimizuoti energijos naudojimą, o tradicinius energijos vartotojus tapti aktyviais energetikos rinkos dalyviais. Išmaniųjų tinklų diegimas plačiąja prasme – galimybių sudarymas didelius perteklinės elektros energijos kiekius permesti į kitus, tuo metu energijos stokojančius regionus yra pakankamai brangus malonumas, tačiau kurti prielaidas šios koncepcijos įgyvendinimui yra būtinos. Tiek Lietuvos vidinio elektros energetinio žiedo, tiek Baltijos šalių bendro žiedo įrengimas ir sudarytų sąlygas ateityje diegti išmaniuosius tinklus bei sudarytų būtinas sąlygas sinchronizuotis su kontinentinės ES tinklais. Net ir priėmus hipotetinį sprendimą statyti Visagino AE, be minėto žiedo taip pat neapsieitume. Taigi be „žiedelių“ nebus ir „vestuvių“ su kontinentinės ES energetika. Deja, apie tai mūsų „strategai“ net neužsimena.

 

Kita vertus yra nemažai pasiekta taikant išmaniųjų tinklų principus mažosios energetikos, ypač atsinaujinančios energetikos srityse. Išmaniųjų tinklų diegimas ir turi prasidėti nuo mažų decentralizuotų sistemų valdymo ir jų sąveikos su didesniais (sąlyginai vadinamais rezerviniais) tinklais. Esminė išmaniųjų tinklų nauda turėtų būti energijos ir energetinių resursų taupymas, elektros tiekimo patikimumo didinimas, aplinkosauginio efektyvumo skatinimas. Taigi paprastai kalbant, išmaniosios technologijos pirmiausiai turi būti pradėtos taikyti konkretiems vartotojams, jiems turi būti sudaromos sąlygos tomis technologijomis kuo plačiau naudotis. O pavyzdžių čia daug – tai ir pasyviojo (minimaliai naudojančio iš šalies tiekiamą energiją) namo koncepcija, daugiabučių namų hibridinė energijos apsirūpinimo sistema, naudojanti šilumos siurblius, saulės kolektorius, saulės ir vėjo elektrą (jau turime pirmuosius projektus ir Lietuvoje), ištisų kompleksų (biurų, ligoninių) energetinių sistemų valdymas, siekiant ne tik taupiai naudoti centralizuotai tiekiamą energiją, bet ir maksimaliai išnaudoti atsinaujinančios energetikos galimybes.

 

Mes visi esame patyrę nepatogumų, kai dirbant kompiuteriu netikėtai dingsta elektra. Žinoma dabar ši problema pasitaiko retai, nes naudojame UPS (angl. Uninterruptible Power Supply), tai yra prietaisą, kuris tam tikrą laiką palaiko elektros energijos tiekimą. Jo dėka mes turime laiko išjungti svarbias programas, ar imtis priemonių elektros energijos tiekimui atkurti. Panašūs principai pradedami taikyti ir decentralizuotos elektros energijos gamintojams – sutrikus generacijai, gamintojas kelias minutes turi tiekti elektrą, kuri yra sukaupta jo turimuose elektros energijos kaupikliuose (pvz., akumuliatorių blokuose, smagračiuose, užtvankose ir pan.). Visa tai palengvina elektros energijos tiekimo pergrupavimą iš kitų šaltinių. Energijos kaupikliai – naujai besivystanti energetikos sritis, bet deja Lietuvoje mažai kas tuo domisi, nors jų taikymas yra būtinas diegiant išmaniuosius tinklus.

