Apie energetines strategijas

Nacionalinio energetikos forumo ir Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos bendras projektas „Apie energetikos problemas  suprantamai ir paprastai“.

Akademiko Jurgio Vilemo mintys apie Energetikos strategijas:

 

Nesaugių branduolinių jėgainių energijos blokavimas

Nacionalinio energetikos forumo ir Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos bendras projektas „Apie energetikos problemas  suprantamai ir paprastai“

Seimo Energetikos komisijos pirmininko Virgilijaus Poderio mintys apie galimybes nepirkti elektros energijos iš nesaugių branduolinių jėgainių:

Bronius A. Rasimas. Tarpinstituciniai ryšiai – Lietuvoje neatrasta žemė?

Tiek auštojo mokslo, tiek ir viduriniojo mokslo reforma yra būtina, tačiau ką tik paskelbti aukštojo mokslo reformos matmenys iš esmės yra darbas, atliktas skubotai, nors pasiūlytas aukštųjų mokyklų kiekis yra visai logiškas ir priimtinas. Ruošiant šiuos metmenis didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į du dalykus – mokslo kokybę ir… kaip išvengti visiško aukštojo mokslo prestižo žlugimo. Vis tik, pradedant šią svarbią reformą reikia aptarti dar keletą esminių dalykų, svarbių ir visos valstybės raidai.

Pirmiausia – regioninė politika. Svarbu nuspręsti kurių miestų geografinė, demografinė  ar energetinė aplinka yra tinkamiausia, suteikiant regionui palankaus vystymo(si) statusą. Tai būtų svarbi informacija sprendžiant ir mokslo reformas. Čia be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos  galimais kandidatais galėtų būti Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Alytus ir gal net Tauragė.

Toliau, įvertinant pasirinktų regionų esamą potencialą, ten jau veikiančias įmones, turimas tikras ar tariamas „ekonomines zonas“ ir jau esamas tame regione mokslo įstaigas (pradedant profesinio mokymo mokyklomis ir kita), pabandyti modeliuoti reikiamų specialistų poreikį, įvertinant kokius specialistus galima pasiruošti vietose ir centralizuotai. Be to, svarbu išsiaiškinti kokių specialistų iš vis Lietuvai reikia ir ar visus juos galima pasiruošti Lietuvoje. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Tarpinstituciniai ryšiai – Lietuvoje neatrasta žemė?“

Liudvikas N. Rasimas. Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro veiksmų

Premjeras sakė netiesą. Priede prie mūsų pareiškimo buvo kalbama apie religinių organizacijų turtą. Lietuva, kaip ir Lenkija susideda ne tik iš civilinių administracinių vienetų, bet ir iš religinių provincijų. Kalbant apie Lenkijos, konkrečiai Gdansko religinę provinciją ir buvo panaudotas žodis Lenkijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2013 metų vasario 8 d. nutartimi niekaip neįpareigojo valdžios institucijų perduoti  konventualams minėtą istorijos ir kultūros paminklą. Aukščiausiasis teismas nustatė štai ką: „ konstatavus, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatus kasatoriui buvo perduota nesilaikant perdavimo metu galiojančių įstatymų, byloje pritaikyta vindikacija – ginčo pastatai grąžinti valstybei“ (AT nutarties nuoroda). Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro veiksmų“

Algirdas Rasimas. Kritinis mąstymas

Immanuelis Kantas (1724-1804)

