Dr. Stasys Malkevičius. Lietuvi, tavo iškovota laisvė yra pavojuje!

Tu skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad nevertas laisvės kas negina jos“– užrašas ant Laisvės varpo.              

Jau 29 metai kaip gyvenam laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje ramų, okupanto nevaržomą gyvenimą. Tuo tarpu, laisvės varpas perspėja mus, kad Laisvę reikia ne tik išsikovoti,  bet ir apginti ją. Tačiau kaip, kodėl ir nuo ko, ypač jei mūsų niekas nepuola? O gal grąsina ar šantažuoja, o gal yra didelės grėsmės tikimybė? Valstybė visų rūšių grėsmes turi būti pasiruošusi atremti.

Nepsiruošimas, ypač elektros – energetikos sektoriuje gali būti labai skaudus. Likti be elektros, ypač politinio šantažo akivaizdoje, tolygu prarasti nepriklausomybę, o tuo pačiu ir laisvę.

Visai neseniai, š. m. sausio 2 d., mūsų žiniasklaida – LRT Panorama, gana nelauktai išdrįso praskleisti stropiai saugomą nuo smalsios visuomenės paslapties šydą, saugantį mus nuo perdidelio  žinojimo apie tai, kas dedasi didžiojoje elektroenergetikoje pas mus ir pas kaimynus.

Paaiškėjo, kad Kaliningrade baigiamos statyti keturios naujos elektrinės, suskystintųjų dujų terminalas ir dujų saugykla. Kaliningradas netrukus pilnai apsirūpins energetiniais ištekliais. Šiam anklavui nebaisios jokios grėsmės iš šalies, nors niekas jam negrąsino. Na, kad ir net nebuvo girdėti grąsinant. Nei Lenkija, nei Vokietija, juolab Lietuva tikrai negrąsino. Žinoma, Putinas puikiausiai visą tai žino, bet jis žino ir investicijų į šį regioną prasmę. Mums belieka tik spėlioti.

Labiau smalsiems, vartantiems dienraščius ar internetą, pavyko sužinoti, kad sutrikus elektros perdavimo linijai iš Švedijos, Lietuva tapo neįgali pati subalansuoti savo elektros energetikos sistemos dėl smarkiai sumažėjusios Lietuviškos elektros gamybos. Pagalbos teko prašytis pas latvius, baltarusius. Šiuo metu Lietuva nėra pajėgi pati  pasigaminti net pusės sau pačiai reikalingos galios. Tuo tarpu, keliolika metų atgal, Lietuva galėjo didžiuotis galinti pagaminti kelis kartus didesnį energijos kiekį už pareiklaujamą. Tad, kas gi nutiko ? Atsakymo tenka ieškoti Energetinio saugumo tyrimų centro ataskaitose. Peršasi prielaida, kad energetikos sektoriaus plėtojimas pagal mažiausią kainos scenarijų yra klaidingas. Ši nuostata ir privedė sistemą prie neįgalumo.

Planuojant energetinio saugumo lygmenį, negalima pamiršti sudėtingą geopolitinę Lietuvos situaciją. Todėl mūsų pirmaeilis uždavinys – atstatyti Lietuvos elektros gamybos potencialą, kad sistema pati galėtų atremti bet kurį energetinį šantažą ar agresiją.

Kreipiuosi norėdamas pažadinti visuomenės savisaugą ir paskatinti tą visuomenės dalį, kuri ruošiasi rinkimams, atsiskleisti – įsitikinti, kaip renkami asmenys supranta energetinį saugumą ir kaip galės prisidėti prie jo sustiprinimo dirbdami valdžios struktūrose.

Dr. Stasys Malkevičius yra Kovo 11-osios akto signataras

Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?

Kai Lietuva įsirengė suskystintų dujų terminalą su išsinuomotu norvegišku laivu, visi tikėjosi, kad ir neprisijungusi prie kontinentinės Europos elektros energetinių tinklų Lietuva bet kokiu momentu galės jaustis saugi. Net ir tada, kai energetinės sistemos dažnį centralizuotai valdanti ir koordinuojanti Maskva dėl karinių, ekonominių ar politinių priežasčių pati nutrauktų elektros energijos linijų bendrą naudojimąsi. Turint nuosavą dujų terminalą, galima buvo savas elektros jėgaines paruošti taip, kad per keliolika valandų pilnu pajėgumu pradėtų veikti bent 1000 MV generacija, ir kartu būtų įrengta nuolat budėjimo režimu  tuščiais apsisukimais dirbanti  jėgainė, įjungianti generatorių darbui per kelias sekundes ir užtikrinanti pirminį rezervą. Net jeigu elektros gamyba būtų brangesnė (kas šiuo metu taip ir yra), tai elektrą gaminančių įmonių išsaugojimas, specialistų išsaugojimas, minėtų įmonių savalaikis ir nuolatinis modernizavimas, netrukdo Lietuvą didžia dalimi aprūpinti kitur pagaminta elektra ir tuo pačiu būti pasiruošusiai bet kuriems netikėtumams. O netikėtumai gali ateiti tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Šiandien akivaizdžiai matome, kad ir vakarinis mūsų kaimynas netrykšta Lietuvai altruizmu, tuo tarpu rytinis kaimynas akivaizdžiai tam ruošiasi.

