Martynas Nagevičius. Gigantomanija

ESBO konferencijoje (2017-06-17) įsivėliau į tokią koncepcinę diskusiją su Rusijos atstovu, o po to ramiai pagalvojau, kad to rusų mokslininko požiūris labai jau atitinka mano susikurtą stereotipą apie rusus.

Diskusija buvo apie atsinaujinančios energetikos ateitį Pasaulyje. Tas rusas pristatė jų mokslininkų užpatentuotą (!) koncepciją, pagal kurią būtų statomos trys gigantiškos saulės elektrinės, kurių kiekvienos (!) dydis būtų didesnis, nei visas Pasaulio elektros vartojimas. Visos jėgainės stovėtų dykumoje, kur visada šviečia saulė. Viena – Australijos centre, kita Libijoje, trečia Meksikos dykumose. Visos trys būtų išsidėsčiusios maždaug lygiai (pagal dienovidinius – po 120o) aplink visą Pasaulio apimtį. Esmė tame, kad žemei besisukant, visada bent viena bus atsisukusi į saulę ir gamins elektrą, kuri itin žema varža pasižyminčiais elektros supertinklais būtų paskirstoma po visas Pasaulio šalis. Toliau skaityti „Martynas Nagevičius. Gigantomanija“

Bronius A. Rasimas. Tarpinstituciniai ryšiai – Lietuvoje neatrasta žemė?

Tiek auštojo mokslo, tiek ir viduriniojo mokslo reforma yra būtina, tačiau ką tik paskelbti aukštojo mokslo reformos matmenys iš esmės yra darbas, atliktas skubotai, nors pasiūlytas aukštųjų mokyklų kiekis yra visai logiškas ir priimtinas. Ruošiant šiuos metmenis didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į du dalykus – mokslo kokybę ir… kaip išvengti visiško aukštojo mokslo prestižo žlugimo. Vis tik, pradedant šią svarbią reformą reikia aptarti dar keletą esminių dalykų, svarbių ir visos valstybės raidai.

Pirmiausia – regioninė politika. Svarbu nuspręsti kurių miestų geografinė, demografinė  ar energetinė aplinka yra tinkamiausia, suteikiant regionui palankaus vystymo(si) statusą. Tai būtų svarbi informacija sprendžiant ir mokslo reformas. Čia be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos  galimais kandidatais galėtų būti Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Alytus ir gal net Tauragė.

Toliau, įvertinant pasirinktų regionų esamą potencialą, ten jau veikiančias įmones, turimas tikras ar tariamas „ekonomines zonas“ ir jau esamas tame regione mokslo įstaigas (pradedant profesinio mokymo mokyklomis ir kita), pabandyti modeliuoti reikiamų specialistų poreikį, įvertinant kokius specialistus galima pasiruošti vietose ir centralizuotai. Be to, svarbu išsiaiškinti kokių specialistų iš vis Lietuvai reikia ir ar visus juos galima pasiruošti Lietuvoje. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Tarpinstituciniai ryšiai – Lietuvoje neatrasta žemė?“