Kalbant apie kritinį mąstymą visų pirma svarbu aiškiai apibrėžti žodžių „kritika, kritinis“ ir „mąstymas“  esmę. Tą gerai suprato ir žymiausi filosofai, bet tik vienam, lietuvių kilmės vokiečių filosofui Imanueliui Kantui (1724-1804) pavyko tapti pasaulinio mąsto istorine asmenybe dėl to, ką jis apie žmogaus mąstymą, žmogaus proto galimybes parašė veikale „Grynojo proto kritika“. Kadangi kritika turi remtis tam tikrais dėsniais, o mąstymas yra žmogaus smegenų proceso produktas kuriant reiškinių sąvokas, todėl ir pažinimo procesas, pagal I. Kantą, vyksta žmogui sugebant kurti sąvokas remiantis žiniomis ar patyrimu, t.y. gebėjimas gyvenime pasinaudoti tomis žiniomis ar patyrimu, ką jis vadina intelektu, o protas tai vienų teiginių išvedimas iš kitų arba jų paneigimas, pagrįstas pastoviais loginiais dėsniais. Mąstymas yra tikrovės pažinimo procesas pasiremiant intelektu ir protu. Tokiame pažinimo procese galimi ir prieštaravimai (antinomijos), kada vienodai galima įrodyti ir tezę, ir antitezę, kas ir sudaro kritikos teorinį pagrindą ir esmę. Visuotinai pripažinta, kad būtent I. Kantui tenka nuopelnas atskleidus pažinimo prieštaringumą ir tuo pačiu kritinio mąstymo būtinumą visuose pažinimo procesuose.  Toliau skaityti „Algirdas Rasimas. Kritinis mąstymas“

Liudvikas N. Rasimas. LDK architektūrinis paveldas perduodamas Lenkijai

Konventualų ordinas

1920 m. liepos 12 d. su Rusija buvo pasirašyta sutartis, kuria ji, kaip buvusi faktinė valdytoja, atsisakė visų teisių į Lietuvą, tame tarpe ir Vilnių su ten buvusia valstybine nuosavybe, perduodant viską Lietuvos valstybės naudai. Liepos 15 d. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Rusijos kariuomenė pasitraukdama ir faktiškai perdavė visą turtą Lietuvos valstybei. Minėtuose pastatuose ir toliau veikė lietuvių kultūrinės ir mokslinės organizacijos, o rugsėjo pabaigoje visos įstaigos jau kėlėsi iš Kauno į Vilnių į teisėtai valstybei nuosavybės teisėmis priklausiusius statinius. Pastatai, kuriuos dabar perdavė Konventualų ordinui, tada buvo valstybinė nuosavybė. Lietuviška veikla minėtuose pastatuose buvo nutraukta ne Lietuvos valstybės valia, o Lenkijai okupavus Vilnių ir, deja, tuo laikotarpiu ilgą laiką  kryptingai naikinant  lietuvybės židinius  ir net jos ženklus. Tai irgi žinomi akivaizdūs faktai. Pastatai, esantys Vilniuje, Pranciškonų g. 1,  Lenkijos bažnytinei provincijai, konkrečiai Konventualų ordinui, buvo perduoti tik 1938 m. okupacinės administracijos teismo sprendimu, nors ir tuo metu tikrasis šių pastatų savininkas buvo Lietuvos valstybė. Teisme nebuvo ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos bažnytinės provincijos atstovų, teismas Lenkijos bažnytinei provincijai atidavė turtą, kuris Lenkijai nepriklausė. Toks sprendimas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos suverenitetą, tad jo pripažinimas šiandien reikštų Vilniaus okupacijos legatyvumą.  Ar ne to ir buvo siekiama? Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. LDK architektūrinis paveldas perduodamas Lenkijai“

Liudvikas N. Rasimas. Bažnyčios ir valstybės santykiai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją

Vis tik prasidėjo neformalios derybos tarp atskirų parlamentarų grupių ir pavyko sutarti, kad reikia parašyti ir pateikti Tautos referendumui Konstituciją, paruošti Seimo ir Prezidento rinkimų įstatymą ir tada Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą paleisti, kai tik Vilniuje susirinks naujai išrinkti Seimo nariai. Skeptikų netrūko kaip ir jau atvirų (o kas galėjo pagalvoti!) nepriklausomybės priešininkų, kurie jau drąsiai į akis sakė:  „Tai ką, pagaliau prisižaidėte nepriklausomybe!?“. Vienus įtikinome, o kiti netikėjo, kad sugebėsime parašyti Konstituciją ir rinkimų įstatymus, tad nutarė žiūrėti kas bus toliau. Parlamente tuo tarpu vėl prasidėjo normalus darbas priiminėjant tik tuos įstatymus, dėl kurių Sąjūdžio ir buvusios kompartijos remti deputatai sutarė iš anksto. Susidarė jokiais teisės aktais neformalizuotos dvi – rinkimų įstatymų ir Konstitucijos rašymo grupės. Aš dalyvavau dvylikos asmenų grupėje, kuri parašė LR Konstituciją. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Bažnyčios ir valstybės santykiai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją“