Deja, energetikų „karteliui“ (– kitaip pavadinti, deja, sunku) dabar vadovaujantieji iki šiol nieko iš esmės nepadarė, o buvusieji  už veiksmus rytinio kaimyno naudai iš vakariečių ėmė milijoninius kyšius, o už ką konkrečiai, niekas taip ir nežino. Akivaizdžiai matome kad virš pastarųjų galvų prokuratūra laiko nuo teisingumo lietaus saugantį skėtį, kuris bus nereikalingas, kada sušvis jiems senaties saulė.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?“

Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas

Artėjanti Astravo atominės elektrinės statybų pabaiga vis rimčiau verčia sunerimti, kaip tam pasiruošusi Lietuva. Esamo ir buvusių Energetikos ministrų pasisakymai, konferencijos, prieštaringos specialistų nuomonės, lietuviškųjų elektros tinklų Astravo link statyba ir stiprinimas, pagaliau planai 15-20 procentų branginti elektrą, o net ir šilumą, aiškiai rodo, jog energetikos dirvonai Lietuvoje  pavirto brūzgynais, kuriuose pelno medžioklė vyksta be jokios atsakomybės ir aiškių taisyklių. Viešai bandoma įteigti, kad tik šiandieniniai Energetikos ministerijos, Lietuvos energijos ar Finansų ministerijos atstovai supranta, kaip ir kas vyksta, o kitiems ten brautis ar aiškintis – negalima. Nieko nerodys, nes tai pavojinga! Viešumas pavojingas?

Toliau skaityti „Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas“

Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.

Astravo branduolinė elektrinė jau pastatyta. Baltarusiai stengiasi kuo greičiau „pakrauti atomą“. Tą padarys anksčiau, negu skelbiasi, o Lietuva lyg varlė nejudėdama tupi prieš tyliai artėjantį išsižiojusį žaltį ir nieko nedaro. Tiesa, kitais metais žadama bandyti, ar galėtų viena, be kaimynų pagalbos apsirūpinti elektra savarankiškai, kaip atskiras energetinis regionas – sala, iki šiol nieko nepadariusi. Atsakymas  iš anksto žinomas – negali. Neturi greito reagavimo dujinės jėgainės. Ar ne todėl ir delsia atsijungti nuo  BRELL, t. y. ir nuo Baltarusijos?!

Vis dar išgirstame pasiguodžiant, kad neturime savos branduolinės elektrinės. Glaustai prisiminkime kodėl? Europai pareikalavus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurioje nesant tinkamos apskaitos „pinigus gaminosi“ visi, kurie tik priėjo. Buvo pasiūlyta išeitis per  teritorinius mainus. Visaginas perduodamas Baltarusijai už etninių lietuviškų žemių gabalą. Taip būtų išsisprendę daugybė problemų, kurias  brangiai ir sunkiai šiandien Visagine sprendžia Lietuva. Tai buvo atmesta – girdi, tam reikalingas referendumas. Tada į savos elektrinės statybą buvo pasiūlyta įtraukti visus Lietuvos žmones savanoriškai naudojant jų bankuose ir kitur laikomas milijardines sankaupas. Branduolinės jėgainės statyba – visų žmonių reikalas. Vėl atmesta! Branduolinės jėgainės statyba perduota agresyviai verslo grupei, kuri atvirai skelbėsi, jog jų svarbiausias tikslas yra pelnas. Nors „nusiplovė“ taip nieko ir nestatę, bet gerai uždirbo. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.“

