AR KULTŪROS POLITIKA NEIŠMANĖLIŲ RANKOSE?

Neseniai iškilo į viešumą informacija, kad šiais metais yra sumažintas bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų finansavimas. Kilus pasipiktinimui, liepos 25 dieną vykusioje spaudos konferencijoje Kultūros ministras net nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl tai padarė. Akivaizdu, kad taip nepasiruošus eiti viešumon yra visiškai nesusigaudančio biurokrato pernelyg didelis pasitikėjimas savimi,  o gal net ir diletantizmas. Už kultūros sektorių atsakingų institucijų yra apsčiai – ir Seimo Kultūros komisija, ir Kultūros ministerija, aibės smulkių įstaigėlių, tačiau neturime apčiuopiamos kultūros politikos, akivaizdu, kad neturime ir kultūros strategų. 

O jei jau visai atvirai – kultūros politika Lietuvoje yra visiškai apleista. Esu tikras, kad ir politikai, ir ministerijoje dirbantys biurokratai atneštų bent kelis didelius prirašytus segtuvus, baksnotų į mistines lenteles – čia viskas gerai! Tačiau faktas, kad nei aiškų krypčių, nei formuluojamų tikslų ar uždavinių nėra, o jei ir yra, tai jie visiškai nesuprantami nei patiems kultūros biurokratams, nei meno profesionalams, nei kultūros sociumui, o galų gale ir plačiai visuomenei. 

Aktyvios viešosios kampanijos dėka, kurią, kaip reikia pripažinti, įsuko ne atsakingos valdžios institucijos, o tik atsakingi visuomenininkai, vis daugiau žmonių suvokia Rusijos skleidžiamos propagandos apimtis ir tikslus, veiklos metodus. Vis dėlto, būtent kultūrininkų tarpe kiekvienais metais yra mėgėjų ir profesionalių kolektyvų, solistų, net studentų, besidžiaugiančių laimėjus Rusijoje organizuojamų konkursų, festivalių premijas. Tačiau taip buvo skatinama ruošti tam tikras menines programas, dalyvauti renginiuose, kuriuos organizuoja kontraversiškai vertinami dėl savo politinės veiklos „menininkai“. Tokie renginiai dažniausiai yra dosniai remiami, siūlomos puikios atvykimo, apgyvendinimo sąlygos, o užsienio kolektyvai iš „Pribaltikos” (Rusijoje itin gajus terminas apibūdinantis Baltijos šalis, o „pribaltai“– jiems tinkamiausias terminas, apibūdinantis Baltijos jūros pakrantės šalių gyventojų „vienintelę“ tautybę, privalančią kalbėti ir rusiškai, taip pabrėžiant Rusijos įtaką jų egzistavimui) yra nuoširdžiai vertinami kaip aukščiausio meninio lygio, neretai ir apdovanojami dėl savo puikių pasirodymų. Negalime ginčytis, greičiausiai jie tikrai yra  puikūs atlikėjai, be to, kam nėra malonu būti pastebėtam ir įvertintam dėl savo didžiulių pastangų, galų gale ir įgimto talento? 

Būtent dėl menko Lietuvos finansinio, politinio, o kartu ir elementaraus profesinio dėmesio, šie kultūros profesionalai po truputį tampa aktyvūs jau nebe Lietuvos, o Rusijos kultūros politikos įgyvendintojai. Ar galite bent įsivaizduoti, kad Lietuvos Muzikos ir teatro akademija organizuoja projektus, kuriuose lietuvių studentai ir pedagogai Italijoje pristato ne lietuvišką muziką ar ypatingus artistų lavinimo metodus, o rusiškus romansus, slavišką kultūrą. Deja, realybė yra tokia. Nenuostabu, kad po tokių „projektėlių“ vis daugiau ir daugiau sutiksite italų, o ir kitų šalių žmonių, kurie bus įsitikinę lietuvių ir rusų kalbų „bendryste“, dideliu kultūrų bendrumu. Žingsnis po žingsnio, lašas po lašo…  