 

Prielaidas vystyti decentralizuotą energetiką tiktai turime. Yra darbų, reikalaujančių naujai suprasto strateginio mąstymo bei nemažų lėšų, tačiau yra net ir dabar lengvai įdiegiamų dalykų. Pradėti galėtume kad ir nuo to, kad valstybės lėšomis reiktų sukurti keletą gerai apgalvotų tipinių projektų (ar net sprendinių), leidžiančių vienbučiuose ar daugiabučiuose namuose įdiegti alternatyviosios energetikos kompleksą, susidedantį iš šiluminių siurblių, saulės kolektorių vandeniui šildyti ir saulės ar vėjo elektros modulių. Renovuojant namus minėti tipiniai projektai turėtų būti įdiegiami, taikant tas pačias dalinio kompensavimo priemones, kurios taikomos ir apšiltinimo darbams. Taip mes pasiektume mažiausiai tris tikslus – taupytume energetinius resursus, įgytume patirties nulinės energijos namų projektavime ir eksploatavime (nulinės energijos pastatai – tai pastatai, kurie šildymui vartoja minimalų energijos kiekį) ir ko gero padarytume žymiai patrauklesnį namų renovavimo modelį. Gal net ir prievartos renovuojant daugiabučius nereikėtų…

 

Branduolinės temos tęsinys

Pasirodo nuo gruodžio mėnesio jau vyksta kažkokios derybos dėl BRELL[1] sutarties peržiūrėjimo. Prieš keletą dienų, gruodžio 14 d.RIA Novosti – BNS pranešė, kad Rusijos Federacijos energetikos ministras Aleksandr Novak inicijuoja derybas, o Rusijos, Baltarusijos ir Baltijos šalių susitarimas dėl energetikos sistemų sinchronizavimo bus toliau rengiamas pirmąjį 2013 metų pusmetį. Viešame pranešime cituojami ir A. Novako žodžiai: „Rusija pasisako už sinchronizavimo tęstinumą. Tai esminis dalykas, pirmiausia susijęs tiek su Rusijos šiaurės vakarų regiono, priklausančio bendram sinchronizuoto veikimo žiedui, tiek ir su Baltarusijos bei Baltijos valstybių energetiniu saugumu.“

Akivaizdu, kad rusų „argumentai“ yra susiję su Baltyjsko AE statybomis, nes be Lietuvos infrastruktūros ši jėgainė net negalės veikti, o remiantis minėta struktūra rusai galėtų elektrą pardavinėti ir švedams, ir suomiams, ar net lenkams. Tačiau Lietuva, lyg ir turėdama derybinių privalumų, iki šiol neturi tvirtų susitarimų su Latvija, Estija bei Europos Sąjunga.  Tai gerokai apsunkina situaciją, nes, kaip rodoNUKEM pavyzdžiai, rusų lobizmas Briuselyje yra labai aktyvus, tad akivaizdūs bei realistiški Lietuvos (o kartu ir visų Baltijos šalių) poreikiai gali būti beatodairiškai iškreipti.

Europos perdavimo sistemų operatoriai (ENTSO-E) yra įsipareigoję 2013 metais parengti studiją, kaip Baltijos šalys galėtų sinchronizuotis su kontinentinės Europos elektros energijos tinklais – veikiausiai čia Rusijos lobistai bus labai aktyvūs. Taip pat nereikia pamiršti, kad BRELL sutarties niuansus planuoja 2013 m. svarstyti ir Europos Komisija.

 

Taigi, belieka tikėtis, kad tik Baltijos šalims visišai susitarus dėl savo tinkų sujungimo į bendrą žiedą ir bendro sinchroninio darbo visų šalių elektros bendroje energetikos sistemoje ir dėl pilnai funkcionuojančios elektros rinkos, būtų galima tikėtis ir bendro ES, ir  atskiro Skandinavijos šalių pritarimo dėl jungimosi į kontinentinės Europos energetinę sistemą. Be jokios abejonės, jau tada  turi būti įrengtos ir veikiančios visos suplanuotos energetinės jungtys su Švedija, Lenkija ir Suomija, taip pat veiktų suskystintų dujų terminalas. Nauja idėja apie vieną dujų transportavimo laivą ir kelis nedidelius suskystintų dujų priėmimo terminalus, leistų išspręsti iškilusią dirbtinę problemą, kur turėtų stovėti vienas visoms šalims skirtas dujų terminalas.



