Liudvikas N. Rasimas. Suvalkų trikampis

Suvalkų trikampis

„Kaip žinia šalys nugalėtojos Antrajame Pasauliniame kare Šiaurinę Prūsiją, kurios nemažą gyventojų dalį sudarė lietuviai, administruoti perdavė Rusijai iki su Vokietija bus pasirašyta Taikos sutartis. Lietuvos valstybė, pati tada buvo Rusijos okupuota ir niekaip negalėjo apginti savo gentainių ar dalyvauti savo kaimynystėje esančio vokiško ir baltiško krašto esminį etninį pakeitimą rusais.

Sovietų Sąjungos oficialioji pozicija skelbė, jog „Kenigzbergo sritis buvo perduoda SSRS siekiant visiems laikams užkirsti galimybę iš to krašto kilti bet kokiems kariniams konfliktams Europoje“. Šiandieninė padėtis yra visiškai priešinga toms intencijoms- kraštas pavojingai apginkluotas ir toliau ginkluojamas puolamaisiais ginklais. Šiandien Rusija be jokių skrupulų laužo tarptautines sutartis ir įsipareigojimus, o ilgalaikiu tikslu nurodo siekį atstatyti buvusios carinės Rusijos imperijos ribas.

Manome, kad šiaurinės Prūsijos administravimo klausimas ir Taikos konferencijos sušaukimas per ilgai užsigulėjo valstybių-nugalėtojų diplomatinėse lentynose ir tolimesnis atidėliojimas gali turėti katastrofiškų padarinių. Esame realistai ir suprantame, kad krašto etninė sudėtis liks ta, kurią suformavo sovietinis genocidas, nes buvusių jo gyventojų neliko, bet šalys nugalėtojos nedelsdamos gali Taikos konferencijoje nustatyti tokius administravimo principus, kurie neleistų Šiaurės Prūsijos paversti karinio bauginimo ar konflikto židiniu“. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Suvalkų trikampis“

Liudvikas N. Rasimas. Po laidos

Rusų istorikas A. Dugin nurodydamas, kaip Rusija privalo „ dirbti“ Lietuvoje, kad jos „liaudis“ suprastų Eurazijos naudą ir patys pasisuktų Rusijos link, nurodo visaip keisti požiūrį į Lietuvos istoriją „ kad žmonės pasijustų jos neturintys“. Rekomenduoja naudotis žemaičiais save laikančių žmonių polinkiu į separatizmą, kelti jų „patriotizmą“ kartu remiant dabartinės Lenkijos pretenzijas Lietuvai. Lapkričio 20 d. per LRT kultūros kanalą  pravesta laida atsitiktinai ar tyčia kaip tik atitiko tokias rekomendacijas. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Po laidos“

Mano vyriausybė

Vėl keliamas klausimas, ką Prezidentė , gavusi Seimo pritarimą turi paskirti Ministru pirmininku. Čia viską nusprendžia Seimo narių dauguma. Jeigu Prezidentė užsitikrintų Seimo pritarimą Ministru pirmininku paskirti jokiai partijai nepriklausantį ne Seimo narį – toks paskyrimas būtų visai konstitucinis. Vis tik išlieka karvedžio Lakono žodis „jeigu“. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio prasmę būti kartu Seimo nariu ir Ministru pirmininku ar ministru – galima, bet nebūtina. Ką tai reiškia, kada sakoma, kad Vyriausybėje turi dirbti specialistai?  Žinoma, kad ne tai, jog siuvyklai turi vadovauti siuvėjas. Konstitucija nustato solidarią ministrų atsakomybę už visos vyriausybės veiklą. Asmeninę atsakomybę už Vyriausybės veiklą turi Ministras pirmininkas. Kitaip sakant visi jo pasirinkti ministrai, o ministrai vienas kitam turi būti „lyg aš pats – alter ego“. Prieštarauti Ministrui pirmininkui ministras pagal Konstituciją gali tik balsuodamas vyriausybės posėdyje arba atsistatydindamas. Ir jokių partinių nurodymų. Antraip Ministras pirmininkas gali pateikti Prezidentei teikimą ministrą atleisti. Tai reiškia, kad Ministras pirmininkas apsirinko tokį pasirinkdamas. O iš to seka, kad buvimas kartu Seimo nariu ir Vyriausybės nariu turėtų būti daugiau išimtis, negu taisyklė. Juo labiau, kad Konstitucija įsakmiai nurodo, jog Seimas, taigi ir Seimo nariai turi kontroliuoti Vyriausybę. Dar daugiau, Seimui suteikta galimybė šalinti ministrus ar net patį Ministrą Pirmininką iš pareigų. Taigi – ministrai, dirbantieji tik Vyriausybėje, ir būtų tie specialistai apie kuriuos tiek daug šiandien šnekama. Žiūrint iš kurio taško pažiūrėsi. Jeigu tokiu pagrindu būtų patvirtinta Vyriausybės programa, tada ne tik Ministras pirmininkas, ministrai, Seimo nariai, bet ir dauguma rinkėjų galėtų sakyti, kad tai mano vyriausybė.

Jau dabar aišku, kad bus ginčų dėl liberalų siūlymų. Daugumoje valstybių liberalioji demokratija, kaip santvarkos rūšis įsitvirtino visai nedalyvaujant liberalų partijoms. Tokių partijų net nebuvo. Mat liberalių pažiūrų žmogus yra visai normalus žmogus ir jam tas savo pažiūras paversti politinėmis – nėra jokio reikalo. Liberalių pažiūrų žmonių yra visose partijose. Nusipieškime du greta vienas kito trikampius. Kairiajame trikampyje, kairiajame kampe sudėkime liberalų partijos kairiuosius, o dešiniajame kampe – dešiniuosius. Vidurys atiteks leiboristų partijoje esantiems liberalių pažiūrų žmonėms. Tą patį padarykime su konservatorių trikampiu. Pamatysime, kad lygiai tas pats, o susiliečiantieji kairiojo trikampio dešinieji ir dešiniojo trikampio kairieji yra liberalai vieni kitų atžvilgiu. Žiūrint iš kurio taško žiūrėsi. Mat nuo pat liberalizmo, kaip politinių pažiūrų demonstravimo pradžios, jų pačių teoretikai suprato savo dviprasmiškumą. Siekiai sudaryti sąlygas laisvam žmogaus asmenybės ugdymui atsiremia į būtinybę apsaugoti juos nuo materialinių sunkumų ar skurdo. Visiška laisvė versle sudaro sąlygas siekti kuo didesnio pelno. Tą galima padaryti nemokant už darbą tiek, kiek darbininkas ar tarnautojas uždirbo. Ta didžiulė socialinė atskirtis tarp darbdavio ir darbuotojo – liberalizmo padarinys. Toks liberalus socialinis pseudo darvinizmas prasiskverbė ir į naująjį Darbo kodeksą. Viskas lyg ir gerai, bet jame dingsta žmogus su savo bėdomis, savigarba, siekiais. Jis daiktas – darbo jėga. Šis kodeksas tai instrumentas kuo mažiau mokėti už darbą.  Pasaulyje liberalizmas, kaip atskira politinė jėga jau išsisėmė, Lietuvoje, deja, taip pat. Taigi, supraskime ir vieni ir kiti – nėra ko jų baimintis, nes tai tik aritmetinis balsų skaičius. Sukluskite, kiek daug žmonių šiandien nori pasakyti – čia mano vyriausybė, ja noriu pasitikėti. Juo labiau, kad pas visus Lietuvos kaimynus, išskyrus latvius, prasidėjo karingo nacionalizmo ar ekstremalaus nacionalizmo era. O ji greitai nepraeis.

