Liudvikas N. Rasimas. Vytis ne Vilniuje?

Tikroje demokratinėje valstybėje joks ministras nedrįsta  priešintis tiesiogiai ar per savo išrinktus  atstovus piliečių išreikštai nuomonei . Demokratinė valstybė remiasi piliečiu. Koks pilietis – tokia ir valstybė. Pilietiškumo neigimas, kurį akivaizdžiai vykdo kultūros ministrė ir jos aplinka (pataikūnai), bando įrodyti, kad valstybės ir jos piliečių likimas priklauso nuo ministrų, o ne priešingai. Tą ji pademonstravo televizijos laidoje „ Dėmesio centre aptariant „neva“ specialistų atrinktus Lukiškių aikštės paminklus. Vėl bandoma apeiti visuotinai priimtą ir net teisėje įtvirtintą kūrybos procesą, taikomą  viešajam naudojimui: užsakovas – menininkas- kūrinys- suvokėjas.

Užsakovas – ne minia, kaip tai bando kalbėti paminklo, būtent paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje priešininkai, o pilietinė Lietuvos visuomenė susivienijusi į pilietines organizacijas, o taip pat demokratiškai išrinkti atstovai Seime. Štai jų užsakymas: „ Lukiškių aikštėje turi iškilti PAMINKLAS kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę „. Dauguma valstybių sostinių tokius paminklus turi. Vilnius – ne. Nenoras pastatyti tokį paminklą – Vilniaus, kaip Lietuvos valstybės sostinės neigimas. Kas tą daro? Ogi mūsų vyriausybė, per kultūros ministeriją ir  ministrę, nepagrįstai perėmusi  paminklo užsakovų – Lietuvos pilietinės visuomenės teises.  Demagogiškai  bandoma kad ir gerą ar net labai gerą Lukiškių aikštės sutvarkymą jau laikyti paminklu kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę. Prisiminkime, kiek per demagoginį maišymą sąvokų, reikalavimų, prašymų yra sunaikinta pilietinių iniciatyvų, o ir pačių demokratijų visumoje? Kur link traukia ši ministrė? Ar tik ji?  Štai jos siūlymas, kad būsimą aikštės sutvarkymo projektą penkiasdešimt procentų nulems komisija, o kitą penkiasdešimt procentų internetu balsavusi visuomenė – yra tiesiog demagogiški.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Vytis ne Vilniuje?“

Bronius A.Rasimas. Apie įtakinguosius

Žurnalistai ir visuomenės veikėjai iki šiol džiaugiasi kone visų žiniasklaidos priemonių paskelbtomis įtakingiausių asmenybių lentelėmis. Lyg grandinine reakcija visur nuvilnija ir interviu su laimėtojais,  tie patys žurnalistai skuba kalbinti vieni kitus, politikus, visuomenės veikėjus. Ir nors visi suprantame, kad tai elementari viešųjų ryšių akcija, siekianti iš nieko sukurti naujienas, formuoti nuomonių advokatus, galų gale ir sau uodegas pasikelti – kartais užsibūname toje kreivų veidrodžių karalystėje. Tad pakalbėkime apie įtaką.

Įtakingas – darantis didelę įtaką kitiems, įtaigus – sugebantis daryti didelę įtaigą kitiems. Įtaigumas dažniausiai būna išskirtinis asmenybės bruožas (ar net prigimtinė dovana), tuo tarpu  įtakingumą reikia išsikovoti, laimint rinkimus, arba įkopus ar būti išriktu į „geras“ pareigas.