[1] Baltijos šalių,Rusijos ir Baltarusijos sutartis dėl bendro elektros energetikos sistemų sinchronizuoto darbo

 

 


 

 

„Excel” įkaitai

Lieka neatsakytų daug klausimų, o vienas aktualiausių – iš kur būtų imami pinigai akivaizdžiai Lietuvos biudžetui nepakeliamai brangiam objektui finansuoti? Nors VAE projektas valdžios pristatomas kaip komercinis, akivaizdu jog finansavimas vyktų branginant elektros energijos kainą, o pigios elektros sulauktume geriausiu atveju ne anksčiau, kaip po 30 metų, tai yra kai atsipirks visos VAE investicijos su visomis skolinimo palūkanomis. Taigi Lietuvos piliečiai, kiek jų dar bus likę, uždirbdami pinigus paprastuoju būdu, ko gero kurtų „mįslingiesiems“ investuotojams, jų vaikams ir vaikaičiams puikią ateitį, sumokėdami tam reikalui mažiausiai po 20 tūkst. litų kiekvienas.

Deja, lieka neatsakyti ir kiti jau seniai keliami klausimai, susiję su VAE projektu. Pirmiausiai, kas užtikrins 1350 MW galios reaktoriaus pirminį rezervą, kurio užtikrinti be Rusijos kontroliuojamo BRELL  energetinio žiedo ir „Volgos kaskadų“ kol kas kitų techninių galimybių nėra. Vis dar neaiški Lietuvos valdžios pozicija dėl Karaliaučiaus srityje statomos AE. Niekas nėra matęs ar girdėjęs apie kokią nors notą, ar kitokius oficialius vyriausybės žingsnius dėl to objekto statybos. Natūraliai kyla du klausimai – ar nėra iš Lietuvos pusės duotas sutikimas statyti atominę elektrinę prie pat mūsų sienos ir ar nėra susitarimų, kad būsima Karaliaučiaus elektrinė naudosis Lietuvos teritorijoje esančiomis energetinėmis sistemomis?

Atskirai norėčiau paminėti atsisveikinimo Seime kalbą, pasakytą Seimo vicepirmininko, diplomato ir tikrai gerbiamo žmogaus, kuris savo tautą, jos laikyseną, nesupratimą kaip teisingai balsuoti referendume lyg ir prilygino pasakos herojaus Pūkuotuko naivaus mąstymo lygiui. Akivaizdu, kad Lietuvos atominizavimo politikų „ekseliai“ naujų pozityvių argumentų japonų projektui negeneruoja, taip pat kaip ir ekonomistų, išimtinai atstovaujančių bankus, „ekseliai“ neranda nieko naujo. O tauta reaguoja – Prezidentės reitingai krenta…

Akivaizdu, kad artimiausioje 20-30 metų perspektyvoje Lietuva neturės energetinių problemų, jeigu protingai vystys energetikos decentralizavimo politiką diegiant kogeneracines jėgaines, naudojančias biokurą ir gaminančias tiek šilumą tiek ir elektros energiją – optimizmo suteikia Danijos, Švedijos, Vokietijos pavyzdžiai.

Tačiau, teisybės dėlei, reikia duoti viltį ir branduolinės energetikos puoselėtojams. Amerikos Prezidentas B. Obama ką tik pasirašė nutarimą dėl naujos generacijos branduolinio reaktoriaus prototipo kūrimo iki tokio lygio, kad būtų galimybė jį parduoti rinkoje.  Tai bus mažų gabaritų saugus gamykloje pagamintas reaktorius, su gamykline kuro įkrova, o kuro resursui pasibaigus įkrova bus grąžinama į gamyklą pakartotiniam įkrovimui. Projektas turi būti įgyvendintas per 5 metus, JAV administracija įsipareigojo finansuoti 50 proc. šio projekto, o likusią dalį finansuos privatus kapitalas. Nors alternatyvioji energetika, skalūninės dujos, akmens anglies panaudojimui naujų technologijų paieška gali sudaryti pakankamą konkurenciją, planuojama, kad mažieji reaktoriai pirmiausia bus alternatyva numatomiems uždaryti šimtams senųjų branduolinių reaktorių. Tačiau senuose reaktoriuose panaudoto kuro saugojimo ar perdirbimo problemos vis dar lieka neišspręstos ir, deja,  problemų šioje srityje turi ne tik Lietuva.