 

 

„Snoro“ klausimu

Kažkodėl minėti teisininkai nesiūlo savo paslaugų, pvz. sprendžiant Astravo atominės jėgainės problemas teisinėmis priemonėmis. O tokių priemonių yra, kad ir pareiškiant kelių dešimčių milijardų eurų ar dolerių ieškinį Baltarusijai dėl galimo 50 km. atstumu nuo Astravo AE esančių žmonių ir turto evakavimo. Tam yra visos prielaidos ir tą daryti būtina.

Lietuva iš anksto turi pareikšti, kad pripažins tik Lietuvos teismų sprendimus išnagrinėjus  „Snoro“ baudžiamąją bylą. Vykdami į Maskvą mes pripažintume, kad pabėgusiems į Rusiją Lietuvoje veikia Rusijos jurisdikcija.

Dar kartą apie Astravo AE

Akivaizdu, kad ir Lietuvai ir aplinkinėms šalims, įskaitant ir Baltarusiją, minėtoji jėgainė sukels daug rūpesčių dėl saugumo – paskutinės žinios iš statybvietės abejones apie jos saugumą dar didina. Yra įtarimų, kad pažeistas reaktoriaus apvalkalas nebuvo pakeistas, nes vėl tvirtinama, kad Astravo AE darbai vėl vyksta pagal grafiką.

 Visos  įvykusios branduolinių jėgainių avarijos, pagal galutines ekspertų išvadas, buvo žmogiškojo faktoriaus (žmogaus klaidų) padarinys projektuojant, statant ar eksploatuojant. Tad nesvarbu, kiek apsauginės automatikos sistemų ten buvo įdiegta, svarbu kaip tai bus atlikta. Žmogiškojo faktoriaus svarbą patvirtina ir tai, kad Fukušimos AE savininkams ir valdytojams po branduolinės jėgainės avarijos buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Astravo AE avarijos atveju bus užterštos Neries ir Nemuno upės, o fatalios avarijos atveju reikės evakuoti (gal net negrįžtamai!) Vilniaus ir kitų miestų ar kaimų gyventojus.

Kalbant apie galimai saugesnį Astravo AE darbą, ji negalės dirbti pakankamai stabiliai, nes neprojektuoja įrenginių (tokių, kaip Kruonio HAE), kurie atliktų pirmojo rezervavimo funkcijas. Gal čia ir yra „šuo pakastas“? Rusija akivaizdžiai nenori, kad Baltijos šalys išeitų iš BRELL elektros energetinės sistemos ir sinchronizuotųsi su kontinentinės Europos energetinėmis sistemomis, Rusija taip pat nenori spręsti Karaliaučiaus anklavo aprūpinimo energija klausimo, todėl Rusija ir stato Baltarusijoje branduolinę jėgainę tam, kad turėtų „pagrįstų“ pretenzijų į mūsų Kruonio HAE, taip pat kad galėtų „pramušti langą“ elektros eksportui į vakarus, naudotis jungtimis su Lenkija, Švedija ar net Suomija, o gal net norėdama sukurti pretekstą „apsaugoti regioną nuo galimų branduolinės jėgainės Baltarusijoje avarijų“. Daug kas nepamiršo maždaug prieš dešimtmetį pasakytų Baltarusijos prezidento žodžių – jei turėsime atominę, visa Europa bus mūsų…

Politikų renkami parašai, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys pirkti energiją iš nesaugios branduolinės jėgainės yra akivaizdžiai nepakankami. Lietuva referendumu jau iš esmės yra pasisakiusi, kad nori būti nebranduolinės energetikos valstybe. Reiktų skatinti, kad ir kaimyninės Baltijos šalys to siektų. Tai būtų pirmasis žingsnis stabdant Astravo AE. Kita vertus, reikia kuo greičiau atsijungti nuo BRELL žiedo ir antrasis žingsnis galėtų būti atskiro dažnio Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetinė sistema. Čia galima būtų net ir Baltijos šalių iniciatyva ir kaštais Karaliaučiaus anklavą tiesiogiai sujungti su Baltarusijos tinklais. Trečiuoju žingsniu galėtų būti Kruonio HAE rekonstrukcija ir pilnas šios jėgainės apkrovimas, pavyzdžiui, kuo greičiau įrengiant Kruonio vėjo elektrinių parką. O ketvirtasis žingsnis galėtų būti apgalvoti teisiniai žingsniai. ES yra priėmusi nuostatą, kad naujai statomos branduolinės jėgainės turi turėti 50 km radiuso apsauginę zoną, bei numatyti lėšas ir būdus, įvykus avarijai, galimam gyventojų ir gamybinės veiklos perkėlimui į saugias teritorijas. Kadangi į šią zoną papuola Vilnius, reiktų rasti teisinių būdų išsireikalauti iš kaimyninės valstybės depozitinių lėšų galimai evakuacijai vykdyti. Taip pat, jeigu visgi minėtoji jėgainė pradėtų veikti ir norėtų eksportuoti energiją į ES šalis ir naudotis sukurta infrastruktūra, pareikalauti laikytis PPO nuostatų – tai yra nedempinguoti siūlomos energijos kainų. Tuomet ir matysime ar ta jų elektra yra iš ties pigi.

Ar giedosime vieną himną ?

Nepergyvenkime, Estija su rytų „savanoriais“ tikrai susidoros pati, ten tam jau pasiruošta iki tiek, kad ir ginklų iš sandėlių prašyti nereiks. Juos turi namuose visi tie, kurie pasiruošę ginti savo šalį. O štai Lietuvoje padėtis visiškai kita. Ramiai laukiama, kada Kremlius „pasiryš nelaukti“. Kas tai, susitarimas ar kažkam nurodymai iš ten? Kur sąlygos šauliams įsigyti liemenes, galimybė susiremontuoti kad ir senus džipus, iš kurių būtų galima šaudyti. O šaulių ginklai? Deja, tas pats ir su mūsų savanoriais. Čia valstybei net jokių lėšų nereikia, žmonės pasiruošę valstybę ginti ir mokytis tą daryti,  bei visa tai daryti savomis lėšomis. Kodėl kliudoma? Pagaliau, kodėl valstybės lygiu niekas garsiai žmonėms neaiškina, kad pasipriešinimas rytų „savanoriams“ yra ir savigyna, ir konstitucinė pareiga, nes šiandien bijomasi, kad užverbuotieji ar iš tokių gavę nurodymus nepradėtų kelti baudžiamųjų bylų. Turime greitai, ne per metus, o per mėnesiais skaičiuojamus terminus pasiekti, kad būtų lyg toje pokario partizanų dainoje, kur du ištrūkę okupantų baudėjai samprotauja: „…tokio krašto nemačiau, kur kiek vienas krūmas šauna, kai tik prieini arčiau“. Štai apie ką iš esmės ir teigia tie JAV veikėjai: ginkitės, tada ir kiti gins.