Liudvikas N. Rasimas. Nuo Krėvos iki Gegužės trečiosios VALDŽIOS ĮSTATYMO

1791 m. gegužės 3 d. bendrame „Dviejų tautų respublikos“ Seime priimtą  „Valdžios įstatymą“ konstitucija pagal šių dienų terminologiją galima vadinti tik sąlyginai.. Mat ir kiti šio seimo teisės aktai, liečiantieji bendrus Lenkijos ir Lietuvos reikalus buvo vadinami konstitucijomis. Vis tik šis „Valdžios įstatymas-konstitucija“ yra svarbus ne tik bandymu dvi iki tol egzistavusias valstybes paversti vieninga unitarine valstybe, kiek tokio bandymo pasekmėmis. Kada pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe – Lietuvos valdančio elito atstovai niekaip negalėjo su tuo sutikti. Lenkijos bandymai padėtį švelninti, „konstituciją“ išversti į lietuvių kalbą ir tų pačių metų spalio 22 d. priimti Lietuvos elito reikalaujamą „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, teisės prasme niekas nuo to nepasikeitė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė liko tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų. Žinoma, kad ne be Rusijos politinės įtakos ir atviro jėgos demonstravimo, Lietuvos elitas atsidūrė tarp dviejų pasirinkimų – pasidaryti lenkais arba priimti kad ir žeminančias Rusijos sąlygas, bet išlaikyti lygias teises su lenkais „Dviejų tautų respublikoje“. Kadangi tam trukdė Gegužės 3 d. Konstitucija, ją 1793 m. Gardino Seime panaikino. Visi vėliau sekę įvykiai buvo  dviejų tautų skirtingų požiūrių į vieningumą ir lygybę  pasekmė. Abi tautos prarado savo valstybingumą ir valstybes. Tad kaip iki to buvo nueita? Kokia buvo vienybė ir lygybė Lietuvos- Lenkijos santykiuose?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Nuo Krėvos iki Gegužės trečiosios VALDŽIOS ĮSTATYMO“

Liudvikas N. Rasimas. Suverenitetas ir valstybių tarpusavio santykiai

Pasibaigė Vasario 16-osios minėjimas, išsivažinėjo svečiai. Pasirodė eilė straipsnių, raginančių elgtis europietiškiau, nurodoma, nuo ko priklausys Lietuvos ir Lenkijos santykiai, pasidžiaugta, kad pagaliau po krūvos metų  kaimynų Prezidentas apsilankė Lietuvoje. Tad kas vyko per tuos metus? Tiek lietuviai, tiek lenkai masiškai pradėjo važinėti vieni pas kitus, pažino vieni kitus, įsitikino, kad ir vieni ir kiti yra verti pagarbos, kad ramiai galima kalbėtis visomis temomis be išankstinio nusistatymo, žodžiu – prasidėjo geras abiejų šalių piliečių bendravimas. Verslo santykiai per tuos metus irgi vystėsi kuo puikiausiai. Lenkija per Alytaus elektros keitiklį įsiliejo į Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinką, nuperka iš Švedijos į Lietuvą atitekėjusią elektrą, lietuvių kapitalas įsitvirtina Lenkijoje, o lenkų –  Lietuvoje. Ką čia viską beišvardinsi. Aišku viena – tas demonstratyvus viršūnių nevažiavimas vienas pas kitą – nei paprastiems piliečiams, nei verslininkams nieko nereiškė. Tą galiu patvirtinti ir aš pats savo asmeniniais susitikimai tiek su žmonėmis, tiek su meno ar politikos atstovais. Štai kalbėdamasis su buvusiu valdžioje politiku teisininku visiškai sutarėme, kad geri valstybių santykiai galimi tik tada, kada vienos valstybės jurisdikcija neperžengia kitos valstybės ribų, t. y. kada viena valstybė jokia forma nesikėsina į kitos valstybės suverenitetą, o savo vidaus teisės aktų nebando primesti kitiems, t. y. nebando savo jurisdikciją taikyti ir kitoje valstybėje. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Suverenitetas ir valstybių tarpusavio santykiai“

Bronius A. Rasimas. Pasaka – ne pasaka kaip kultūringoji Anna visus sukiršino

Liaudies patirtis byloja: kur du pešasi, laimi trečias.

Iš ties, daug kas yra matęs, kada susipešusiems dėl mėsgalio šuniukams iš jų panosės gardų kąsnelį nugvelbia netoliese pasirodęs katinas. O šioje pasakoje kultūringoji Anna, gerai viską „susirokavojusi“, pati sau, o gal ir kitų paraginta, sumanė gudrų planą ir pasiūlė savo darželio vaikams pastatyti smėlio dėžėje bunkeriuką.