 

 

Ar Lietuva tik parlamentinė respublika?

Žinant, kad Respublikos Prezidentą Lietuvoje renka ne parlamentas, o Tauta, kad Prezidento ir Seimo galios Lietuvos  Respublikos Konstitucijoje išbalansuotos pusiausvyrai, teigti, kad Lietuva yra tik parlamentinė respublika nėra teisinio pagrindo. Nors tai teisės teoretikų darbas, aš kaip grupės, parengusios Konstitucijos tekstą narys, tvirtinu, jog Lietuva yra parlamentinė-prezidentinė respublika. Galima ginčytis, kuri pusė formuojant valdžias yra stipresnė, bet ne daugiau. Tada rašant Konstituciją ir nebuvo siekiama aprašyti visas  situacijas, o buvo siekiama numatyti visas galimas situacijas. Manau, kad tą padaryti pavyko.

 Laikyti, kad anų „Pakso dienų“ situacija ir dabartinė yra tapačios – niekaip negalima. Jau seniai žinoma, kad precedentinis politinių ginčų išsprendimas visada sukelia  naujus ginčus. Taigi Konstitucinio teismo pirmininko paaiškinimai Seime kad Lietuva yra tik parlamentinė respublika negali būti laikomi išaiškinimu.

 Konstitucija nenumato privalomų partinių koalicijų sudarymo po rinkimų, nenumato ministrų ar Seimo pareigūnų postų dalybų, ypač atsižvelgiant į jų pinigingumą. Jeigu to nenumato Konstitucija, argi į tokias koalicija būtinai privalo atsižvelgti Prezidentas? Manau, kad esant normaliems rinkimams ir jų rezultatams – taip, nes tai garantija gauti Seimo pritarimą skiriant Ministrą pirmininką ir kitus pareigūnus. Deja, šių dienų situacija nėra normali. Vienos, dalyvavusios rinkimuose politinės jėgos dalyvavimas Lietuvos politiniame gyvenime bent iki teismo sprendimo – aiškiai kriminalizuotas.  Kita politinė jėga net neslėpdama, kad rinkimuose dalyvavo su kitomis dviem politinėmis partijomis, kurios savarankiškai rinkimuose nedalyvo, o savo atstovus tik delegavo į bendrą sąrašą – į Seimą pateko nesurinkusi reikiamo koalicijoms 7 procentų rinkėjų balsų. Juk tokia „partnerystė“ yra ne kas kita, kaip koalicija. Akivaizdūs faktai juk net nereikalauja įrodymų.

 Taigi, bandymai faktiškai atimti iš Prezidento Konstitucijos jam garantuotas teises irgi akivaizdžiai pažeidžia išbalansuotą pusiausvyrą tarp Seimo ir Prezidento, taigi pažeidžia ir Konstituciją. Niekas, jokia institucija negali nurodyti Seimui ar Prezidentui, kas po rinkimų turi tapti Ministru Pirmininku ar ministrais. Juk Konstitucijos 60 str. 2 d. numato, kad Seimo narys gali būti Ministru Pirmininku ar ministru, bet nebūtinai. Minėtas pareigas gali užimti ir ne Seimo nariai. Lietuvos Konstitucija, būdama iš esmės parlamenitinės – prezidentinės respublikos Konstitucija, esant būtinybei leidžia sudaryti Vyriausybę ir neatsižvelgiant į iš esmės ne konstitucines koalicijas ar susitarimus. Juo labiau, kad Konstitucijos 59 str. 3 d. Seimo nariui garantuoja, jog priimant sprendimus jis negali būti varžomas jokiais mandatais, ar koaliciniais susitarimais. Tokie „mandatiniai“ nurodymai kaip Seimo narys turi balsuoti vienu ar kitu klausimu yra akivaizdžiai neteisėti. Štai dėl ko Prezidentas turi Konstitucinę teisę, sakyčiau net pareigą, esant tam tikroms aplinkybėms siekti savo siūlomoms kandidatūroms pritarimo ne frakcijose, o Seimo komitetuose. Suprantama, kad Seimo narių daugumos ar Prezidento aklas užsispyrimas gali baigtis pirmalaikiais Seimo, o po to ir Prezidento rinkimais. Bet Prezidento rinkimai vyktų tik po neeilinių Seimo rinkimų, be to dar ir nebūtinai, o tai daug ką pasako. Demokratinėse šalyse taip būna dažnai. Valstybės dėl to tik sustiprėja.