Istorija moko ir tai, kad NATO yra skirta jos narių gynybai iš išorės. Aštrių tarpusavio nesutarimų buvo ir bus. Prisiminkime Graikijos ir Turkijos konfliktą Kipre. Pagaliau Prancūzija visada buvo akmenuku NATO bate. Ir šiandien iš tenai ar atvykus pas mus aiškinama, kad Kremliaus politika jiems pavojaus nekelia, o Madam nieko prieš savo partneriu turėti, kad ir plėšiką. Taigi, jau čia akivaizdūs nesutarimai, tačiau dėl to NATO sutarties penktasis straipsnis neišnyksta. Istorija mus moko ir primena, kad Europos sąjunga visų pirma ir atsirado, kad vėl nesusipeštų savimylos prancūzai su pragmatikais vokiečiais. Prie šios sutarties tokiais pat tikslais prisijungė ir mažesnieji Europos peštukai, mat laisvas judėjimas, laisva prekyba, žodžiu bendra ekonomika bet kokius vidaus karinius konfliktus padaro labai daug kainuojančiais. Taigi, to daryti tiesiog neapsimoka, kai yra visos galimybės tartis. Po pirmojo Pasaulinio karo Europoje atsirado virš dvidešimt naujų valstybių. Dar nėra nei šimto metų, kaip jos egzistuoja – istorijai, tai menkutis laiko tarpas. Šios valstybės atsirado todėl, kad būtų išvengta didžiųjų valstybių „nurodymų“, kaip tvarkytis mažoms tautoms savo žemėje, dėl ko praeityje buvo daug sukilimų, pučų ar regioninių karinių konfliktų.

Globalizmas, pervažiavęs per Europą, savo pradžioje buvo vienos nacijos noras primesti savo tvarką kitoms. Tai ir švietėjiškas Napaleono globalizmas, didžiojoje Europos dalyje brutaliai įtvirtinęs teisės principą, kad įstatymo galybė glūdi jo aiškume, tai ir bolševikinis Rusijos globalizmas atvirai pamynęs žmogaus teises vienos klasės naudai, tai ir nacistinės Vokietijos globalizmas į aukštybes kėlęs rasės grynumo būtinybę ir t.t. Šiandien Briuselyje nedidelės grupės žmonių, save vadinančių elitu ir jų parankinių klerkų iš esmės slapta projektuojamas europinis globalizmas irgi yra dviejų skirtingo mentaliteto prancūzų ir vokiečių  noras nustatyti savo tvarką visoms kitoms ES narėms. Prisimenu vokiečių pulkininko karo metų memuarus, kur jis aprašo, kaip dar karui neprasidėjus trys draugai, jis – vokietis, anglų lordas ir prancūzų grafas žingsniavo Londono parko alėja. Anglas lyg niekur nieko padavė ranką parkritusiam valkatai ir mandagiai padrąsinęs nužingsniavo toliau. Prancūzas nudavė to nepastebėjęs, o jis, vokietis, susimastė, kad  taip būtų pasielgęs, jeigu būtų  pamatę kiti ir jis už tai būtų pagirtas. Babilono bokštas ne be reikalo Dievo buvo sugriautas. Geografinė šalies padėtis, kita kalba, kiti papročiai suformuoja kitokį žmogų ir kitokią tautą. Argi šių dienų įvykiai Anglijoje ir kitur nerodo, kad Europos tautos dar nepasiruošę giedoti vieno himno ir kuo daugiau iš Briuselio kils raginimų atsisakyti savų himnų, tuo labiau Europa eižės. Dar ne laikas, dar labai anksti. Galų gale, vieni plėšikų bijo, kitiems plėšikai prie širdies.

D. Britanijos žmonės pasakė tokiam Briuselio klerkų siūlomam globalizmui – ne. Atrodo, kas čia tokio – tai tik gairės jų valdantiesiems. O kaip sukruto atsikratyti anglais prancūzai su vokiečiais! Girdi, greičiau lauk net iš Europos parlamento, greitai greitai, marš…  Betgi britai juk turi savo tradicijas ir tvarką kaip elgtis tokiais atvejais, atsiradusią beveik per tūkstantį metų parlamentarizmo. O kiek klyksmo dėl Lenkijos vadovų vykdomos politikos, norint, kad demokratija šioje šalyje nebūtų grupelės teisėjų pakeista į teismokratiją.  Kitaip sakant, kaip drįsta Lenkija savo valstybėje turėti lenkišką tvarką? Pagaliau, argi tikslai, kuriems pasiekti buvo sukurta Europos Sąjunga, reikalauja paversti šią sąjungą viena valstybe? Ne! Antraip pjaunama Pasaulio medžio šaka ant kurios sėdime.

Anglai patys sako,  kad niekur iš Europos nedings. Galimai atsiras ir naujų darinių, pavyzdžiui Britanijos ir Skandobaltų blokas kartu su Kanada. Tai panašaus mentaliteto kraštai. O Rusijos siekis užvaldyti ir Šiaurės ašigalį tik stiprėja.

 

 

Idėjų beieškant

Taigi, stambios korporacijos, valdančios didžiuosius verslo, prekybos ar bankų tinklus, bando nuraminti visuomenę bręstant dar vienai industrinei revoliucijai. Masto ekonomika jau dabar rodo savo „dantis“.  Kur bebūtum – Austrijoje ar Australijoje, Meksikoje ar Lietuvoje – visur rasi tas pačias prekes, pavyzdžiui dantų pastą, kvepalus, automobilius, žaislus, drabužius ir kitas prekes, o ir kainos visur įtartinai vienodai aukštos. Visa tai reiškia, kad masto ekonomika nemažina prekių kainų, o atvirkščiai – jas didina! Seka logiška išvada – stambiosios korporacijos turi tokius didelius pelnus, kad galėtų išlaikyti milijonines bedarbių armijas. O industrijos revoliucija iš tiesų vyksta. Prieš kelis metus buvo skelbiama, kad jau prasidėjo informacinių-skaitmeninių sistemų taikymo industrijoje bumas (trečioji industrinė revoliucija), o dabar jau skelbiama apie naują protrūkį –  skaitmeninių industrinių sistemų tinklus.