Toliau skaityti „Bronius A.Rasimas. Apie įtakinguosius“

Liudvikas N. Rasimas – Rasimavičius. Lukiškių aikštė ir Lietuva

Kada dar SSRS okupacijos sąlygomis vyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau tapusią Atkuriamuoju Seimu – be įsipareigojimo atstatyti Lietuvos nepriklausomybę iš rinkėjų gavome įpareigojimą ir atstatyti tai, kas okupantų buvo sunaikinta – policiją, kariuomenę, karinį laivyną, diplomatines tarnybas ir visa, kas reikalinga nepriklausomos valstybės gyvenime, o įtvirtinant nepriklausomybę pastatyti tai, ko Lietuva dėl okupacijų negalėjo padaryti. Tame tarpe ir meninėmis priemonėmis atkuriant ar sukuriant naujus nepriklausomos valstybės simbolius bei teisinėmis priemonėmis užtikrinti, kad iš jų jokia dingstim nebūtų tyčiojamasi. Tokių dalykų užsakovu buvo Suverenas –  lietuvių tauta.

Zigmo Sierakausko žiedas ant Gedimino kalne surastų palaikų rankos dar kartą patvirtino, koks svarbus Lietuvos valstybės istorijoje yra Vilnius ir jo Lukiškių aikštė – kaip valstybingumo ir kovos už laisvę simboliai. Ir visai nesvarbu, kiek amžių bėgyje Vilniuje buvo rusėnų, vokiečių, žydų ar lenkų kolonijų, kiek kartų Lukiškių aikštėje šurmuliavo Kaziuko turgūs. Vilnius – buvęs ir esamas mūsų valstybės politinis ir kultūrinis centras, kas įtvirtinta ir vasario 16-osios bei kovo 11-osios valstybingumo susigrąžinimo aktuose. Tai įtvirtinta ir visose Lietuvos valstybės konstitucijose. Lukiškių aikštėje buvo žudomi būtent Lietuvos 1863 metų sukilimo vadai ir dalyviai, prieš šią aikštę esančiame pastate buvo sušaudyta daug Lietuvos partizanų ir kitų pasipriešinimo okupantams dalyvių, o už jo aukštai, ant Tauro kalno dar carinės priespaudos laikas lietuviai išpirko sklypą, kad ten būtų pastatyti lietuvių Tautos namai. Taigi Vilnius ir jo Lukiškių aikštė yra valstybingumo simboliai, o ne šiaip sau miestas ar buvusi turgaus aikštė. Deja, Vilniuje nėra vietos, kokias turi daugelio valstybių sostinės, kur atėjęs nesvarbu kokio amžiaus ar išsilavinimo žmogus pamatytų aiškius ir visiems suprantamus kultūros objektuose įprasmintus nepriklausomos savo valstybės ar kovos už jos laisvę simbolius, pajustų pasididžiavimą savo valstybe, suprastų, kad stovi savo valstybės sostinės svarbiausioje aikštėje. Nekelia abejonių, kad čia, Lukiškių aikštėje būtų buvusi pastatyta Laisvės statula ar kiti suprantami ir įtaigūs kultūriniai objektai valstybingumui išreikšti, jeigu tik iš Lietuvos karine jėga ir klasta sostinė nebūtų  atplėšta. Vilniaus okupantai visaip stengėsi sunaikinti Lietuvos valstybingumo ir kultūros ženklus. Nuo Žaliojo tilto buvo nuplėšta net carinei valdžiai nekliudžiusi Vytis. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas – Rasimavičius. Lukiškių aikštė ir Lietuva“

Bronius A.Rasimas. Raizgalynė

Išvažiuojant iš sostinės matosi daug sporto aikštelių, pilna jaunimo. Tolstant, jau matosi teniso,  skvošo aikštelės, dar toliau žirgų maniežai ar net golfo laukai. Visur puikiai ir saugiai įrengti dviračių takai, juose rieda daug dviratininkų… Deja tai ne Vilnius, tai kelionės automobiliu iš Stokholmo akimirka – vasarą, po eilinės
darbo dienos.