Liudvikas N. Rasimas. Suvalkų trikampis

Suvalkų trikampis

„Kaip žinia šalys nugalėtojos Antrajame Pasauliniame kare Šiaurinę Prūsiją, kurios nemažą gyventojų dalį sudarė lietuviai, administruoti perdavė Rusijai iki su Vokietija bus pasirašyta Taikos sutartis. Lietuvos valstybė, pati tada buvo Rusijos okupuota ir niekaip negalėjo apginti savo gentainių ar dalyvauti savo kaimynystėje esančio vokiško ir baltiško krašto esminį etninį pakeitimą rusais.

Sovietų Sąjungos oficialioji pozicija skelbė, jog „Kenigzbergo sritis buvo perduoda SSRS siekiant visiems laikams užkirsti galimybę iš to krašto kilti bet kokiems kariniams konfliktams Europoje“. Šiandieninė padėtis yra visiškai priešinga toms intencijoms- kraštas pavojingai apginkluotas ir toliau ginkluojamas puolamaisiais ginklais. Šiandien Rusija be jokių skrupulų laužo tarptautines sutartis ir įsipareigojimus, o ilgalaikiu tikslu nurodo siekį atstatyti buvusios carinės Rusijos imperijos ribas.

Manome, kad šiaurinės Prūsijos administravimo klausimas ir Taikos konferencijos sušaukimas per ilgai užsigulėjo valstybių-nugalėtojų diplomatinėse lentynose ir tolimesnis atidėliojimas gali turėti katastrofiškų padarinių. Esame realistai ir suprantame, kad krašto etninė sudėtis liks ta, kurią suformavo sovietinis genocidas, nes buvusių jo gyventojų neliko, bet šalys nugalėtojos nedelsdamos gali Taikos konferencijoje nustatyti tokius administravimo principus, kurie neleistų Šiaurės Prūsijos paversti karinio bauginimo ar konflikto židiniu“. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Suvalkų trikampis“

Liudvikas N. Rasimas. Po laidos

Rusų istorikas A. Dugin nurodydamas, kaip Rusija privalo „ dirbti“ Lietuvoje, kad jos „liaudis“ suprastų Eurazijos naudą ir patys pasisuktų Rusijos link, nurodo visaip keisti požiūrį į Lietuvos istoriją „ kad žmonės pasijustų jos neturintys“. Rekomenduoja naudotis žemaičiais save laikančių žmonių polinkiu į separatizmą, kelti jų „patriotizmą“ kartu remiant dabartinės Lenkijos pretenzijas Lietuvai. Lapkričio 20 d. per LRT kultūros kanalą  pravesta laida atsitiktinai ar tyčia kaip tik atitiko tokias rekomendacijas. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Po laidos“