Kita vertus, užsitęsusi ekonominė stagnacija ekonomistus ir futurologus skatina ieškoti naujų ekonomikos raidos kelių ar idėjų. Situacija vertinama labai įvairiai. Vieni mano, kad išaugęs neįsivaizduojamai didelis gaunamų pajamų skirtumas tarp dirbančių įprastus ar truputį sudėtingesnius darbus naujųjų technologijų automatizuotose gamyklose, su darbdavių ir įmonių savininkų gaunamomis pajamomis yra šalių ekonomikos lėtėjimo priežastis, nes tik sąlyginai nedidelius atlyginimus gaunantieji apsiperka vidaus rinkoje, moka valstybei mokesčius. Tuo tarpu, pasakiškas pajamas gaunantieji menedžeriai ir stambių korporacijų savininkai, išlaidauja nusipirkdami kelias jachtas ar nekilnojamą turtą šiltuose kraštuose, o dažniausiai spekuliuoja biržose – tokiu atveju pinigai „daro“ pinigus, o ne prekes ar paslaugas. Pinigus kiša į įvairias ofšorines zonas, tuo galutinai vengdami mokėti savo šaliai privalomus mokesčius, arba sudaro paskolų paketus ir skolina pinigus arti bankroto esančioms valstybėms. Galop, stambiosios tarptautinės verslo korporacijos naudoja ne pasenusias „laisvosios rinkos“ dogmas, o gerai veikiančius svertus, pagrįstus spaudimais nacionalinėms vyriausybėms ir tik stiprios, nepažeistos korupcija vyriausybės vis dar sugeba atsilaikyti prieš stambių korporacijų spaudimus.

Skatinant vidinio vartojimo didėjimą, vietoje atlyginimo didinimo pasidalijant pelnus, siūloma įstatymine tvarka (paklūstant korporacijų valiai?) didinti privalomą neapmokestinamą minimalų atlyginimą. Tačiau beatodairiškai didinant tik minimalų atlyginimą gali atsitikti taip, kad atsiras dvi dirbančiųjų kategorijos. Viena kategorija gaus fiksuotą atlyginimą, o kita, ypač maža kategorija – pasiims didžiumos darbuotojų sukurtą pridėtinę vertę. Čia vėl galima prisiminti pernykštį pokalbį lėktuve – jau realiai pradedama siūlyti mokėti kažkokią sumą net ir žmonėms, kurie dėl kažkokių priežasčių iš vis nedirba. O Šveicarija galop nuėjo dar toliau – šių metų birželio 5 dieną surengė referendumą, kuriuo buvo norima įtvirtinti bazinę išmoką visiems Šveicarijos piliečiams. Gaudami dotacijas pastarieji turėtų jas išleis vidaus rinkoje ir taip skatinti ekonomiką. Visgi, apie 70 proc. tos šalies piliečių pasisakė prieš tokią sistemą. Argumentai „prieš“ buvo du. Pirma, taikant tokią sistemą vis daugiau žmonių nenorės nieko dirbti, o tik reikalauti vis didesnių išmokų. Antra – nebuvo aišku, kas padengs taip vadinamos „piliečių bazinės išmokos“ išlaidas, juolab, kad stambiosios korporacijos apie papildomas įmokas valstybės biudžetui dar nenori kalbėti.

Deja, besiplėtojant „industrinėms revoliucijoms“ visai tikėtina, kad prie bazinių išmokų, ar vienodo atlyginimo bus dar ne kartą sugrįžtama. Atsiras problemų, kaip demokratijos sąlygomis tai atlikti, nes parlamentus galimai užpildys populistai, žadantys dar daugiau „dykų“ pinigų ar net atsisakyti „nereikalingų“ išlaidų gynybai ar saugumui, o pinigus leisti „duonai ir žaidimams“. Bet tai istorijoje jau girdėta ir matyta – tai kažkas panašaus į senovės Romos plebėjus ir patricijus. Deja, nenorinčių dirbti išlaikytinių jau ir dabar turi beveik visos ES šalys. Čia dar ir arabiškai rytietiškų pasakų skleidimas, kad Europa yra ta vieta, kur galima oriai gyventi nieko nedirbant.

Vis tik, yra ir rimtesnių pasiūlymų – tai žiedinės arba ciklinės ekonomikos diegimas, tai yra skatinimas vystyti tokį gamybos ciklą,  kai naudojant minimalų energijos kiekį bei tą pačią energiją gaunant  iš atsinaujinančių šaltinių, kuriamas ir gaminamas su minimaliomis gamybos atliekomis bei maksimaliai panaudojantis antrines žaliavas ilgalaikio vartojimo produktas.

Siūlymas diegti žiedinę ekonomiką atsirado dėl to, kad daugumai gaminamų prekių ar gaminių masiškai taikomas „suplanuoto senėjimo“ principas, tai yra prekė ar gaminys, įrankis, net automobilis „sumanių“ inžinierių dėka nustoja funkcionuoti po tam tikros ridos, ciklų skaičiaus ar užprogramuotų dienų skaičiaus ir yra nepataisomas.  Tikslas – kad kuo dažniau ir kuo daugiau prekių būtų perkama. Svarbu patekti į pasaulinius prekybos tinklus, toliau pasiekti masto ekonomiką ir galutiniame variante, kaip jau minėjau,  leidžiančią laikyti aukštas pardavimo kainas.

Ilgalaikio naudojimo prekės – ekonomikos katastrofa, taip pasakytų bet kuris ekonomistas, tačiau yra ir kitaip manančių. Prekė ar gaminys, kurio gyvavimo laiką galima pratęsti jį remontuojant, taupo energetikos resursus, mažina gamtos taršą, sukuria daug smulkiojo verslo darbo vietų. Bet taip prasideda centralizuotų prekybos tinklų griovimas – vėl pasakys dažnas ekonomistas!  Tačiau ir čia jau yra  naujoviškai mąstančių. Turime gerų pavyzdžių – Prancūzijoje nuo 2015 metų galioja sankcijos (bauda iki 300 tūkst. € arba kalėjimas iki 2 metų) gamintojams ir prekybininkams, kurie sąmoningai naudoja „suplanuoto senėjimo“ technologijas. Be to, nuo minėtos datos gamintojai, tarpininkai ar prekybininkai privalo  ne tik nurodyti numatomą gaminio tarnavimo trukmę, bet ir nurodyti kiek laiko ir kur bus galima gauti atsarginių dalių gaminiui ar įrenginiui sugedus.

Gamink tiek kiek reikia, vartok irgi tiek kiek reikia. Tą pirmiausiai suprato gamtosaugininkai ir … energetikai. Decentralizacija energetikos srityje jau įgauna pagreitį ir naujosios energijos gamybos įmonės įrengiamos šalia vartotojų, o tokiai sistemai vystytis padeda naujas požiūris į klimato kaitos mažinimo būtinybę bei atsinaujinančios energetikos galimybių didėjimas.  