 Autorius yra teisininkas, Kovo 11-osios akto signataras.

2012 m. lapkritis 18 d.

 

Referendumo atgarsiai

Paprasta logika diktuoja: Seimas, suabejojęs Visagino AE statybos tikslingumu, kreipėsi į Lietuvos piliečius, o pastarieji konsultaciniame referendume pasakė – „ne“! Referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui (nestatyti Visagino AE) pritarė daugiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių. Taigi sprendimas priimtas ir jis privalomas. Įdomu, kad būtent taip ir yra nustatyta Referendumo įstatyme – patariamuju referendumu jis buvo pavadintas tik todėl, kad tokie klausimai nėra privalomai sprendžiami referendumo keliu, bet jei sprendžiami – referendume tautos priimtas sprendimas yra privalomas. Demokratinėje valstybėje apie tai net nebūtų diskutuojama, nes bet kuriam politikui, suabejojusiam tautos valia, prognozuojama politinė mirtis. Tad ar Lietuvoje dar liko politikų? Gal mūsų išrinkti asmenys atstovauja ne tautos, o kažkokių grupuočių interesus? O ką tik pakelbtas Hitachinoras „nesitraukti iš Lietuvos“ skamba gana samurajiškai.

 Kita vertus, energetikos ūkio problemos lieka, tačiau nei esantieji valdžioje, nei norintieji pakliūti į Seimą apie tai beveik nekalba. Akivaizdu, kad net ir nestatant Visagino AE, reikės nemažai lėšų energetinio ūkio pertvarkymui. Visų pirma elektros energetikos jungtys su Švedija ir Lenkija, Baltijos šalių elektros energetikos žiedo įrengimas, yra pirmaeiliai uždaviniai elektros ūkyje, taip pat kaip ir šilumos ūkio perorentavimas į vietinį biokurą, ar suskystintų dujų terminalo statyba bei dujotiekio tinklų pertvarka. Kartu su elektros, dujų ir biokuro rinkų atsivėrimu visa tai ir užtikrintų efektyvų Lietuvos ūkio vystymąsi, tačiau tam reikia ir efektyvių politinių sprendimų ir milijardinių sumų investicijoms. Paradoksas, kad net ir statant Visagino AE, visi aukščiau išvardinti darbai turėjo būti atlikti iki branduolinės jėgainės paleidimo, o jei visi tie darbai bus atlikti, tai ir Visagino AE nereikia!

 Pastarosiomis dienomis paaiškėjo, kad suskystintų dujų terminalo statybai dalis pinigų bus surenkama „per tarifą“, tai yra už visa tai mokės vartotojas. Manau, kad tas pats pricipas buvo planuojamas (ar vis dar planuojamas) ir naujajai Visagino AE. Blogai tai, ar ne? Bet kuriuo atveju tai rodo, kad už viską galų gale sumokės Lietuvos piliečiai (nors A. Čekuolis bandė teigti priešingai). Tačiau investicijoms pinigų kaupimo būdų yra daug, reikia tik politikams būti sąžiningiems ir atvirai kalbėti su žmonėmis. Pavyzdžiui,  suskystintų dujų terminalo statybai galima išleisti valstybės paskolą, pritraukti investuotojus, ar tiesiog atlikti statomo objekto akcijų emisiją, gal tik ribojant, kad akcijas galėtų įsigyti tik Lietuvos piliečiai. Panašų finansavimo modelį, deja, reiks taikyti ir kitiems energetiniams objektams.