Apžvelgta tikrai elementari „kultūros sklaidos“ schema patinka ne tik Rusijos polittechnologams. Lenkija šiuo metu taip pat aktyviai skverbiasi į Lietuvos kultūrinį lauką. Gausiai remiami kultūros renginiai, kelionės, simpoziumai, kuriais taip pat skatinamas remiančiai valstybei palankus naratyvas, kai kurių istorijos faktų vienpusis interpretavimas, jų aiškinimas tik sau naudinga linkme. Savo prigimti tokia veikla visiškai nesiskiria nuo Rusijos vykdomos veiklos. Ir nors visi galime sutikti, kad Lenkijos politika tikrai yra subtilesnė, visgi tikslai yra tie patys. Pavyzdžiui, šiais metais minint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Valdovų rūmuose buvo atidaryta ne tai datai skirta, bet Liublino unijai skirta paroda. Skambėjo  Lenkijos biurokratų kalbos,  muzika, parodoje dalyvavo ir dar tuo metu tik išrinktasis prezidentas G. Nausėda. Puikiai suorganizuotas renginys, geri iš kaimyninės šalies atvykę atlikėjai, tačiau tokiai parodai ir visam renginiui buvo galima pasirinkti bet kurią kitą dieną. Kodėl būtent Liepos šeštoji ir kodėl tą dieną minima Liublino unija, kuri vertinama labai nevienareikšmiškai Lietuvos istorijos kontekste? Ar čia tik Lietuvos kultūros biurokratų neišmanymas ar net tingumas? Abejoju! Ar tokiais renginiais tikrai siekiama nuoširdaus ir lygiateisiško kaimyninių tautų suartėjimo? Taip pat abejoju.

Rusijos naudota praktika organizuoti savo atlikėjų koncertus per svarbiausiais Lietuvos šventes atrodo jau aprimo, tačiau tuo dabar, matosi, sėkmingai pradėjo naudotis Lenkija. Negana to, kažkodėl aktyviai pradėjo veikti Lenkijos kultūros paveldo užsienyje fondas, kurio vertinimu tikrai nustebsite – LDK palikimas prilyginamas Lenkijos paveldui, visais būdais stengiamasi tai suplakti, nors istoriniai faktai liudija visai ką kita. Susigundyti ir čia tikrai labai lengva, nes siūlomas lėšos, investicijos, parama, už kurią, natūralu, kad rėmėjas stengiasi įprasminti ir vieną kitą jo remiamą idėją ar istorinį naratyvą. Tad vėl klausiu – ar tikrai siekiama nuoširdaus ir lygiateisio kaimyninių tautų suartėjimo?

Lietuvos kultūros politikos degradavimą patvirtina ir mūsų lietuvių kultūros istorijos įprasminimas. Štai visu rimtumu vyko ir vyksta keistos diskusijos dėl buvusių Žaliojo tilto skulptūrų meninės vertės, dėl rašytojų Petro Cvirkos, Salomėjos Neries ar Kosto Kubilinsko veiklos. Minėti rašytojai (kolaborantai ar išdavikai) tariamų intelektualų yra liaupsinami, o apginti P. Cvirkos paminklą yra pasiryžęs net Kultūros ministras. Taip pat rašomos knygos ir ginamos disertacijos apie kontraversiškus menininkus, kurių bendradarbiavimas su KGB neabejotinai įrodytas. Dar daugiau, visai neseniai R. Šimašiaus benefisas dėl gen. J. Noreikos-Vėtros atminimo lentos – politikas, kuris priklausomai nuo tuo momentu jam naudingų ar nenaudingų draugų, Vilniaus mero lygmeniu „išsprendžia“ Lietuvos istorijos, kultūros klausimus, juos vertina politiškai, kaip tuo metu jam tiesiog atrodo. Karžygio (Vyčio) paminklui ar koplytstulpiui prie Seimo Vilniuje – ne vieta, nes taip nori miesto meras ar Kultūros ministerija, o gal vėl tie patys šių politikų kontraversiški politiniai partneriai.  

Visa tai ir yra kultūros politikos nebuvimo pasekmė, kuri gilėja daug sparčiau, nei norime. Susiimkime! Gal vieną dieną lygiai taip, kaip britai švenčia Karalienės gimtadienį, kaip prancūzai švenčia Bastilijos dieną, taip ir lietuviai švęs bei kvies kaimynus į Žalgirio mūšio, Karaliaus Mindaugo minėjimus ar kitus renginius, kuriais Lietuva gali didžiuotis. 

Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?