Stebint vakarų Europos valstybių, neturėjusių sovietinės patirties, prekybos struktūrą akivaizdžiai matosi smulkiojo verslo gausa, arba taikant ekonominius terminus – prekyba vyksta „ne tinkle“ (angl. off grid), o „gamybininkas-vartotojas“, arba „gamybininkas-smulkus  prekybininkas-vartotojas“ principu. Tai ypač ryškiai matosi žemės ūkio produkcijos realizavimo atvejais.  Pavyzdžiui, Prancūzijos provincijoje gausu vyndarių, kurie savo produkciją realizuoja patys arba pasitelkdami artimiausius restoranėlius ar parduotuvėles, tuo padarydami savo gaminius išskirtiniais, kuriuos galima įsigyti tik tame regione. Panaši situacija yra ir su ispanišku vynu ar kumpiais, kurie kiekviename miestelyje vis kitokio išskirtinio skonio ir mėgėjai turi vykti ten, kur jie vieniems ar kitiems vartotojams yra priimtini pagal skonio, kokybės ar kainos lygį. Taip atsiranda net vietinio kulinarinio ar pažintinio turizmo poreikis. Taigi, pasirodo decentralizacija prekybos sferoje taip pat jau egzistuoja ir net skatinama valstybės lygiu taikant mokestines lengvatas. Tuo tarpu Lietuvoje mes matome vis didėjančius prekybos tinklus (statome ne gamyklas, o dideles parduotuves) ir sutartinai didėjančias juose kainas bei bedantę Konkurencijos tarnybą.

Kita vertus, pas mus taip pat vyksta „kulinarinis“ turizmas – savaitgaliais važiuojame į Lenkiją, bet apsiperkame vėl tinkluose. Daug diskusijų šia tema vyksta ir viešoje erdvėje – ten pigu, nes mažesnis PVM, ten masto ekonomika, reikia ir pas mus mažinti mokesčius, o dar ir rinkimai artėja, tad bus dar daugiau, ko gero, populistinių siūlymų. Pamirštama, kad aukštesnės kainos prekybos tinkluose Lietuvoje yra ir dėl to, kad pas mus neveikia socialiai atsakingo verslo modelis, dar taip neseniai propaguotas Investuotojų Forumo ir kitų verslo asociacijų. Tuo tarpu Lenkijos maisto produktų, o ir kitų gaminių pigumas iš esmės atsirado dėl didesnės valstybinės priežiūros ir … dėl nuvertinto zloto. Tačiau zlotas nėra pasaulinė valiuta, todėl ilgalaikėje perspektyvoje tai atsilieps ir šalies piliečių gerovei (kaip keliauti svetur su nuvertėjusia valiuta – gali pasiguosti rusai)  ir šiuo metu vėl laimi tinklų valdytojai.

Taigi, realią konkurenciją didiesiems tinklams turėtų (galėtų) sudaryti prekyba mažose parduotuvėlėse, prekiaujančiose vietine produkcija ar tiesiog turguose. Belieka pasistengti, kad kasos čekiuką atsiskaitant duotų visi prekiautojai – deja, čia priežiūra vėl yra sumažėjusi. Sutvarkius tai, galima būtų pagalvoti ir apie mokestines lengvatas šiam sektoriui ir apie mokesčių didinimą didiesiems prekybos tinklams – taip mes susigrąžintume smulkųjį verslą.

Po truputį atsiranda dar viena veiklos rūšis – prekių, paslaugų, net elektros energijos mainai. Čia taip pat padeda informacinių technologijų vystymasis ir šią sritį taip pat turėtų valdžia palaikyti. Tai pavėžėjimo, laikino apgyvendinimo, daiktų, įrengimų nuoma. Čia taip pat smulkiojo verslo plėtros sfera. Čia ir verslo decentralizavimo sfera. Tai gal ir eikime šia linkme?

 

Gadinimai

Derindami konstitucines nuostatas ir rašydami Konstitucijos tekstą tam, kad jis būtų pateiktas Tautai priimti,  pateikėme nemažai kompromisinių tekstų. Tą lėmė ne tik patinė situacija Atkuriamajame Seime, bet ir tai, kad kartu su Konstitucija turėjo būti paruoštas ir Seimo bei Prezidento rinkimų įstatymas. Tai buvo tiek pat sunkaus darbo ir politinės valios reikalaujantis kūrinys, kaip ir pati Konstitucija. Kitaip tariant abu rezultatai buvo konstitutyviniai,  t. y. neparašius ir nesuderinus vieno teksto, kitas praranda prasmę nors ir kaip gerai būtų darbas padarytas.

Rašant ir derinant Konstitucijos 55-tąjį straipsnį – vieningos nuomonės nepriėjome. Vieni siūlė, kad Seimas būtų renkamas vienmandatinėse apygardose, kiti , kad pagal partijų sąrašus. Teko eiti pas deputatus Juozą Karvelį ir Joną Tamulį, faktiškai vadovavusius rinkimų įstatymo rašymui, ir derinti. Buvo sutarta, kad šį kartą pusė Seimo narių bus išrinkta pagal partinius sąrašus, o kita – vienmandatinėse apygardose. Visgi visi gerai supratome, kad tokia mišri rinkimų sistema nėra demokratinė, nes sukuria nelygią išrinktųjų  padėtį prieš rinkėjus, o ir patys rinkėjai, rinkdami Seimo nariais žmones, faktiškai savo valią išreiškia kaip simpatijas vienai ar kitai politinei organizacijai. Supratome, kad tokia sistema iš esmės nėra nei lygi, nei visuotinė, nei tiesioginė, todėl bendru sutarimu nutarėme, kad naujai išrinktas Seimas ją pataisys iki 1993 metų spalio 25 d. paprasta tvarka, t. y. kitokia, negu Konstitucijai keisti nustatyta tvarka . Vėliau prie šio straipsnio atsirado ir daugiau tokių, dėl kurių susitarti nepavyko. Jiems irgi buvo pritaikyta  ta pati nuostata, kad tie straipsniai ar atskiros jų dalys gali būti pakeista paprasta 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.