Kol vaikai statė bunkeriukus, lyg ir susipyko Soliukas ir Romaniukas ir pradėjo peštis dėl labai gražaus raitelio figūrėlės, kurią paliko šalia smėlio dėžės. Kiti vaikai buvo užsiėmę jiems primestu žaidimu, tad į peštukus nekreipė dėmesio. Čia, kur buvęs, kur nebuvęs, pasimaišė Visdarvaldas ir tą figūrėlę nušvilpė.

Pastebėję, kad neliko raitelio, Soliukas ir Romaniukas staiga nustojo peštis, o sugėdinti, kad besivaidydami prarado raitelį, atsakė, kad nieko tokio – žaidžiant daug kas nutinka. Bet juk tai tik žaidimas, o taip „vsio zakonno“ (beje, taip mėgo sakyti ir vienas buvęs sekretorius). Anna taip pat nurimo ir džiaugėsi – jos planas puikiai pavyko – viskas lyg pagal polittehnologijų vadovėlį – skaldyk ir valdyk! Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Pasaka – ne pasaka kaip kultūringoji Anna visus sukiršino“

Bronius A. Rasimas. Žiūrim ką turim.

Kultūros viceministrė neseniai pranešė džiugią naujieną – pagaliau Lukiškių aikštė bus sutvarkyta, nes ir tautos valia buvo tokia. Jokių Vyčių, tik partizanų bunkerį imituojanti kalvelė! Tai ir vilniečių pergalė prieš visą Lietuvą, nes provincialai gal tik kartą kitą galės čia atvykti, o va, vilniečiai galės kasdien čia lankytis, pagulėti ant kalvelės, o gal ir šachmatais sužaisti.

Dar viena pilietė, save laikanti filosofe, žurnalistės paklausta per „Info TV“ pareiškė, kad nugalėjo demokratija, nes tauta sutiko su pateiktomis sąlygomis ir nubalsavo. Jei šį balsavimą kas nors paneigs, bus suduotas baisus smūgis mūsų demokratijai. Kada ir kaip tauta sutiko – nepasakė. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Žiūrim ką turim.“

Romas Batūra. Vytis – tūkstantmetė Lietuvos gynyba, valstybingumas ir Laisvė

Karys – raitelis ir žirgas per amžius besikaunantis už Tėvynės laisvę yra unikalus ir garbingiausias mūsų valstybės simbolis. Senovėje eiklūs lietuvių raiteliai mūšiuose ne kartą triuškinę priešą (1208 m. ir kt.).

Ta gynybinė ir visuotinė pareiga baltų ir Lietuvos visuomenės ryškiai subrandinta XIII-XV a.  kai teko iš visų pusių gintis prieš svetimas pasaulines Kryžiuočių ordino ir jo talkininkų agresyviąsias jėgas. Tai atspindi ir 1387 m. pagal senąją baltų-lietuvių tradiciją visuotinai surašytoje Lietuvos valdovo (Jogailos) privilegijoje: „kada reikėtų persekioti priešus, bėgančius iš Lietuvos, tai į tokį persekiojimą, paprastai vadinamą vyčiu, įpareigojami vykti ne tik kariai, bet ir kiekvienas, galįs nešioti karo ginklą“. Taigi vytis – gynybinis veiksmas, virtęs ir herbiniu, garbingu valdovo, kario įvaizdžiu, suskambėjęs Saulės, Durbės, Žalgirio ir kitose pergalėse. Vėlesni amžiai išryškino naujas Totorių, Turkų, Maskvėnų ir kt. agresyvias pastangas, kai Vyčiai atliko savo vaidmenį. Toliau skaityti „Romas Batūra. Vytis – tūkstantmetė Lietuvos gynyba, valstybingumas ir Laisvė“

Liudvikas N. Rasimas. Kam atiteko Lukiškių aikštė?

Kultūros viceministrė, kalbėdama per televiziją ragina tuos, kurie vylėsi, kad Lukiškių aikštėje bus pastatytas paminklas visų epochų kovotojams už Lietuvos laisvę, ką jų nuomone geriausiai simbolizavo Vytis – susitaikyti su pralaimėjimu, kaip tai susitaiko pralaimėję Seimo ar Prezidento rinkimus. Atrodo – toks pasiūlymas rimtas, vienok jo negalima priimti dėl to, kad rinkimai buvo pakeisti iš anksto surežisuotu balsavimu, o atrinktas projektas neatitinka to, dėl ko turėjo vykti rinkimai. Su tuo negalima susitaikyti ir štai dėl ko.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kam atiteko Lukiškių aikštė?“