Mano vyriausybė

Vėl keliamas klausimas, ką Prezidentė , gavusi Seimo pritarimą turi paskirti Ministru pirmininku. Čia viską nusprendžia Seimo narių dauguma. Jeigu Prezidentė užsitikrintų Seimo pritarimą Ministru pirmininku paskirti jokiai partijai nepriklausantį ne Seimo narį – toks paskyrimas būtų visai konstitucinis. Vis tik išlieka karvedžio Lakono žodis „jeigu“. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio prasmę būti kartu Seimo nariu ir Ministru pirmininku ar ministru – galima, bet nebūtina. Ką tai reiškia, kada sakoma, kad Vyriausybėje turi dirbti specialistai?  Žinoma, kad ne tai, jog siuvyklai turi vadovauti siuvėjas. Konstitucija nustato solidarią ministrų atsakomybę už visos vyriausybės veiklą. Asmeninę atsakomybę už Vyriausybės veiklą turi Ministras pirmininkas. Kitaip sakant visi jo pasirinkti ministrai, o ministrai vienas kitam turi būti „lyg aš pats – alter ego“. Prieštarauti Ministrui pirmininkui ministras pagal Konstituciją gali tik balsuodamas vyriausybės posėdyje arba atsistatydindamas. Ir jokių partinių nurodymų. Antraip Ministras pirmininkas gali pateikti Prezidentei teikimą ministrą atleisti. Tai reiškia, kad Ministras pirmininkas apsirinko tokį pasirinkdamas. O iš to seka, kad buvimas kartu Seimo nariu ir Vyriausybės nariu turėtų būti daugiau išimtis, negu taisyklė. Juo labiau, kad Konstitucija įsakmiai nurodo, jog Seimas, taigi ir Seimo nariai turi kontroliuoti Vyriausybę. Dar daugiau, Seimui suteikta galimybė šalinti ministrus ar net patį Ministrą Pirmininką iš pareigų. Taigi – ministrai, dirbantieji tik Vyriausybėje, ir būtų tie specialistai apie kuriuos tiek daug šiandien šnekama. Žiūrint iš kurio taško pažiūrėsi. Jeigu tokiu pagrindu būtų patvirtinta Vyriausybės programa, tada ne tik Ministras pirmininkas, ministrai, Seimo nariai, bet ir dauguma rinkėjų galėtų sakyti, kad tai mano vyriausybė.

Jau dabar aišku, kad bus ginčų dėl liberalų siūlymų. Daugumoje valstybių liberalioji demokratija, kaip santvarkos rūšis įsitvirtino visai nedalyvaujant liberalų partijoms. Tokių partijų net nebuvo. Mat liberalių pažiūrų žmogus yra visai normalus žmogus ir jam tas savo pažiūras paversti politinėmis – nėra jokio reikalo. Liberalių pažiūrų žmonių yra visose partijose. Nusipieškime du greta vienas kito trikampius. Kairiajame trikampyje, kairiajame kampe sudėkime liberalų partijos kairiuosius, o dešiniajame kampe – dešiniuosius. Vidurys atiteks leiboristų partijoje esantiems liberalių pažiūrų žmonėms. Tą patį padarykime su konservatorių trikampiu. Pamatysime, kad lygiai tas pats, o susiliečiantieji kairiojo trikampio dešinieji ir dešiniojo trikampio kairieji yra liberalai vieni kitų atžvilgiu. Žiūrint iš kurio taško žiūrėsi. Mat nuo pat liberalizmo, kaip politinių pažiūrų demonstravimo pradžios, jų pačių teoretikai suprato savo dviprasmiškumą. Siekiai sudaryti sąlygas laisvam žmogaus asmenybės ugdymui atsiremia į būtinybę apsaugoti juos nuo materialinių sunkumų ar skurdo. Visiška laisvė versle sudaro sąlygas siekti kuo didesnio pelno. Tą galima padaryti nemokant už darbą tiek, kiek darbininkas ar tarnautojas uždirbo. Ta didžiulė socialinė atskirtis tarp darbdavio ir darbuotojo – liberalizmo padarinys. Toks liberalus socialinis pseudo darvinizmas prasiskverbė ir į naująjį Darbo kodeksą. Viskas lyg ir gerai, bet jame dingsta žmogus su savo bėdomis, savigarba, siekiais. Jis daiktas – darbo jėga. Šis kodeksas tai instrumentas kuo mažiau mokėti už darbą.  Pasaulyje liberalizmas, kaip atskira politinė jėga jau išsisėmė, Lietuvoje, deja, taip pat. Taigi, supraskime ir vieni ir kiti – nėra ko jų baimintis, nes tai tik aritmetinis balsų skaičius. Sukluskite, kiek daug žmonių šiandien nori pasakyti – čia mano vyriausybė, ja noriu pasitikėti. Juo labiau, kad pas visus Lietuvos kaimynus, išskyrus latvius, prasidėjo karingo nacionalizmo ar ekstremalaus nacionalizmo era. O ji greitai nepraeis.