Taip atsirado Konstitucijos 153 straipsnis. Toks tad buvo didysis kompromisas, bet jis leido paleisti Atkuriamąjį Seimą , išrinkti jau nepriklausomybės sąlygomis ir Seimą ir Prezidentą. Tą rašau todėl, kad tik suderinus Konstitucijos 153 straipsnio formuluotę, buvo galima 55 straipsnyje įtvirtinti visuotinę, lygią, tiesioginę ir slaptą rinkimų teisęs būtinybę. Nuoširdžiai manėme, kad naujai išrinktas Seimas visų pirma imsis rinkimų įstatymo pakeitimų, arba tiesiog Konstitucijoje nurodys, kokia rinkimų sistema – proporcinė ar mažoritarinė yra Lietuvoje. Deja, Seimo nariais be didelių pastangų tapę per partinius sąrašus, nutarė, kad tokią privilegiją reikia išsaugoti, kitiems gi kovojusiems vienmandatinėse apygardose nebuvo jokių šansų net visiems sutartinai sudaryti 3/5 visų Seimo narių. Taip buvo žengtas pirmas korupcijos, kaip Konstitucijos 55 straipsnyje numatytos rinkimų tvarkos, gadinimas (lot. corrumpere – papirkimas, bet corruptio – gadinimas). Atsirado privilegijuotųjų Seime luomas – išrinktieji pagal partinius sąrašus Seimo nariai ir partinis egoizmas pasidarė norma.

Po to buvo žengiami ir kiti žingsniai. Nors Konstitucijoje aiškiai numatyta Vyriausybės formavimo tvarka, ji praktikoje taip pat pavirto korupcine. Mat susirinkę partijų privilegijuotieji pasirašo iš esmės korupcinį susitarimą, kokiai koalicinei partijai pagal galių ar ministerijų kontroliuojamų piniginių lėšų dydį bus paskirstos ministerijos. O juk Konstitucija numato, kad ministru gali būti Seimo narys, bet gali būti ir kitas žmogus. Konstitucija numato, kad Ministras pirmininkas kartu su Prezidentu (mat skiria tai Prezidentas) formuoja ministrų kabinetą, o Prezidentas atleidžia ministrą tik Ministrui pirmininkui paprašius – tokios tvarkos nepaisoma ir partinis egoizmas, įformintas korupcinėmis sutartimis, tampa aukščiau konstitucinės tvarkos ir valstybės interesų.

Tad ko norėti, kad teismai neišteisintų, kada išteisinti negalima, prokurorai nenutrauktų ikiteisminio persekiojimo, kada nutraukti negalima, saugumo darbuotojai nevaikštinėtų susikišę rankas į kišenes, kada reikia čiupt už sprando, o susireikšminę teisės departamentų amatininkai netrukdytų priiminėti vienos ar kitos prabos teisės aktų, kada juos priimti būtina?

Tokių dalykų nėra kitose buvusiose SSRS okupuotose Baltijos valstybėse , todėl mes dar ne turtingųjų klubo nariai ir vis su didesniu pagreičiu atsiliekame nuo jų. Tokia konstitucinės tvarkos gadinimo praktika leidžia įsiskverbti bet kur ir bet kam. Artėja rinkimai. O juk pas mus įmanoma „nupirkti balsus“ net ir iš kalinčių žmonių, pažadant, kad jie nebus mušami, o o tokia veikla teismų nėra pripažįstama nusikalstama veika.

Seimo nariai turėtų žinoti, kad žmonės nori permainų visose srityse, kad žmonės nenori , jog jų valia būtų iškreipiama per rinkimus. O juk užtenka įstatymu nustatyti, kad rinkimuose dalyvaujanti partija kiekvienoje apygardoje gali iškelti ne daugiau dviejų kandidatų, tuomet kiekvienas save iškėlęs kandidatas rungsis lygiai su kitais, o rinkimus laimės du apygardoje daugiausia surinkę balsų – taip viskas išsisprendžia per vieną rinkimų turą. Atpinga rinkimų išlaidos, rinkimų sistema tampa visiems suprantama. Toks pasiūlymas buvo svarstytas ir rašant Konstituciją. Galimi ir kiti variantai, bet esama padėtis jau tampa nepakenčiama.

 

 

Lietuva vėl be Vilniaus ?

 

 

Buvo įdomu per LRT kultūros televiziją žiūrėti signataro Rimvydo Valatkos knygos apie Jogailos akmenį pristatymą. Jam aktyviai talkino du žinomi istorijos profesoriai ir žurnalistas. Gal tik pats autorius ir profesorius Alvydas Nikžentaitis kalbėjo apie knygos parašymo aplinkybes ar ten minimus istorinius momentus. Kiti du dėstė savo požiūrį į istoriją, kaip mokslą, iki galimybių ją aptarinėti „kas būtų, jeigu būtų“ metodu, o žurnalistas savo pasirodymą baigė kvietimu eiti kartu su lenkais, nes esame labai panašūs vieni į kitus, turėjome garbingą bendrą istoriją, taigi esame daugiau, negu broliai, kad lenkai be lietuvių gyvens, kaip gyvenę, o mes be lenkų – pražūsime. Keistai skambėjo tokie kvietimai , lyg šiandien mes neitume kartu, nebūtume vienos sąjungos nariai, o vieni pas kitus bijotume nuvažiuoti. Visi kvietė nesiknaisioti praeityje, o žiūrėti į šių dienų realijas, nors patys aptarinėjo praeitį, darydami tai, ko kitus ragino to nedaryti. Tvirtinti, kad mus su lenkais riša bendra ir garbinga istorija , kad mes buvome vienoje valstybėje – irgi abejotini. Žečpospolita nebuvo ta pavyzdinė valstybė, kurios reikėtų gailėtis. Vieningas šlėktų luomas vieningai gynė 

bendrus savo interesus, bet kai tik iškildavo asmeniniai ar valstybės dualizmo pagimdyti interesai, vienybė baigdavosi. Abi tautos nepasitikėjo viena kita, atskiros valdžios institucijos, atskiri pinigai, kariuomenė, įstatymai, teismai nesukūrė ir negalėjo sukurti ūkinio bendrumo. Net Gegužės 3 konstitucijos priėmimas privedė prie nesutaikomų ginčų ir išdavysčių. Europoje jau siaučiant laisvės, lygybės, brolybės vėjams – Žečpospolitoje liko luomai. Net bažnyčiose tarp lenkų ir lietuvių vykdavo muštynės, o mokyklose – lietuvių vaikų nutautinimas. Ne, mes nebuvome broliai ir varžydavomės, kartais ir negražiai net sukilimų prieš Rusiją metu. O ir etniškai nesame visiškai panašūs, bet šiandien tai netrukdo normaliai bendrystei, kas ir vyksta. Be reikalo įsijautė tas žurnalistas.

Žinoma, aptariant praeities įvykius galima kalbėti, kaip susiklostę būtų įvykiai, tautų ar istorinių asmenybių likimai, jeigu vieni ar kiti būtų pasielgę kitaip, negu pasielgė. Bet tai jau ne istorija. Tai istorinės pasakos. Tokių pasakų galima pasiklausyti televizijos laidose, tokiose  kaip „Istorijos detektyvai“ ar „Nacionalinė ekspedicija Nemunu“. Talentingų pasakotojų turime, bet kada iš ekrano profesorius Alfredas Bumblauskas tvirtina, kad į tam tikras teritorijas Lenkija juridiškai turi pagrindo reikšti pretenzijas, nes jas Lenkijai pripažino Rusija, pasirašydama Rygos ( 1921 03 18 ) sutartį tarp Sovietų Rusijos, Sovietų Ukrainos ir Lenkijos, ką būk tai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija. O juk  tą patį tvirtina Vladimiras Žirinovskis, Aleksandras Duginas  ar tamaševskininkai, manydami kad Lietuva Vilnių 1939 m. atgavo Molotovo – Ribentropo pakto , kuris šiandien, beje, yra panaikintas, pagrindu. Visa tai girdint jau darosi neramu, nes tai ne tik yra netiesa, bet ir priešingas valstybės interesams tvirtinimas, kad anie teisūs, o Lietuva Vilnių valdo be teisėto pagrindo.