Kai Lietuva įsirengė suskystintų dujų terminalą su išsinuomotu norvegišku laivu, visi tikėjosi, kad ir neprisijungusi prie kontinentinės Europos elektros energetinių tinklų Lietuva bet kokiu momentu galės jaustis saugi. Net ir tada, kai energetinės sistemos dažnį centralizuotai valdanti ir koordinuojanti Maskva dėl karinių, ekonominių ar politinių priežasčių pati nutrauktų elektros energijos linijų bendrą naudojimąsi. Turint nuosavą dujų terminalą, galima buvo savas elektros jėgaines paruošti taip, kad per keliolika valandų pilnu pajėgumu pradėtų veikti bent 1000 MV generacija, ir kartu būtų įrengta nuolat budėjimo režimu  tuščiais apsisukimais dirbanti  jėgainė, įjungianti generatorių darbui per kelias sekundes ir užtikrinanti pirminį rezervą. Net jeigu elektros gamyba būtų brangesnė (kas šiuo metu taip ir yra), tai elektrą gaminančių įmonių išsaugojimas, specialistų išsaugojimas, minėtų įmonių savalaikis ir nuolatinis modernizavimas, netrukdo Lietuvą didžia dalimi aprūpinti kitur pagaminta elektra ir tuo pačiu būti pasiruošusiai bet kuriems netikėtumams. O netikėtumai gali ateiti tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Šiandien akivaizdžiai matome, kad ir vakarinis mūsų kaimynas netrykšta Lietuvai altruizmu, tuo tarpu rytinis kaimynas akivaizdžiai tam ruošiasi.

Deja, energetikų „karteliui“ (– kitaip pavadinti, deja, sunku) dabar vadovaujantieji iki šiol nieko iš esmės nepadarė, o buvusieji  už veiksmus rytinio kaimyno naudai iš vakariečių ėmė milijoninius kyšius, o už ką konkrečiai, niekas taip ir nežino. Akivaizdžiai matome kad virš pastarųjų galvų prokuratūra laiko nuo teisingumo lietaus saugantį skėtį, kuris bus nereikalingas, kada sušvis jiems senaties saulė.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?“

Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas

Artėjanti Astravo atominės elektrinės statybų pabaiga vis rimčiau verčia sunerimti, kaip tam pasiruošusi Lietuva. Esamo ir buvusių Energetikos ministrų pasisakymai, konferencijos, prieštaringos specialistų nuomonės, lietuviškųjų elektros tinklų Astravo link statyba ir stiprinimas, pagaliau planai 15-20 procentų branginti elektrą, o net ir šilumą, aiškiai rodo, jog energetikos dirvonai Lietuvoje  pavirto brūzgynais, kuriuose pelno medžioklė vyksta be jokios atsakomybės ir aiškių taisyklių. Viešai bandoma įteigti, kad tik šiandieniniai Energetikos ministerijos, Lietuvos energijos ar Finansų ministerijos atstovai supranta, kaip ir kas vyksta, o kitiems ten brautis ar aiškintis – negalima. Nieko nerodys, nes tai pavojinga! Viešumas pavojingas?

Toliau skaityti „Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas“

Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.

Astravo branduolinė elektrinė jau pastatyta. Baltarusiai stengiasi kuo greičiau „pakrauti atomą“. Tą padarys anksčiau, negu skelbiasi, o Lietuva lyg varlė nejudėdama tupi prieš tyliai artėjantį išsižiojusį žaltį ir nieko nedaro. Tiesa, kitais metais žadama bandyti, ar galėtų viena, be kaimynų pagalbos apsirūpinti elektra savarankiškai, kaip atskiras energetinis regionas – sala, iki šiol nieko nepadariusi. Atsakymas  iš anksto žinomas – negali. Neturi greito reagavimo dujinės jėgainės. Ar ne todėl ir delsia atsijungti nuo  BRELL, t. y. ir nuo Baltarusijos?!

Vis dar išgirstame pasiguodžiant, kad neturime savos branduolinės elektrinės. Glaustai prisiminkime kodėl? Europai pareikalavus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurioje nesant tinkamos apskaitos „pinigus gaminosi“ visi, kurie tik priėjo. Buvo pasiūlyta išeitis per  teritorinius mainus. Visaginas perduodamas Baltarusijai už etninių lietuviškų žemių gabalą. Taip būtų išsisprendę daugybė problemų, kurias  brangiai ir sunkiai šiandien Visagine sprendžia Lietuva. Tai buvo atmesta – girdi, tam reikalingas referendumas. Tada į savos elektrinės statybą buvo pasiūlyta įtraukti visus Lietuvos žmones savanoriškai naudojant jų bankuose ir kitur laikomas milijardines sankaupas. Branduolinės jėgainės statyba – visų žmonių reikalas. Vėl atmesta! Branduolinės jėgainės statyba perduota agresyviai verslo grupei, kuri atvirai skelbėsi, jog jų svarbiausias tikslas yra pelnas. Nors „nusiplovė“ taip nieko ir nestatę, bet gerai uždirbo. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.“