 Kadangi Lietuvos piliečiai pasakė „ne“ Visagino AE, reikia skubiai pakoreguoti energetikos strategiją, atvirai tartis su tauta dėl prioritetų, darbo vietų energetikos sektoriuje kūrimo, alternatyviosios energetikos skatinimo būdų bei dėl būtinųjų energetinių investicijų finansavimo būdų. Ar mums reikia pseudopolitikų, taip pat turi atsakingai nuspręsti piliečiai. O jei atsiras tikrų politikų, tarnaujančių Lietuvai, turėdami tokį argumentą – referendumo rezultatus – jie galės aktyviau derėtis dėl branduolinių jėgainių statybos aplink Lietuvą stabdymo.

 

 

Nusileiskime ant žemės

Kita vertus, negirdėjau, kad Lietuvoje minėtoje konferencijoje viešėjęs Europos Sąjungos Energetikos komisaras Giunteris Otingeris viešai ragintų statyti Visagino AE. Dar daugiau,  paklaustas komisaras pabrėžia, kad atominės elektrinės statybos – šalies vidaus reikalas ir energetikos vystymas neatsietinas nuo ekonomikos ir finansinių galimybių. Akivaizdu, kad tokiu principu elgiasi mums pavyzdžiu rodomi kaimynai suomiai – atomines elektrines deja stato ne vyriausybė, o verslas savo lėšomis ir savo rizika.

Tačiau, kai komisaro G. Otingerio paklausė apie rusiškų gamtinių dujų problemą, ypač po V.Putino grėsmingo dekreto, saugančio GASPROM „interesus“, jis pabrėžė, kad Europos Komisija remia Lietuvos vyriausybę ir jos siekius pertvarkant dujų rinką. Kainos atskiroms Europos valstybėms negali skirtis 30 proc., GASPROM turi laikytis Europos Sąjungos taisyklių, taikomų vienodai visoms šalims.

Deja konferencijoje tolimesnė diskusija dėl aprūpinimo Baltijos šalis dujomis parodė, kad be Rusijos čia daug ir kitų subjektų interesų. Akivaizdu, kad susitarti dėl vieno suskystintų dujų terminalo visoms Baltijos šalims greitai nepavyks, taigi nors ir ne pats geriausias variantas – tik lietuviškas terminalas, bet jis galėtų užtikrinti ir dujų tiekimo alternatyvą ir net pakankamą kiekį, esant reikalui, elektros energijos generacijos. Taigi terminalą įrengti būtina. Čia reikia priminti, kad Rusijos narystė PPO šiuo atveju ko gero neleis jai trukdyti naudotis dujų ūkio infrastruktūra.

Tuo tarpu Lietuvoje vis dar nepakankamai yra suprastas energetinio ūkio decentralizacijos principas. Lyg ir reikėtų statyti kogeneracines jėgaines, varomas biokuru, gaminančias šilumą ir elektros energiją, tačiau choru šaukiama, kad tai neracionalu, nebus kur dėti šilumos, jei ir šiltuoju periodu generuosime elektrą. Atrodo labai paprasta – lai elektrą vasarą gamina tik kas trečia jėgainė, kurioms reikėtų įrengti aušyklas. Taip pat reiktų pritraukti ir verslą, kuris galėtų naudoti kažkiek pigesnę šilumą ne šildymo sezono metu. Aišku, energijos kainas reiktų išdėstyti visiems metams, įvertinus ir tame regione esančių, bet vasarą neveikiančių jėgainių kaštus.

Geras pavyzdys galėtų būti Obelių spirito gamykloje įdiegta jėgainė iš gamybos atliekų gaminanti dujas ir elektrą,  visą sugeruotą energiją vėl naudojanti savos gamybos poreikiams. Kitas decentralizacijos pavyzdys galėtų būti Achemos gamykloje Jonavoje savo reikmėms įrengta kogeneracinė jėgainė. Daug privalumų žada atsinaujinanti energetika, pasibaigus jos dotavimo laikotarpiui. Atskirai reikėtų paminėti geoterminės energijos panaudojimo galimybių savotišką stabdymą – vienintelė Lietuvoje geoterminė jėgainė Geoterma vis dar yra privatizuojamų įmonių sąraše.