Kaip  žinoma, 1920 m. liepos 12 d. Rusija su Lietuva pasirašo Taikos sutartį, atsisako nuo suvereniteto lietuvių žemėse, o antruoju sutarties straipsniu Vilnių ir apylinkes pripažįsta Lietuvos teritorijos dalimi ir Vilnių Raudonoji armija realiai perduoda Lietuvai. Vilnius tampa integralia Lietuvos respublikos teritorija. 1920 m. spalio 12 d. tarp Lenkijos ir Rusijos su Ukraina pasirašoma paliaubų sutartis, kurioje numatomos preliminarios Taikos sutarties sudarymo sąlygos. Sutarties 10 str. kalbama apie tai, kad bus pripažįstamos Lenkijai jos lenkiškosios žemės. Toliau įvykiai vystėsi šia tvarka: 1920 m. spalio 9 d. Vilnius atplėšiamas nuo Lietuvos, 1920 m. spalio 14 d. Tautų Sąjunga pasmerkia Lucijano Želigovskio smurto veiksmus prieš Lietuvą. 1921 m. kovo 18 d. Rygoje pasirašoma Taikos sutartis tarp Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos, kurios trečiajame straipsnyje nurodoma, kad  prie sutarties pridėtame žemėlapyje sutarties pasirašymo metu Lenkijos valdomas žemes Rusija pripažins tokias, dėl kurių susitars į jas pretenduojančios šalys nustatydamos valstybių sienas. Koks bus susitarimas, tokį Rusija ir pripažins. Tvirtinimas, kad tas žemes Lenkijai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija nepagrįstas jau vien todėl, kad jos tada dar nebuvo Lenkijos aneksuotos. Kaip žinia, Lenkija pati pripažino, kad jos nėra lenkiškos, sukurdama ten marionetinę Vidurio Lietuvos valstybėlę, kurią pripažino tik pati Lenkija. Minėtos sutarties Rygoje pasirašymo metu jos dar buvo lietuviškos Vidurio Lietuvos žemės. Lenkija dar tik organizavo „referendumus“ ir „rinkimus“ agresijai pateisinti ir aneksijai įvykdyti. Tą teritoriją Lenkija juridiškai prisijungė tik 1922 m. sausio – vasario mėnesiais t. y. gerokai vėliau po Rygos sutarties pasirašymo. Vėlesni  įvykiai parodė, kad Rygos sutartyje nurodytas nuostatas Lenkija interpretavo taip, kaip jai atrodė patogiau ir toli gražu ne visos valstybės tą pripažino, kaip teigia istorikas – profesorius. Tiesa, 1923 metais Ambasadorių konferencija Vilnių ir jos apylinkes buvo pripažinusi Lenkijai. Deja, Lietuva tokio nutarimo nepripažino, be to toks pripažinimas tapo kolizija su  minėtu Tautų Sąjungos pasmerkimu dėl L. Želigovskio Lietuvoje veiksmų ir su Rusijos bei Ukrainos pozicija, kurią išryškino tarp Lietuvos ir SSRS  pasirašyta 1926 09 28 nepuolimo ir neutraliteto sutartis, kuri buvo pratęsta 1931, 1934 ir 1939 metais. Jose visose patvirtinamas 1920 m. Taikos sutarties galiojimas, o prie 1926 sutarties antrojo straipsnio pridėtoje vadinamojoje Čečerino notoje rašoma: „Faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė jos nusistatymo dėl teritorinio jos suvereniteto, nustatyto II str. ir jo priede Lietuvos Taikos sutarties su Rusija iš 1920 metų liepos 12 d.“ Rugsėjo 30 d. Maskvoje buvo paaiškinta Lenkijos atstovui, kad SSRS vyriausybė Rygos sutartį supranta  kaip nesikišimą į Lietuvos – Lenkijos teritorinį ginčą. Rygos sutarties III str. nustatė, kad ginčijamų sienų klausimo tarp Lietuvos ir Lenkijos išsprendimas priklauso visiškai abiejų valstybių kompetencijai. SSRS įsipareigoja pripažinti bet kurį Lietuvos ir Lenkijos susitarimą sienų klausimu“. Taigi, Vilniaus ir jo apylinkių pripažinimo Lietuvai klausimas, buvusiam tų teritorijų valdytojui atsisakius visų suvereniteto teisių, išspręstas dar 1920 metais ir Lietuva savo valia suvereniteto tai teritorijai niekad nebuvo ir nėra praradusi iki šiol. Savo nusistatymo Lietuva niekada ir jokiomis sąlygomis nepakeitė ir toks tvirtas nusistatymas leido Vilnių susigrąžinti teisinėmis priemonėmis tada, kada tam atsirado tinkamas momentas. Kaltinimai,  kad ji Vilnių atsiėmė Ribentropo – Molotovo pakto pagrindu teisės požiūriu yra visiškai nepagrįsti. Šiandien žinomas ir pačio pakto, ir slaptųjų protokolų turinys. Apie tai tuose dokumentuose nekalbama. Lietuva, atsiimdama Vilnių iš SSRS 1920, 1926, 1931, 1934 ir1939 m. sutarčių su atsisakiusia savo suvereniteto į tas teritorijas valstybe, nepažeidė jokių savo įsipareigojimų ir tarptautinės teisės normų. Tai, kad Ribentropo – Molotovo paktas vėliau buvo „pritaikytas“ ir pačios Lietuvos likimui – nepaneigia Lietuvos veiksmų teisėtumo. Nepagrįstas visa to neigimas yra  labai pavojingas ir valstybės interesams žalingas elgesys, ypač atsižvelgiant į šių dienų sąlygas ir būdu, kaip tai buvo padaryta.

 

 

 

Susisiekiantys indai fizikoje ir gyvenime

Visi mes tarpusavyje susiję, mus jungia socialiniai ryšiai, nes galų gale juk esame socialinės būtybės. Nejučiomis paklūstame nusistovėjusioms socialinėms normoms, dėsniams, teisės aktams, o kartais, sakoma, net mėnulio fazėms.