Liudvikas N. Rasimas. Nuo Krėvos iki Gegužės trečiosios VALDŽIOS ĮSTATYMO

1791 m. gegužės 3 d. bendrame „Dviejų tautų respublikos“ Seime priimtą  „Valdžios įstatymą“ konstitucija pagal šių dienų terminologiją galima vadinti tik sąlyginai.. Mat ir kiti šio seimo teisės aktai, liečiantieji bendrus Lenkijos ir Lietuvos reikalus buvo vadinami konstitucijomis. Vis tik šis „Valdžios įstatymas-konstitucija“ yra svarbus ne tik bandymu dvi iki tol egzistavusias valstybes paversti vieninga unitarine valstybe, kiek tokio bandymo pasekmėmis. Kada pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe – Lietuvos valdančio elito atstovai niekaip negalėjo su tuo sutikti. Lenkijos bandymai padėtį švelninti, „konstituciją“ išversti į lietuvių kalbą ir tų pačių metų spalio 22 d. priimti Lietuvos elito reikalaujamą „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, teisės prasme niekas nuo to nepasikeitė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė liko tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų. Žinoma, kad ne be Rusijos politinės įtakos ir atviro jėgos demonstravimo, Lietuvos elitas atsidūrė tarp dviejų pasirinkimų – pasidaryti lenkais arba priimti kad ir žeminančias Rusijos sąlygas, bet išlaikyti lygias teises su lenkais „Dviejų tautų respublikoje“. Kadangi tam trukdė Gegužės 3 d. Konstitucija, ją 1793 m. Gardino Seime panaikino. Visi vėliau sekę įvykiai buvo  dviejų tautų skirtingų požiūrių į vieningumą ir lygybę  pasekmė. Abi tautos prarado savo valstybingumą ir valstybes. Tad kaip iki to buvo nueita? Kokia buvo vienybė ir lygybė Lietuvos- Lenkijos santykiuose?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Nuo Krėvos iki Gegužės trečiosios VALDŽIOS ĮSTATYMO“

Liudvikas N. Rasimas. Suverenitetas ir valstybių tarpusavio santykiai

Pasibaigė Vasario 16-osios minėjimas, išsivažinėjo svečiai. Pasirodė eilė straipsnių, raginančių elgtis europietiškiau, nurodoma, nuo ko priklausys Lietuvos ir Lenkijos santykiai, pasidžiaugta, kad pagaliau po krūvos metų  kaimynų Prezidentas apsilankė Lietuvoje. Tad kas vyko per tuos metus? Tiek lietuviai, tiek lenkai masiškai pradėjo važinėti vieni pas kitus, pažino vieni kitus, įsitikino, kad ir vieni ir kiti yra verti pagarbos, kad ramiai galima kalbėtis visomis temomis be išankstinio nusistatymo, žodžiu – prasidėjo geras abiejų šalių piliečių bendravimas. Verslo santykiai per tuos metus irgi vystėsi kuo puikiausiai. Lenkija per Alytaus elektros keitiklį įsiliejo į Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinką, nuperka iš Švedijos į Lietuvą atitekėjusią elektrą, lietuvių kapitalas įsitvirtina Lenkijoje, o lenkų –  Lietuvoje. Ką čia viską beišvardinsi. Aišku viena – tas demonstratyvus viršūnių nevažiavimas vienas pas kitą – nei paprastiems piliečiams, nei verslininkams nieko nereiškė. Tą galiu patvirtinti ir aš pats savo asmeniniais susitikimai tiek su žmonėmis, tiek su meno ar politikos atstovais. Štai kalbėdamasis su buvusiu valdžioje politiku teisininku visiškai sutarėme, kad geri valstybių santykiai galimi tik tada, kada vienos valstybės jurisdikcija neperžengia kitos valstybės ribų, t. y. kada viena valstybė jokia forma nesikėsina į kitos valstybės suverenitetą, o savo vidaus teisės aktų nebando primesti kitiems, t. y. nebando savo jurisdikciją taikyti ir kitoje valstybėje. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Suverenitetas ir valstybių tarpusavio santykiai“

Bronius A. Rasimas. Pasaka – ne pasaka kaip kultūringoji Anna visus sukiršino

Liaudies patirtis byloja: kur du pešasi, laimi trečias.

Iš ties, daug kas yra matęs, kada susipešusiems dėl mėsgalio šuniukams iš jų panosės gardų kąsnelį nugvelbia netoliese pasirodęs katinas. O šioje pasakoje kultūringoji Anna, gerai viską „susirokavojusi“, pati sau, o gal ir kitų paraginta, sumanė gudrų planą ir pasiūlė savo darželio vaikams pastatyti smėlio dėžėje bunkeriuką.