O Vilniuje visi džiaugiasi ką tik praėjusiu architektų konkursu, kur „Žalgirio“ stadiono vietoje, jį nugriovus ir pristačius viešbučių ir gyvenamųjų namų, likęs sklypelis bus paverstas kažkokiu kalvelių koridoriumi, sujungsiančiu naująjį kvartalą su Vilniaus senamiesčiu. Neturiu jokių pretenzijų architektams. Gal ten ir labai profesionaliai bus atlikti darbai, tačiau visa tai iš esmės dar vieno stadiono pakasynos! Tai tikri „kolektyviniai“ darbai, kuriais iškilūs verslininkai net giriasi, arba teigia – nieko asmeniško, tai tik verslas. Be rezultatų, ko gero, liko ir tyrimai „įsisavinant“ lėšas Lietuvos amžiaus statyboje – Vilniaus stadione. Kyla įtarimai, kad ir čia vyravo „kolektyviniai“ interesai (norai) nieko nerasti.

Toliau skaityti „Bronius A.Rasimas. Raizgalynė“

Remigijus Lapinskas. Apie biomasės energetiką

Nacionalinio energetikos forumo ir Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos bendras projektas „Apie energetikos problemas  suprantamai ir paprastai“.

Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidentą Remigijų Lapinską kalbina Bronius A. Rasimas.

Martynas Nagevičius. Gigantomanija

ESBO konferencijoje (2017-06-17) įsivėliau į tokią koncepcinę diskusiją su Rusijos atstovu, o po to ramiai pagalvojau, kad to rusų mokslininko požiūris labai jau atitinka mano susikurtą stereotipą apie rusus.

Diskusija buvo apie atsinaujinančios energetikos ateitį Pasaulyje. Tas rusas pristatė jų mokslininkų užpatentuotą (!) koncepciją, pagal kurią būtų statomos trys gigantiškos saulės elektrinės, kurių kiekvienos (!) dydis būtų didesnis, nei visas Pasaulio elektros vartojimas. Visos jėgainės stovėtų dykumoje, kur visada šviečia saulė. Viena – Australijos centre, kita Libijoje, trečia Meksikos dykumose. Visos trys būtų išsidėsčiusios maždaug lygiai (pagal dienovidinius – po 120o) aplink visą Pasaulio apimtį. Esmė tame, kad žemei besisukant, visada bent viena bus atsisukusi į saulę ir gamins elektrą, kuri itin žema varža pasižyminčiais elektros supertinklais būtų paskirstoma po visas Pasaulio šalis. Toliau skaityti „Martynas Nagevičius. Gigantomanija“

Bronius A. Rasimas. Tarpinstituciniai ryšiai – Lietuvoje neatrasta žemė?

Tiek auštojo mokslo, tiek ir viduriniojo mokslo reforma yra būtina, tačiau ką tik paskelbti aukštojo mokslo reformos matmenys iš esmės yra darbas, atliktas skubotai, nors pasiūlytas aukštųjų mokyklų kiekis yra visai logiškas ir priimtinas. Ruošiant šiuos metmenis didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į du dalykus – mokslo kokybę ir… kaip išvengti visiško aukštojo mokslo prestižo žlugimo. Vis tik, pradedant šią svarbią reformą reikia aptarti dar keletą esminių dalykų, svarbių ir visos valstybės raidai.

Pirmiausia – regioninė politika. Svarbu nuspręsti kurių miestų geografinė, demografinė  ar energetinė aplinka yra tinkamiausia, suteikiant regionui palankaus vystymo(si) statusą. Tai būtų svarbi informacija sprendžiant ir mokslo reformas. Čia be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos  galimais kandidatais galėtų būti Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Alytus ir gal net Tauragė.

Toliau, įvertinant pasirinktų regionų esamą potencialą, ten jau veikiančias įmones, turimas tikras ar tariamas „ekonomines zonas“ ir jau esamas tame regione mokslo įstaigas (pradedant profesinio mokymo mokyklomis ir kita), pabandyti modeliuoti reikiamų specialistų poreikį, įvertinant kokius specialistus galima pasiruošti vietose ir centralizuotai. Be to, svarbu išsiaiškinti kokių specialistų iš vis Lietuvai reikia ir ar visus juos galima pasiruošti Lietuvoje. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Tarpinstituciniai ryšiai – Lietuvoje neatrasta žemė?“