Keli, tarpusavyje sujungti indai, fizikoje vadinami susisiekiančiais indais. O dėsnis, pagal kurį bet kurios formos susisiekiančiuose induose vienalyčio nejudančio skysčio lygis yra vienodas, vadinamas susisiekiančių indų principu. Šiuo iš pirmo žvilgsnio paprastu ir labai žinomu fizikoje dėsniu galima paaiškinti daug socialinių ar ekonominių tiesų, ypač tada, kai mūsų kaskart laukia vis nauji pokyčiai. Visi mes natūraliai daugiau ar mažiau priešinamės įvairioms naujovėms, pokyčiams, kurie mums asocijuojasi su nežinomybe. Tačiau, kad ir kokie skirtingi bebūtume, mus valdo ir fizikos dėsniai.

Ką tik atšventėme buvimo Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viešai daug buvo diskutuota apie privalumus – per dešimt metų ES skyrė Lietuvai apie 40 mlrd. litų, taip pat ir apie trūkumus – benzino, maisto ir aprangos kainos priartėjo prie ES vidurkio, o atlyginimai, deja, nepadidėjo. Taip pat „netikėtai“ atradome, kad vidutinės Lietuvos įmonės vadovo algos santykis su vidutine tos pačios įmonės kitų darbuotojų alga apytikriai yra 1:7, o ES – 1:3,5. Taigi, ar mūsų siekiai gyventi taip kaip vokiečiai ar prancūzai vis dar nepasiekiami ir kur vis dėlto yra tie trukdžiai? Bandydami taikyti susisiekiančių indų principą matyt reikėtų  įvertinti, ar tas mūsų „vienalytis skystis“ (šiuo atveju – prekybos santykiai, verslo tradicijos, pelno siekimo principai, gamybos efektyvumas, darbo santykiai, vadovų mentalitetas ir t.t.) yra tinkamas pasiekti „susisiekiančiuose induose“ (ES) vienodą lygį. Akivaizdu, kad tą lietuvišką „vienalytį skystį“ dar reikia daug kartų prakošti, o jo suvienodinimui labai praverstų bendra valiuta – euras.

 

Štai čia ir prasideda visas įdomumas. Dalis valdančiosios koalicijos atstovų, o ir didesnė kandidatų į Prezidentus dalis nenori lito keisti euru. Suprantame, kad vienokios ar kitokios politikų pozicijos formavimas labai dažnai priklauso nuo juos remiančios visuomenės dalies. Politikai pataikauja savo rėmėjams – viešai skelbdami, kad euro nereikia, jie palaiko senojo, drįsčiau sakyti atgyvenusio, tipo verslininkus, šiaip nesusipratusius ar tiesiog niekuo nesidominčius. Juk įvedus eurą mūsų gaunamos algos dar labiau kontrastuotų su Europos Sąjungos valstybėse gaunamais algų vidurkiais, dar labiau kontrastuotų prekių ir paslaugų kainos. Akivaizdu, kad tai galėtų kenkti nemažam kiekiui Lietuvos verslininkų, norinčių dar kelis metus arba iš viso nieko nekeisti – nekelti algų, kas automatiškai reikštų jų gaunamų pajamų sumažėjimą, mažiau prabangių mašinų ir kitų nerūpestingo gyvenimo palydovų. Kiek įmanoma ilgiau išlaikyti tą patogų santykį – čia mes (verslininkai, politikai) ir jie (tie, kuriems leidžiama dirbti). Čia ir prasideda emocinės kovos prieš eurą – pseudo tautinių jausmų sužadinimas prieš rinkimus – suprask, prarandame taip sunkiai susigrąžintą nacionalinę valiutą, neužsimenant, kad litas jau seniai susietas su euru, o lito atsiejimo nuo euro procedūra bet kuriuo atveju žymiai padidintų lito devalvavimo galimybę.

 

Dar visai neseniai vienoje parduotuvėje mačiau puikų pokštą, šalia gėlėms skirtos žemės pakelių kabėjo atspausdintas ir lyg numestas skelbimas – žemė užsieniečiams neparduodama. Nesenas žemės pardavimo referendumo klausimas galėtų taip pat būti puikus tokios kampanijos pavyzdys – išlaikykim status quo. Remiantis tautiniais jausmais visais įmanomais būdais stengiamasi nieko nekeisti. Suprask, tautiškumas – lyg užsistovėjęs vanduo, kažkas labai sena, labai mistiška, nekintančio. Bet juk taip nėra! Galvoju, kad gal būtent dėl tokio požiūrio vis dar nesugebame lietuviško tautiškumo paversti gyva, visoms amžiaus kategorijoms įdomia ir patrauklia savastimi. Tautiškumas turi būti gyvas ir kintantis. Tad mielieji, kodėl tautiškumo idealus keliame tik tada, kai pradeda mažėti pelnai? Kodėl tautiškumo, identiteto klausimai tiems patiems verslininkams neiškyla, kai reikia paremti (ir nebūtinai pinigais) lietuvišką kultūrą, kai reikia drąsiai giedoti Lietuvos himną ir kalbėti apie nepatogias istorines tiesas prie ne visai patogių kaimynų, kai reikia pagerbti tremtinius, tinkamai įvertinti sovietinius paminklus sostinėje, galų gale taisyklingai lietuviškai kalbėti?

 

Energetikos sritis yra ne išimtis. Bendra ES energetikos rinka lemia esminius dalykus. Kiek iečių buvo sulaužyta, traktatų ir galimybių studijų prirašyta, bet reikalai, kaip jau matosi, iš esmės pagerės tik tada, kai atsiras elektros energetikos jungtys su Švedija ir Lenkija, kai pradės veikti Klaipėdos suskystintų dujų terminalas, tai yra tada, kai galų gale pradėsime veikti bendrai, kartu su savo ES kaimynais, o ne kursime pseudo atominius planus, vėl prisidengdami Lietuvos energetine atomine galybe.

 

Migracija ir susisiekiančių indų principas taip pat turi daug ką bendro. Jeigu nesukuriama palanki darbui ir gyvenimui aplinka čia, žmonės linkę ieškoti ten, kur ta aplinka jau yra sukurta. Vietoj to, kad pradėtume kurti geresnes sąlygas savo šalyje (filtruotume tą „vienalytį skystį“), čia paruoštus specialistus siunčiame dirbti užsienin gydytojais, mokslininkais, barmenais. Įdomiausia, kad didžiuma darbo migrantų vyksta į tas šalis, kurios ES pinigų gauna minimaliai, o ir tų šalių verslininkai nesitiki jokios finansinės (ypač nemokamos) paramos. Gilią išmintį slepia posakis, kad tikrieji verslininkai Lietuvoje atsiras tik tada, kai baigsis ES parama.

 

Tad nebijokime keistis. Ar ne laikas tiesiog patiems pirmiausia pasijusti vakariečiais, su euru, su sąžiningu ir socialiai atsakingu verslu, su savo turtinga kalba, istorija, su savo tvirta ir argumentuota nuomone prie Europos vairo.