Kol vaikai statė bunkeriukus, lyg ir susipyko Soliukas ir Romaniukas ir pradėjo peštis dėl labai gražaus raitelio figūrėlės, kurią paliko šalia smėlio dėžės. Kiti vaikai buvo užsiėmę jiems primestu žaidimu, tad į peštukus nekreipė dėmesio. Čia, kur buvęs, kur nebuvęs, pasimaišė Visdarvaldas ir tą figūrėlę nušvilpė.

Pastebėję, kad neliko raitelio, Soliukas ir Romaniukas staiga nustojo peštis, o sugėdinti, kad besivaidydami prarado raitelį, atsakė, kad nieko tokio – žaidžiant daug kas nutinka. Bet juk tai tik žaidimas, o taip „vsio zakonno“ (beje, taip mėgo sakyti ir vienas buvęs sekretorius). Anna taip pat nurimo ir džiaugėsi – jos planas puikiai pavyko – viskas lyg pagal polittehnologijų vadovėlį – skaldyk ir valdyk! Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Pasaka – ne pasaka kaip kultūringoji Anna visus sukiršino“

Bronius A. Rasimas. Žiūrim ką turim.

Kultūros viceministrė neseniai pranešė džiugią naujieną – pagaliau Lukiškių aikštė bus sutvarkyta, nes ir tautos valia buvo tokia. Jokių Vyčių, tik partizanų bunkerį imituojanti kalvelė! Tai ir vilniečių pergalė prieš visą Lietuvą, nes provincialai gal tik kartą kitą galės čia atvykti, o va, vilniečiai galės kasdien čia lankytis, pagulėti ant kalvelės, o gal ir šachmatais sužaisti.

Dar viena pilietė, save laikanti filosofe, žurnalistės paklausta per „Info TV“ pareiškė, kad nugalėjo demokratija, nes tauta sutiko su pateiktomis sąlygomis ir nubalsavo. Jei šį balsavimą kas nors paneigs, bus suduotas baisus smūgis mūsų demokratijai. Kada ir kaip tauta sutiko – nepasakė. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Žiūrim ką turim.“

Romas Batūra. Vytis – tūkstantmetė Lietuvos gynyba, valstybingumas ir Laisvė

Karys – raitelis ir žirgas per amžius besikaunantis už Tėvynės laisvę yra unikalus ir garbingiausias mūsų valstybės simbolis. Senovėje eiklūs lietuvių raiteliai mūšiuose ne kartą triuškinę priešą (1208 m. ir kt.).

Ta gynybinė ir visuotinė pareiga baltų ir Lietuvos visuomenės ryškiai subrandinta XIII-XV a.  kai teko iš visų pusių gintis prieš svetimas pasaulines Kryžiuočių ordino ir jo talkininkų agresyviąsias jėgas. Tai atspindi ir 1387 m. pagal senąją baltų-lietuvių tradiciją visuotinai surašytoje Lietuvos valdovo (Jogailos) privilegijoje: „kada reikėtų persekioti priešus, bėgančius iš Lietuvos, tai į tokį persekiojimą, paprastai vadinamą vyčiu, įpareigojami vykti ne tik kariai, bet ir kiekvienas, galįs nešioti karo ginklą“. Taigi vytis – gynybinis veiksmas, virtęs ir herbiniu, garbingu valdovo, kario įvaizdžiu, suskambėjęs Saulės, Durbės, Žalgirio ir kitose pergalėse. Vėlesni amžiai išryškino naujas Totorių, Turkų, Maskvėnų ir kt. agresyvias pastangas, kai Vyčiai atliko savo vaidmenį. Toliau skaityti „Romas Batūra. Vytis – tūkstantmetė Lietuvos gynyba, valstybingumas ir Laisvė“

Liudvikas N. Rasimas. Kam atiteko Lukiškių aikštė?

Kultūros viceministrė, kalbėdama per televiziją ragina tuos, kurie vylėsi, kad Lukiškių aikštėje bus pastatytas paminklas visų epochų kovotojams už Lietuvos laisvę, ką jų nuomone geriausiai simbolizavo Vytis – susitaikyti su pralaimėjimu, kaip tai susitaiko pralaimėję Seimo ar Prezidento rinkimus. Atrodo – toks pasiūlymas rimtas, vienok jo negalima priimti dėl to, kad rinkimai buvo pakeisti iš anksto surežisuotu balsavimu, o atrinktas projektas neatitinka to, dėl ko turėjo vykti rinkimai. Su tuo negalima susitaikyti ir štai dėl ko.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kam atiteko Lukiškių aikštė?“