Deja, gal ir netiesioginis noras turėti kuo mažiau konkurentų būsimai Visagino AE vis dar yra Energetikos ministerijos prioritetų sąraše. Tad, užuot skatinus decentralizuotos energetikos bei su tuo glaudžiai susijusių išmaniųjų tinklų vystymą, mes trypčiojame vietoje. Išmaniųjų tinklų diegimą reikia pradėti nuo vartotojo, akcentuojant, kaip to ir reikalauja naujoji ES Energijos taupymo direktyva, racionalų visų rūšių energijos naudojimą. Tokių pavyzdžių pilna Europoje – išmaniai ir dažniausiai iš atsinaujinančių šaltinių energiją vartojančios ligoninės, mokyklos ar biurų pastatai.

Yra dar dvi svarbios energetikos vystymo prioritetinės kryptys, tai energijos kaupimas ir Baltijos šalių elektros energetikos žiedo kūrimas. Neseniai įvykęs elektros energetinės linijos blokavimas iš Rusijos pusės parodė, kad turime susitvarkyti šio regiono vidinius tinklus, o energijos kaupimo įrenginiai turėtų būti ne tik modernizuotoje Kruonio  hidro akumuliacinėje elektrinėje, bet ir kiekvienoje elektrinėje.

 

Taigi, decentralizacija, išmanieji tinklai, elektros energijos kaupyklos ir Baltijos energetikos žiedas galėtų būti Baltijos šalių maksimaliai įmanomos energetinės nepriklausomybės garantas. Darbų daug ir jie nepigūs, tačiau žymiai pigesni ir saugesni už LEO-2 projektą – Visagino AE.

Kažkas žiniasklaidoje už valdiškus pinigus ragina balsuoti už „mūsų“ elektrinę. Tačiau, balsuodami už „jūsų“ elektrinę ant mūsų žemės, mes gal būt po 30-40 metų (tai yra pastačius Visagino AE ir išmokėjus skolas) ir turėsime „pigią“ elektrą, bet jei tai bus tik falšas, „mūsų“ elektrinės sumanytojai jau bus išnykę…

_______________________________

* Maskvos prižiūrima Rusijos šiaurės vakarų elektros energetinė sistema, į kurią įtrauktos Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetinės sistemos

 

 

Projekto nesėkmė užprogromuota

Koncesijos sutartis, ko gero, specialiai parašyta taip painiai ir visiškai be jokio būtino reikalo tokios  didelės apimties, tuo labiau, kad pagrindiniai klausimai taip ir lieka neišspręsti. Suprantama, kad atominės energetikos technologijos yra ir bus slaptos, bet ką tai turi bendro su noru viską, kas vyks statant Visagino elektrinę, o ir vėliau paslėpti po komercinės paslapties „marška“? Nebent tik tiek, kad bet koks domėjimasis statyba, ekologija, kaina, sauga – bus vertinamas, kaip galima Lietuvai žala.  Ši Seimui teikiama sutartis nėra iš esmės  koncesijos sutartis, o daugiau finansinis įsipareigojimas. Akivaizdu, kad ji nėra subalansuota tarp viešojo intereso ir privatininko pelno siekimo, tarp Valstybės ir privatininko. Noras įstatymu patvirtinti tokią „ koncesinę“ sutartį yra ne kas kita, kaip noras turėti galimybę visus statybos ir eksploatacijos metus elgtis slaptai, t. y. kaip nori – pagal reikalą pagal Lietuvos įstatymus, o pagal kitą reikalą tiems patiems įstatymams nepaklusti. Šios sutarties projekto negalima laikyti sąžiningu teisiniu dokumentu, deja, tai verčia suabejoti sąžiningumu ir tų, kurie jį ruošė.